Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

„Pasikalbosykim“

JUSTAS JASĖNAS: „O REIKĖTŲ PASAUGOTI ŽMOGAUS DVASIĄ“

Banguolė ALEKNIENĖ

2014−11−20

Komentarai5    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Justas Jasėnas neneigia dialogo su pasauliu.
Nuotrauka iš asmeninio Justo Jasėno albumo
Kupiškėnai literatai savo būryje turi jauną talentingą kūrėją, kunigą, teologijos mokslų licenciatą Justą Jasėną. Jis jau yra išleidęs dvi poezijos knygeles: „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2009 m.) ir „Artumų Erčios“ (2012 m.). Pluoštelis šio poeto eilėraščių šiemet išspausdintas Aukštaitijos ir Žemaitijos literatų kūrybos almanache „Atokios stotys“. Šiam literatui nesvetima ir proza. Rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ interneto svetainėje, rajono laikraštyje ir kitoje spaudoje kaskart pasirodo jo apmąstymų apie žmogaus būtį, kelionių įspūdžių.
Kūrybos ištakos, impulsai, kūrėjo santykis su realybe, su dvasininko priedermėmis – apie tai šį kartą pasikalbėjome su J. Jasėnu.

Kada pajutote norą kurti, eiliuoti, popieriaus lape užrašyti savo jausmus, emocijas? Kas skatino kūrybingumą?


Jauno žmogaus suvokimo laukas būna ribotas, jam stinga patirties, atsirandančios susidūrus su gyvenimo sunkumais, pažinus kitus žmones. Nepaisant to, prigimties lemtas, Dievo duotas žmogui kūrybiškumo, talento pradas ima reikštis anksti, ir stokojant gyvenimo gilesnio pažinimo. Pirmieji eilėraštukai gal susidėliojo jau pradinėse klasėse besimokant. Tačiau taip nutinka beveik visiems. Svarbu tą pradą aplinkiniams pastebėti ir leisti jaunam žmogui skleistis.

Norą rašyti, žodžiais perteikti savo pasaulio supratimą aš stipriausiai pajutau vyresnėse gimnazijos klasėse (esu baigęs Panevėžio humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją). Tuo metu pradėjau rašyti straipsnius iš įvairių renginių laikraščiui „Panevėžio balsas“. Vėliau turėjau užpildyti šio laikraščio skiltį „Donkichoto tribūna“. Čia rašiau tai, kas man pačiam buvo aktualu, apie literatūrą, perskaitytas knygas, galėjau plačiau pasamprotauti ir apie filosofinius dalykus. Pirmieji mano eilėraščiai viešumoje pasirodė 10–12 klasėje. Esu tapęs kupiškėnės Zitos Lukošiūtės jaunųjų poetų konkurso laureatu. Eiliavimo pamatas buvo knygų skaitymas, buvimas su žmonėmis. Ypatingą poveikį man turėjo Česlovo Milošo kūrinys „Isos slėnis“. Nuvykęs į rašytojo gimtinę pamačiau jo vaikystės upę, nuostabų gamtovaizdį. Visa tai pasirodė ir man labai artima, pažįstama, sužadino daug emocijų. Vėliau kūrybinių impulsų suteikė ir kelionės po Lietuvos dvarus. Pamačius dvarų griuvėsius, apėmė didelis praeities ilgesys, kilo noras nors vaizduotėje atkurti, koks tuose dvaruose virė gyvenimas, kokia buvo žmonių mąstysena. Pirmoji mano knygelė „Užmigdykite mus Ežeruos“ prasideda ir baigiasi eilėraščiais apie dvarą. Du eilėraščius parašiau po apsilankymo Papilių dvare (Anykščių r.). Kaip poetui, man įtakos turėjo ir dalyvavimas gimnazistų skaitovų konkursuose. Labai paveikus, kupinas gyvenimo išminties buvo mūsų parengtas spektakliukas, skirtas Unės Babickaitės jubiliejui.

Parašytas tekstas turi pagulėti, nebūtina jo tuoj pat skelbti. Paskui jį reikia redaguoti redaguoti, kol rasi taiklesnę minties išraišką. Ką parašęs, dažnai duodu pirmiausia paskaityti lituanistams. Įvertinimas iš šalies yra labai naudingas. Antai mama, vieną kartą peržiūrėjusi mano rengiamo pasisakymo tekstą, paliko gal tik 10 sakinių. Vadinasi, daug ką galima pasakyti ir netuščiažodžiaujant.

Antroje mano knygutėje „Artumų Erčios“ yra proginių eilėraščių, skirtų mamai, bičiuliams, Trims Karaliams. Jų tematiką nulėmė draugystės, kelionės. Manau, kad didžiausia šios knygelės stiprybė – trumpieji eilėraščiai, kurie atsirado ne iš knyginės mano patirties, bet apsilankius Šventojoje žemėje ir yra susiję su jos kultūra, religija. Tie įspūdžiai net kvapą gniaužė, norėjau savo emocijas ir išgyvenimus kuo subtiliau išreikšti.

Ar kunigo pašaukimas ir poezija dera tarpusavyje?

Tų dalykų pamatas tas pats, humanitarinis – pastangos padėti žmogui, pasilenkti prie žmogaus. Aš vidinio konflikto nejaučiu. Tai buvimas ant to paties kelio. Uteniškių leidžiamame kultūros almanache „Sietuvos“ rašydamas apie kunigą ir kompozitorių Gediminą Šukį, esu kėlęs tą patį klausimą. Savo sukurtą muziką jis galėjo realizuoti bažnyčioje. Be to, į muziką įnešė ir religinių pajautų, to kitas kompozitorius negalėtų padaryti.

