|
|
|
Amatų gijos ŽVAKÄ—S PIRTELÄ—JE €“ IT VAKAR DARYTOS
Jurgita ŽIUKAITĖ |
2005−03−29 |
Ramiai plevenanti žvakės liepsna ramina, skleidžia ne tik fizinę, bet ir dvasinę šilumą. Kiek netradicine veikla – žvakių gamyba - šimonietis Jonas Kavoliūnas užsiėmė net keturiolika metų – nuo 1980-ųjų iki 1994-ųjų. Intensyvios gamybos laikus mena pirtelėje saugomi tam skirti įrenginiai, prisiminimui likę parafino gabalai, siūlų ritinys, lyg ką tik nulietos kabo kelios dešimtys žvakių.
Prie darbo – po darbo
Žvakių gamyba J. KavoliÅ«nui savastimi tapo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato klestÄ—jimo laikais. Jonas pamena, jog nelabai kas norÄ—jo tokiÄ… veiklÄ… plÄ—toti – neviliojo garuojantis parafinas, darbas reikalavo itin didelÄ—s kantrybÄ—s. Å imonietis triÅ«sdavo po pagrindinio darbo lentpjÅ«vÄ—je – klausydamasis radijo, vakarais, naktimis, tos paÄios lentpjÅ«vÄ—s kieme esanÄiame pastatÄ—lyje. ŽvakÄ—s gimdavo rudenį - rugsÄ—jo, spalio mÄ—n., nes Å¡iltuoju metų laiku jos nebÅ«tų galÄ—jusios atvÄ—sti. Didžiausia jų paklausa, kaip ir dabar, - prieÅ¡ Visų Å ventųjų dienÄ…, VÄ—lines.
Dėl žvakių gamybai reikalingos medžiagos Jonui galvos sukti nereikėjo – ja aprūpindavo darbdaviai. Atveždavo tonas parafino, parūpindavo siūlų, davė ir vadinamąjį šutintuvą parafinui kaitinti. Visa kita Jonas „išrado“ ir patobulino bedirbdamas.
J. KavoliÅ«nas džiaugiasi, jog Å¡iame darbe jį kiek galÄ—jusi gelbÄ—jusi žmona Ona. Nors ir jai darbo tada netrÅ«ko (ilgus metus ji darbavosi Å imonių vaistinÄ—je), O. KavoliÅ«nienÄ— žvakių gamybos niuansus žino tiek pat gerai, kaip ir jos sutuoktinis. „Teko ir man kada Å¡eÅ¡tadienį, sekmadienį kokiÄ… partijÄ… pagaminti“, - pamena Ona. Dažniausiai ji rÅ«pindavosi siÅ«lų kaiÅ¡iojimu, raiÅ¡iojimu ant geležinių virbų – žvakių gamybos procesas prasidÄ—davo dagÄių – žvakių pagrindo - paruoÅ¡imu. Joms reikÄ—davo sudÄ—ti Å¡eÅ¡etÄ… siÅ«lų. Jų iÅ¡ atskirų fabrikinių riÄių padÄ—davo privynioti O. KavoliÅ«nienÄ—s mama Bronislava PeÄiulienÄ—. Jonas surado bÅ«dÄ… ir kaip palengvinti bei pagreitinti šį procesÄ…: siÅ«lai nesusipindami slinko per lubose užlenktÄ… vinį.
Suvyniotus siūlus Ona, laisvą minutę turėdama, kaišiodavo, suraišiodavo ant virbų, uždėtų ant Jono sumeistrauto įrenginio – jo dėka buvo išlaikomas vienodas atstumas tarp žvakių bei jų ilgis. „Stengėmės, nes mokama buvo už pagamintą kiekį - už kiekvieną žvakę į šeimos biudžetą įkrisdavo po 2 kapeikas“, - pamena O. Kavoliūnienė.
Ilgas gamybos procesas
Į malkomis kūrenamą šutintuvą dedamas parafinas. Karštas, specialiu kaušu jis pilamas į metalinę dėžę. Į ją panardinami ir ištraukiami ant geležinio virbo suraišioti siūlai (ant vieno virbo telpa 10 siūlų – tiek gims žvakių). Virbas su parafinu aplipusiu siūlu dedamas aušti ant geležinio stovo. Imamas kitas virbas ir kartojama analogiška procedūra. Ant stovo telpa apie 30 tokių virbų. Kol pirmi aušta, iš eilės dažomi vis kiti. Taip „praeiliojama“ kiekvieną kokį 60 kartų, kol gimsta pilnavertės žvakės. Tai užtrukdavo daugiau kaip tris valandas.
