Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

„Pasikalbosykim“

BRONĖ VALINSKAITĖ: „RADAU TĄ, KURIS MYLI MANO ŠIRDĮ“

Jurga BANIONIENĖ

2014−12−04

Komentarai4    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

 Bronė Valinskaitė dažniausiai mėgsta kurti tada, kai užplūsta liūdnos mintys, tačiau tokių akimirkų būna labai mažai.
Autorės nuotrauka
Kupiškio krašto poetė Bronė Valinskaitė, gyvenanti Bakšėnuose, – tikras gamtos vaikas. Todėl ir jos kūrybos pagrindinės temos – aplink kasdien pastebimas gamtos grožis, jausmų išraiška. Tačiau pastaruoju metu artimą ryšį su Dievu atradusi moteris sako kurianti vis mažiau. „Dabar esu laiminga“, – drąsiai tvirtina kūrėja, kurią dvasinis kelias atvedė į vidinę ramybę ir džiaugsmą. Ji kasdien dėkoja Dievui už tame kelyje sutiktus puikius žmones. „Nė vieno žmogaus mūsų gyvenime nėra atsitiktinio“, – sako B. Valinskaitė.

Nuo vaikystės – gamtos apsupta

B. Valinskaitė gimė 1955 metais Alizavos seniūnijos Žilių kaimo vienkiemyje, 6 vaikų šeimoje. „Augome du broliai ir keturios seserys. Tėvai daug ir sunkiai dirbo, mus augino babytė, su ja visus laukus ir miškus aplink namus išvaikščiojome. Todėl visi labai mylime gamtą, nelabai mėgstame būti žmonių būryje. Su seserimi sėdėdavome burokų lauke ir kurdavome mažus vaidinimus, pasakas. Mūsų šeima – labai daininga, gerą balsą turėjo tėtis. Visi susėdę vakarais dažnai dainuodavome liaudies dainas, romansus. Galbūt todėl ir pirmieji mano eilėraščiai buvo panašūs į liaudies dainas. Būdama antroje klasėje sukūriau pirmąjį savo eilėraštį liaudies dainų motyvais“, – apie pirmuosius kūrybinius bandymus pasakojo poetė. B. Valinskaitė džiaugėsi, kad su broliais ir seserimis ją sieja labai glaudus ryšys, pas seserį, į kaimą, dažnai atvažiuoja mieste įsikūrę giminaičiai. O susitikę ir dabar visi labai mėgsta dainą užtraukti.

Į Bakšėnus su tėvais B. Valinskaitė atsikėlė dar 1978 metais, čia ji gyvena iki šiol. Prieš trejetą metų palaidojusi 97 metų savo šviesaus atminimo mamą, moteris kaimo sodyboje dabar gyvena viena. Tėčio nebėra jau seniai. Atmintyje poetei labai dažnai iškyla gimtųjų namų, kur prabėgo gražiausi vaikystės metai, vaizdinys. „Tėviškę dažnai ir aš, ir seserys sapnuojame. Tų namų jau nebėra, o šiuose mums erdvės trūksta“, – kalbėjo moteris. Draugiją jai palaiko ištikimas šuo Aras ir katytė Juodė.

Kalbėdama apie savo kūrybinį kelią, B. Valinskaitė pasakojo, jog mokantis Alizavos vidurinėje mokykloje, kūryba jai tapo dar artimesnė. „Mokykloje gerai rašydavau rašinius, buvau literatų būrelio narė, prenumeruodavau žurnaliuką apie mokinių kūrybą „Moksleivis“. Būdama aštuntokė į jį nusiunčiau savo eilėraštį, mano kūryba tada buvo pirmą kartą išspausdinta. Atsimenu, klasės auklėtojas pasakė, kad šį eilėraštį nusirašiau. Mokydamasi vyresnėse klasėse ėmiau dalyvauti visos Lietuvos literatų konkursuose, tačiau visuomet buvau nedrąsi, viešai skaityti savo poezijos niekuomet nemėgau“, – mintimis dalijosi poetė.