Kaip jaučiasi kuriantis žmogus provincijoje? Ar nestokoja gyvesnės kultūrinės aplinkos?

To dūzgenimo čia yra labai daug. Pagal amžiaus grupes, pomėgius, išsilavinimą, manau, kad žmonėms yra iš ko pasirinkti. Žinoma, kartais atrodo, kad užtektų vieno ar dviejų, bet kokybiškų, renginių per mėnesį. Tačiau visko mauti ant vieno kurpalio nereikia. Prievarta versti žmones lankyti vienus ar kitus renginius nevalia. Man nepikta, jei jie pasirenka, pavyzdžiui, lėkštoką humoro vakarą. Svarbu, kad pasijuoktų, atsikratytų psichologinės įtampos ir optimistiškiau žvelgtų į ne visada lengvą kasdienybę.

Aš mėgstu nueiti į knygų pristatymus, susitikimus su jų autoriais. Man labai svarbu išgirsti, kokią asmeninę patirtį tas žmogus paliudija. Toks bendravimas gali ir kitiems suteikti kūrybos impulsų. Nėra mūsų padangėje tamsu ir niūru – kultūra reiškiasi įvairiomis formomis ir spalvomis. Jei savo krašte ko pasigendame, galima nukakti ir pas kaimynus. Nebūtina važiuoti į sostinę. Antai profesionalūs teatrai apsilanko ir pas mus, teatrų festivaliai vyksta Rokiškyje, Anykščiuose. Taigi galima ir netoli nuo namų pajudėti. Gyvendamas Kupiškyje, nesijaučiu, kad būčiau nuo šviesesnio kultūros blyksnio atskirtas.

Ar ypatingu talentu neapdovanotas žmogus gali išsiugdyti savo kūrybiškumą? Kiek kūrėjui svarbi kitų nuomonė, kritika?

Kaip minėjau, Dangaus dovana – pajausti, išreikšti, suvokti. Be abejo, kai ką galima ir išsiugdyti, pavyzdžiui, išraiškos formą, techniką. Manau, gerbtinos kiekvieno žmogaus saviraiškos pastangos. Jas reikia palaikyti ir skatinti. Šaunu, kad kupiškėnai literatai yra susibūrę į klubą „Lėvens balsai“. Žmogui labai svarbu būti tarp bendraminčių, bičiulių, kitų pasiklausyti, savo mintimis pasidalyti. Tai ir paskatos kurti, ieškoti naujų saviraiškos formų. Šio klubo veikloje mielai dalyvauju ir aš.

Kiekvienam menininkui reikia įvertinimo, kritikos. Buvimas tarp bendraminčių – tai saugumo salelė, apsauganti nuo beprotybės. Tarp kuriančių žmonių yra ir konkurencijos. Kartais ji įgauna ir negražių formų. Tačiau man smagu, kad Kupiškyje to nejaučiu. Mūsų buvimo tikslas kartu čia kitoks.

Kokios šiuolaikinio pasaulio realijos Jums kelia didžiausią nerimą? Kur žmogui rasti užuovėją permainų, grėsmių kupiname pasaulyje?

Pasaulis labai platus, reikia nevienpusiško žvilgsnio. Daugeliu dalykų – marais, gripais ir pan. aš netikiu. Ukrainos įvykiai veikia žmogų. Teoriškai supranti, kad ten vykstantys dalykai blogybė, palaikai įvairią paramą. Tačiau informacijos srautas apie tuos įvykius išsekina, atbukina. Kartais kai kas yra perspaudžiama. Antai rūpinamės Mozambiko gyventojais, o nematome, kad čia gyvenantiems labai reikia pagalbos. Gyvenimas ir politika – teorija yra viena, o gyvenimo tėkmė eina savo vaga. Politikai, farmacijos verslui ir panašiems dalykams žmogaus reikia tiek, kiek iš jo galima gauti naudos, kiek jis gali įpirkti. Esame tų pasaulio gaivalų įkaitai ir labai vieniši. Yra keli išgyvenimo keliai – supanašėti, prisitaikyti prie tų gaivalų, tapti donkichotais, kovojančiais su vėjų malūnais, arba susikurti savo sielos pasaulį, kur tau jauku, gera, saugu, kur gali atgauti jėgas. Kitaip dažnai nieko negali padaryti įspraustas į tam tikrus rėmus, kai vyksta istorinės pervartos, kovoja politinės sistemos, valstybės.

Nemėgstu kraštutinumų – jei jau K. Donelaičio metai, tai ir skaitome jo kūrybą iki koktumo. Ačiū Dievui, tie metai jau baigiasi. Bet ir vėl galime būti įbrukti į kokį nors ciklą. Manau, kad yra per daug žmonių stumdymo į visas puses, visokių akcijų, renginių, kur jie reikalingi tik dėl to, kad organizatoriai prie nuveiktų darbų prirašytų pliusą. O reikėtų pasaugoti žmogaus dvasią. Žinoma, neneigiu ir dialogo su pasauliu.


Skaityti komentarus (5)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Cilė, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, Cilė, Dargintė, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, Suvaidė, Suvainas, Suvainė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt