|
|
|
AmatųÂ gijos NAMUS PUOÅ¡IA PAÄIOS AUDINIAI
Jurgita ŽIUKAITĖ |
2005−01−25 |
Audimo paslapÄių migonietÄ— Vlada PetrulienÄ— iÅ¡moko didelio noro ir užsispyrimo dÄ—ka. Jos mama UrÅ¡ulÄ— NarbutienÄ— nebuvo audÄ—ja. Pirmuosius audimo įgÅ«džius V. PetrulienÄ— įgijo AnykÅ¡Äių rajone.
Migonių pradinÄ—je mokykloje baigusi 4 skyrius, Vlada norÄ—jo mokytis KupiÅ¡kio Å«kio mokykloje, taÄiau dÄ—l prastos Å¡eimos finansinÄ—s padÄ—ties to padaryti negalÄ—jo. Å eimoje augo trise: dvi seserys ir brolis. „Mokslams nebuvo pinigų - likau namuose. Eidavom dirbti padieniais. TÄ—velis dideliam mano džiaugsmui padirbo stakles. Jose iÅ¡austa daug užuolaidų, rankÅ¡luosÄių, drobinių užvalkalų patalynei, audinių drabužiams“, - pasakojo V. PetrulienÄ—. Jų Å¡eima neÅ¡iodavo paÄių austos medžiagos drabužius: sukneles, palaidines. Vyrams siÅ«davo baltus apatinius. VirÅ¡utinius drabužius Vlados mama dažydavo iÅ¡ žydų įsigytais dažais. Vilnų spalvÄ… keisdavo medžių žievÄ—s. Juodalksnis suteikdavo rudÄ…, ąžuolas – pilkÄ… spalvÄ…. Nei U. NarbutienÄ—, nei jos dukros nesiÅ«davo – papraÅ¡ydavo ateinanÄių siuvÄ—jų.
Žinomas V. Petrulienei ir ilgas bei sudÄ—tingas lino kelias – drobÄ—s jos staklÄ—se gimdavo iÅ¡ paÄių iÅ¡augintų linų. „ViskÄ… darydavom rankomis: sÄ—davom, nuimdavom, kuldavom, klodavom, sumindavom, braukdavom, Å¡ukuodavom. Per žiemÄ… su seserimi ir mama verpdavom, o pavasarį ausdavau“, - pasakojo 81-erių metų sulaukusi audÄ—ja. Tam sunaudodavo įvairios kokybÄ—s linus: ir pakulinius, ir paÅ¡ukinius.
V. PetrulienÄ—s atmintyje dažnai iÅ¡kyla jaunystÄ—s vaizdinys - Å¡vieÄiant žibalinei lempai troboje dÅ«zgia trys rateliai. TÄ—vas iÅ¡ prastų linų veja panÄius. BÅ«dama 15-16 metų migonietÄ— įsižiebdavo nedidukÄ™ (taupumo sumetimais) žibalinÄ™ lempÄ… ir imdavo siuvinÄ—ti takelius, pagalvÄ—les. Pirmieji jos austi darbai – autai vyriÅ¡kiems batams. Per 20 metų sulaukusi mergina pradÄ—jo austi ir raÅ¡tuotus audinius. Ko gero, sudÄ—tingiausi jos darbai – drobÄ—je staklÄ—mis iÅ¡raÅ¡ytos dainos, pvz,. „AÅ¡ verkiau parimus“. „Tam reikia laiko, kantrybÄ—s, meilÄ—s, noro ir atsidavimo. Audžiau ir bÅ«dama nÄ—Å¡Äia – mama vis bardavosi, jog gims nesveikas vaikas“, - teigÄ— Vlada, papasakojusi, jog audimo nepamirÅ¡o ir iÅ¡tekÄ—jusi.
PradÄ—jus dirbti kolÅ«kyje (Vlada triÅ«sÄ— laukuose, vÄ—liau Å¡Ä—rÄ— verÅ¡iukus), laiko jos pomÄ—giui nelikdavo. StaklÄ—s ilsÄ—davosi, ir tik kai kada sekmadienį pribÄ—gusi jas pažadindavo iÅ¡ sustingimo. „Audinių raÅ¡tai sukurti mano paÄios, iÅ¡ niekur pavyzdžių neÄ—miau. Ir pavydumo turÄ—jau – viena moteriÅ¡kÄ— praÅ¡Ä— paskolinti audeklÄ…, kad pagal jį galÄ—tų austi. Nedaviau. Pamaniau - tegu pati galvoja“, - pasakojo migonietÄ—.
Nors jau senai nutilo staklių daina, Petrulių namus puoÅ¡ia Vlados iÅ¡austos užuolaidos, užklotai, ant sienos kabo drobinis rankÅ¡luostis. Jos audinių galima rasti ne tik pas migonieÄius, bet ir Amerikoje, Australijoje. Tik, deja, staklių, prie kurių audÄ—ja praleido daug dienų, jau nebeiÅ¡vysime – vyras jas sunaikino kaip nebereikalingas.
Ir dabar senolÄ— negali be darbo: neria originalias pagalvÄ—les, takelius, daro verbas, sausų gÄ—lių puokÅ¡teles. Jos Å¡ilti darbai papuoÅ¡ia kaimynų, artimųjų namus. Migonių koplytÄ—lÄ—je kabo jos pinti vainikai. „Myliu gÄ—les, prisiauginu jų visokiausių. Turiu darbo jas prižiÅ«rÄ—dama, džiovindama“, - sakÄ— V. PetrulienÄ—. Nuo pavasario iki rudens Å¡alnų Vlados ir Antano Petrulių sodyba paskÄ™sta gÄ—lÄ—se. Jų iÅ¡dÄ—stymÄ… darželiuose migonietÄ— komponuoja ir prižiÅ«ri pati. Neretai jÄ… pamatysi ir žoliapjove pjaunanÄiÄ… pievutÄ™. KruopÅ¡Äiai prižiÅ«rimos sodybos nuotrauka įdÄ—ta ir į Felikso Marcinkaus knygÄ… „Gražiausios Lietuvos sodybos ir sodai“.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
AgnetÄ—, AgnÄ—, AgnietÄ—, Adeliaras, Eisvaldas, EisvaldÄ—, EisvydÄ—, Gostarta, Gostartas, Gostautas, GostautÄ—, Gostautas, Traidenis.
|