Gyvenimo vingiai

Noras tai, ką aprašydavo eilėmis, išreikšti vaizdu B. Valinskaitei buvo paskata piešti. „Nuo pat vaikystės eilėraščiai visuomet ėjo lygiagrečiai su piešimu, dažniausiai piešdavau gamtą, perskaitytų knygų herojus“, – kalbėjo B. Valinskaitė. Pasak moters, jei būtų reikėję rinktis iš šių dviejų dalykų, pasirinkimas būtų buvęs be galo sunkus. Kada atėjo apsisprendimo dėl būsimos profesijos etapas, patarta giminaičių ji ryžosi studijuoti piešimui artimesnes architektūros studijas. Tačiau baigti architektūros mokslų Vilniaus statybos technikume nebuvo lemta. Dar jaunystėje B. Valinskaitė sunkiai susirgo, prasidėjo ilgas gydymasis įvairiose ligoninėse, net pas Maskvos medikus. Vienu metu sustiprėjusi ketino mokytis gintaro meninio apdirbimo Klaipėdoje, tačiau buvo baigusi vidurinę, o į profesinę mokyklą tuomet priimdavo tik baigusius aštuonias klases. Vėliau, paskatinta sesers vyro, labai mėgusio fotografuoti, pasirinko studijuoti fotografiją. Baigusi mokslus ir jau dirbdama pajuto, kad geriausiai sekasi portretinė fotografija, todėl buvo apsistojusi ties ja, tačiau sveikatai vėl pašlijus teko ir šio darbo atsisakyti. „Negaliu pasakyti, kad fotografija man buvo labai artima. Piešdama gali įdėti daugiau jausmo. Piešinys – minties pradžia, jį pamatęs žmogus gali daug ką įsivaizduoti, fotografuojant to nėra – tai tik fotoaparato mygtuko spragtelėjimas“, – pasakojo kūrėja.

Moteris teptuką į rankas paima ir dabar. Dažniausiai piešia tušu, tačiau mėgsta ir tapybą aliejiniais dažais. Kadangi tapybos ir kuriamų eilių ta pati tematika, pirmoji ir vienintelė B. Valinskaitės eilėraščių knygelė iliustruota jos pačios piešiniais. 2005 metais, minint poetės 50 metų jubiliejų, dienos šviesą išvydo jos eilėraščių rinkinys „Vakarėjantis laikas“, Kupiškio viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta ir pirmoji kūrėjos paveikslų ekspozicija. „Būčiau nesutikusi, bet kiti ragino“, – apie vienintelę savo poezijos knygelę kalbėjo moteris. Į ją sugulė nemažai B. Valinskaitės viso kūrybinio kelio eilių. Poetės eilėraščiuose vyrauja gamtos temos – jos grožis, spalvos. „Anksčiau labiausiai mėgdavau pavasarį, o šiuo metu man patinka ruduo – krentantys spalvoti lapai. Apima graudumas, ruduo dabar atitinka mano gyvenimo tarpsnį“, – tvirtino poetė. Nors B. Valinskaitės eilėse suskamba minorinė gaida, visus savo eilėraščius ji stengiasi baigti linksmai, skelbdama džiaugsmą ir viltį. „Rašau galvodama ne tik apie savo, bet ir apie visų žmonių gyvenimą, o daugeliui dabar jis nėra lengvas. Ir šiuolaikiniai žmonės kitokie – prisirišę prie materialių dalykų, nebenori artimiau bendrauti vienas su kitu, kaimynas kaimyno nebepažįsta“, – apgailestavo literatė. Tačiau jos nuomone, yra ir plačiai į pasaulį žiūrinčių žmonių, kurie neapsiriboja viena vieta ir vien vidiniu savo pasauliu. Visą gyvenimą kaime gyvenančios moters teigimu, pakeisti gyvenamąją vietą jai nebūtų sunku: „Man gera ten, kur esu. Esu skaičiusi vieną mintį – žmogui reikia žydėti ten, kur jį Dievas pasodino. Todėl nesakau, kad namai gali būti tik Lietuva.“

B. Valinskaitė išleisti dar vienos knygos neplanuoja. „Man tiesiog to nereikia, dabar tų knygelių prileidžiama daugybė. Jei labai nori, savo kūrybą gali publikuoti ir mažu tiražu arba artimiesiems“, – sakė moteris.

Tikėjimas – vidinė laimė

Poetė įsitikinusi, kad rašyti paprastai žmogus ima tuomet, kai jaučiasi vienišas, tarsi kažko trūksta iki pilnatvės ir laimės. O šiuo metu ji jaučiasi labai laiminga. Laimės pojūtis ir pilnatvės jausmas į moters gyvenimą atėjo nelabai seniai – prieš septynerius metus, atradus itin artimą ryšį su Dievu. Savo dvasios tėvu Salamiestyje dirbusį kunigą Laimoną Nedvecką vadinanti moteris pasakojo, kad būtent jis paskatino gilintis į religiją, domėtis religine literatūra. Kartą per metus B. Valinskaitė būtinai apsilanko Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyne. „Ten randu gilumą. Einu link Dievo vis giliau ir negaliu sustoti“, – pabrėžė kūrėja. Atradusi vidinę ramybę ji vienuolyne viešėdama nekurianti ir neskaitanti, tai – galimybė pabūti su Dievu tyloje.