GeležinÄ—je dėžėje supiltÄ… parafinÄ…, kad Å¡is nesustingtų, tekdavo Å¡ildyti gyvatuku. IÅ¡ pradžių parafinas senka labai pamažu. ŽvakÄ—ms storÄ—jant, jis sparÄiai mažėja. Å eÅ¡iasdeÅ¡imt kartų į parafinÄ… dažytos žvakÄ—s paliekamos kaboti – auÅ¡ti. KitÄ… dienÄ… jos nupjaustomos nuo strypų, guldomos ant specialios Jono sumÄ…stytos reikiamÄ… ilgį žyminÄios lentos – Äia aÅ¡triu peiliu nupjaunami galai. ŽvakÄ—s turi bÅ«ti vienodo ilgio. Nupjauti galiukai neiÅ¡metami – jie keliauja į katilÄ… kitų žvakių gamybai. Sunaudojamo parafino kiekis buvo kontroliuojamas. IÅ¡ 1 kg parafino reikÄ—jo padaryti 12 žvakių.
ŽvakÄ—ms sudÄ—ti Å¡imonieÄiai sukalÄ— lentynas. Ä® kiekvienÄ… jų buvo dedama po 12 žvakių. Toks principas leido jas lengviau suskaiÄiuoti. Darbdaviams žvakÄ—s buvo atiduodamos supakuotos į dėžes po 400 vienetų. Per metus KavoliÅ«nai pagamindavo apie 20 tÅ«kst. žvakių.
Pakeitė įmantrios
Jonas gamindavo paprastas geltonas žvakes. Pasak jo, įdÄ—jus dažų buvo galima pasigaminti ir spalvotų, originalesnių, įdomesnių. TaÄiau tai bÅ«tų suteikÄ™ tik daugiau vargo – parafino katilus iÅ¡valyti sudÄ—tinga.
Å imonieÄio gamintos žvakÄ—s Å¡imtais žiburÄ—lių sužibdavo ant smÄ—lio kauburÄ—lių kapinÄ—se, mielai jas degdavo maldos namuose, plevenanti jų liepsnelÄ— palydÄ—davo į paskutinÄ™ kelionÄ™ mirusiuosius. Tiesa, ne visada žmonÄ—s likdavo patenkinti žvakių kokybe. „BÅ«davo, degdamos labai varva, rÅ«ksta, bet kÄ… darysi, kokias medžiagas turÄ—jom iÅ¡ tokių ir darÄ—m“, - pasakojo Jonas. ŽvakÄ—s degimas priklauso nuo parafino kokybÄ—s. Kuo mažiau jame priemaišų, tuo geresnÄ—s žvakÄ—s. Å variausias buvÄ™s medicininis, baltas parafinas.
Žvakių darymas buvo ne tik kantrybÄ—s reikalaujantis, bet ir pavojingas užsiÄ—mimas. Dirbant katilas turi nuolat kÅ«rentis. Reikia stebÄ—ti kaitinamo parafino temperatÅ«rÄ…. Jei jis per karÅ¡tas – nelimpa prie žvakÄ—s, o perkaitintas - suliepsnoja. KartÄ… Jonui teko į pagalbÄ… net gaisrininkus kviestis. Ant užsiliepsnojusio parafino katilo žvakdirbys bandÄ— pilti vandenį, taÄiau tai nepadÄ—jo. Laimei, viskas baigÄ—si gerai, be nuostolių.
Nors vietos gyventojams ir magÄ—jo sužinoti, kaip gimsta žvakÄ—s, taÄiau pasekÄ—jų ar konkurentų Å¡iame kraÅ¡te Jonas neturÄ—jo. Pasmalsauti apie žvakių darymÄ…, darbÄ… lentpjÅ«vÄ—je ateidavo mokinukų, lydimų pedagogių, bÅ«reliai.
Dabar prekyvietÄ—se galime įsigyti paÄių įvairiausių formų, spalvų, originaliuose dÄ—kliukuose „įsikÅ«rusių“ žvakių. Paprastos, kuklios neteko paklausos. KavoliÅ«nai pastebi, jog dabar jas dažniausiai galima iÅ¡vysti prie karstų. TaÄiau deganÄių dabartinių jau nebereikia nuolat karpyti – jos, matyt, iÅ¡ kur kas geresnio parafino, nei anksÄiau.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
AgnetÄ—, AgnÄ—, AgnietÄ—, Adeliaras, Eisvaldas, EisvaldÄ—, EisvydÄ—, Gostarta, Gostartas, Gostautas, GostautÄ—, Gostautas, Traidenis.
|