B. Valinskaitės šeima visuomet buvo tikinti, tačiau pažintis su kunigu L. Nedvecku tik dar labiau paskatino ją domėtis dvasiniais dalykais. „Artimesnio ryšio su Dievu siekiau nuo pat jaunystės, norėčiau būti vienuole. Apie vienuolyną mąsčiau nuolat, tačiau visada atrodė, kad ten gali būti tik išrinktieji, tos minties arti neprisileisdavau. Vienuolyne sutikau labai daug dvasingų žmonių, už tai, kad esu šioje kelionėje, labai dėkinga L. Nedveckui, karmelitui tėvui Valdui, vienuolyno motinėlei, seseriai Kristinai Varanauskaitei“, – akcentavo B. Valinskaitė.

Dabar jau rečiau kurianti poetė pasakojo, kad nebejaučia didelio poreikio jausmus išlieti eilėmis. „Rašymas – tai akimirka sau, pajutus pilnatvę man to nebereikia. Mano viduje dabar ramybė, – sakė B. Valinskaitė. – Kad ir ką berašyčiau, į eiles įpinčiau Dievą, o ar kitiems tai įdomu? Tai – mano kelias, nebūtina savo pojūčių išsakyti kitiems, jie – tik mano.“ Ir piešianti dabar retai, nebent – jei prireikia paveikslo dovanoti. Moters artimųjų namų sienos išpuoštos jos tapytais paveikslais. „Nei rašyti, nei piešti sau nebeleidžiu pradėti, nes kai pradedu – nebegaliu sustoti, tuomet ką bedarau, kur einu, visada galvoje skamba mintys, kurias norisi išreikšti eilėmis arba piešiant“, – pasakojo ji.

„Galėtumėte išleisti dar vieną savo kūrybos knygą?“ – garsiai pamąstau. „O kam man tai? Kažkam padovanoti? Tokia dovana priversi žmogų skaityti tai, ką sukūrei, o jei jam tai visai neįdomu?“ – retoriškai samprotavo kūrėja.

Pomėgiai – kartu ir gyvenimo būdas

Ilgus metus B. Valinskaitė aktyviai propagavo sveiką gyvenimo būdą. Jauna susirgusi, ji pati ėmė domėtis sveika gyvensena. Tai, pasak B. Valinskaitės, padėjo išsiugdyti valią. Moteris buvo ir Palangos sveikatos mokyklos narė. „Gulėdama Kupiškio ligoninėje radau skelbimą laikraštyje, kad Dainius Kepenis priima į sveikatos mokyklą. Pasiėmusi kelialapį nuvykau į Palangą, įsijungiau į sveikuolių gretas“, – apie daugiau nei prieš du dešimtmečius prasidėjusią veiklą pasakojo moteris. Apsipylimas šaltu vandeniu iki tol B. Valinskaitei nebuvo naujiena, o išsimaudžius šaltoje jūroje, nuolatinės maudynės lediniame vandenyje tapo moters kasdienybe. Daugiau nei 10 metų ji kiekvieną rytą eidavo maudytis į šalia namų iškastą žvyro karjerą. Būtent tokiomis akimirkomis, pasakojo, labiausiai pastebėdavusi gamtos grožį – ankstyvais rytais visai kitomis akimis pamatai rasos lašą, krentantį klevo lapą, tampi gerokai jautresnis. Šuo Aras ilgą laiką buvo pagrindinis moters palydovas ilgų pasivaikščiojimų po gamtą metu. Kai Aras buvo dar jaunas, su juo po miškus kasdien moteris išvaikščiodavo dešimtis kilometrų. „Kiek ten pamačiau gamtos stebuklų – gervių, stirnų, net briedį. Eidavome į Bakšėnų, Žilių miškus, girelę. Man būdavo labai smagu išeiti pasivaikščioti, pradėjau jaustis laiminga“, – prisiminė poetė.

Paklausta apie savo pomėgius, B. Valinskaitė prisipažino visuomet mėgusi skaityti. Pačią įvairiausią literatūrą besirenkanti moteris skaito rusų literatūros klasikų, ypač – Levo Tolstojaus, kūrybą, vertina ir rusų poetų – Sergejaus Jesenino, Anos Achmatovos, Vasilijaus Šukšino eiles. Širdžiai artimiausio lietuvių rašytojo neišskiria, tačiau mėgsta mūsų kraštiečio Valdemaro Kukulo eilėraščius. Dabar moters akiratyje – religinė literatūra. Dukterėčia sostinėje dirba visai šalia „Katalikų pasaulio“ knygyno, ji ir aprūpina dominančia literatūra.

Kūrėja priklauso Kupiškio literatų klubui „Lėvens balsai“. Pasak jos, labiausiai čia džiugina bendraminčių susibūrimai. Tik pastaruoju metu retai į juos atvažiuoja, nes susitikimai dažniau vyksta vakarais, savaitgaliais, o susisiekimas su miestu gyvenant kaime sudėtingas. Anksčiau moteris aktyviau dalyvavo ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje, dabar šie ryšiai susilpnėję.


...Visą naktį girdėjau už lango keistą šlamesį. Rodėsi, kad kažkas plazdena mažais sparniukais, švelniai liečiasi prie stiklo. Gal tai koks žinianešys paukštukas, norintis man ką svarbaus pasakyti?! Buvo truputį neramu dėl nežinojimo, dėl paslapties, bet viršų ėmė nuojauta, kad rytas bus kažkuo kitoks. Džiaugsmingas! Ir tikrai, ryte praskleidusi užuolaidą, išvydau baltutėlę žemę! Supratau, kad kaip visą naktį šiureno pirmosios snaigutės, taip dabar byra ant manęs lengvomis akimirkomis vis mažėjanti šių metų sauja... Norėčiau, kad tos mano laiko kruopelytės nebūtų tokios besvorės, kad nesisukinėtų tuščiai su besikeičiančia vėjo kryptimi. Lai būna mano laikas brandus, prinokintas meilės, kad ir pačios nemokšiškiausios (gi nemoku, vis dar nemoku mylėti taip, kaip Dievulis nori!), lai krinta ten, kur ir turi kristi – į Kūrėjo aruodus. Deja, skonėjuosi daugeliu dalykų, o praleidžiu svarbiausiąjį... Manau, kad tam ir duotas adventinis laikotarpis – išrūšiuoti save, atsikratyti blogų įpročių, įnorių, prisirišimų, paliekant daugiau vietos Meilei. Tai Jos pasisemti skubėsiu prie prakartėlės. Lenksiuosi prie gimusio Vaikelio, visa savo esybe trokšdama išvysti ir save naujai užgimusią dar vieneriems ieškojimų metams. Jeigu augsiu su Kūdikėliu Jėzumi, jei seksiu Juo – nebaugins jokie gyvenimo kryželiai. Taip, dabar yra laikas išlaukti, išbūti, ruošti širdį ateisiančiam Stebuklui. Viltingai nersiu į Advento tylą – į savo tylą. Kviečiu ir Jus!
Pagarbiai – Bronė Valinskaitė
Bakšėnai


***

Liūdnas angelas smuiką pravirkdė,
o ant smičiaus sutūpę drugiai,
tie manojo laiko spalvoti draugai,
amžinybės melodiją trumpam gal sušildys...
Gi rudenio dienos išeina pavėjui
ilgesingais laiškais, išraudotais prieš vėją,
skausmo žodžiais, užlūžusiom natom...
Ir tie drugiai, saule džiaugtis įpratę,
jau į baltąjį sapną plevena,
su kritusiais lapais gula į praeitį...
O basos angelo kojos šąla,
jo šešėlis siūbuoja kaip medis.
Ant sparnų prikibusioj uogų kekėj –
neišgertas paukštiško ilgesio lašas.
Ar toks liūdnas ir bus tas išeinantis laikas?
Ar tikrai šitaip baigiasi viskas?!
Skaudžiai liūdnas angelas širdį subraižė,
tos jausmų adatėlės žeidžia kaip stiklas.
Bet verkė tik smuikas. Siela dainavo
patikėjusi, kad pačiam tuštume – pilnatvė
ir didžiausia, viską perrašanti Meilė...

***

Tarp sausų žolynų plunksna boluojanti –
gervės laiškas tiems, kurie ieško
grožio, net ir paprastučiuos dalykuos banguojančio,
slėpinio, savo esmės vis dar neišduodančio.

Šiandien vaikštau mažų stebuklėlių pėdomis...
Persišviečia visur, kaip ikonoj, Aukščiausiojo Meilė.
Balansuoja siela ant Būties siūlo ploniausiojo,
bet ir šitam mirksny mano laimė svaigiausioji.

Žemei jau ruošiamas rūbas balčiausiasis,
Gervės plunksnoj ramybė, visą esatį mano peraudžianti.
Vis dar ieškau, apkabinta rankų švelniausiųjų.
Kažką randu ir vėl ieškau Veido Švenčiausiojo,
žinau, net ir paprastučiuos dalykuos banguojančio...
Taip, aš dar čia. Supuosi ant Būties siūlo ploniausiojo,
visada tvirtai laikoma glėbio saugiausiojo.
Nenukrisiu niekur, tik į Meilę Aukščiausiojo...



Skaityti komentarus (4)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt