Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

„Pasikalbosykim“

ŠVEICARIJOS GROŽIO ĮKVĖPTA

Banguolė ALEKNIENĖ

2014−11−06

Komentarai8    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Lina Rimšienė, Kupiškio vaikų lopšelio-darželio auklėtoja, yra kupina kūrybinių sumanymų ir nemėgsta sėdėti nieko neveikdama.
Autorės nuotrauka
„Aš gi ne poetė. Iki tikro poeto man dar toli“, – kritiškai žvelgia Lina Rimšienė į savo pirmuosius poetinius bandymus. Tačiau nieko negali su savimi padaryti, kai kasdieninis jos gyvenimas nei iš šio, nei iš to ima ir ritmingomis eilėmis galvoje susirimuoja.
Tie spontaniški eiliavimo proveržiai prasidėjo prieš metus, pamačius kerintį Šveicarijos gamtos grožį.


Lina dirba Kupiškio vaikų lopšelyje-darželyje „Obelėlė“ priešmokyklinukų ir mažesniųjų vaikų grupių auklėtoja. Yra vaikams parašiusi ne vieną scenarijų vaidinimėliams, sukūrusi eilėraštukų, pritaikytų įvairioms darželinukų šventėms. Šie kūrybiniai bandymai buvo ir tebėra labiau iš reikalo, susiję su jos tiesioginiu darbu, o ne įkvėpimo kurti rezultatas. Prieš metus, grįžus iš Šveicarijos, eilėraščių pliūpsnis jai pačiai buvo labai netikėtas. „Maniau, kad man jau stogas nuvažiavo, kad kažkas nenormalaus su manimi darosi“, – atviravo pašnekovė. Vėliau su nauja būsena apsiprato. Pieštukas ar kitas rašiklis dabar su ja visada, – kad mūzai aplankius spėtų viską užrašyti.

„Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai. Tačiau poezija domėjausi tik tiek, kiek reikia pamokoms. Labiau mėgstu prozą. Kai tapau rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ nare, dažniau pasklaidau kolegų poezijos knygeles. Man labai gražu, kai kiti skaito eiles. Pati jų viešai skaityti nemėgstu. Patinka Reginos Baltrūnienės kūryba. Žaviuosi jos sugebėjimu tiek daug pasakyti trumpu eilėraščiu. Man taip neišeina. Mano eiliavimai labai konkretūs, aiškūs ir gal ilgoki, bet visi plaukiantys iš širdies savaime“, – kalbėjo Lina.

Pasak jos, nuo praėjusių metų rudens iki šių metų gegužės į sąsiuvinį jau sugulė apie šimtas eilėraščių. Kas žino, gal tiek ir liks. Jie įkvėpti ne tik Šveicarijos grožybių. Eilės Linai gimsta žiūrint pro langą ir stebint lietingą peizažą, žvelgiant į nužydėjusį gėlės žiedą. Kūrybos impulsas gali būti ir šaligatvio plytelė, už kurios užkliuvo eidama namo, arba krykštaujantys darželio vaikai.

„Kai išeisiu į pensiją, gal tapysiu ar piešiu. Mintyse esu prikaupusi visokiausių vaizdų. Šiuo metu daugiau laiko skiriu įvairiems rankdarbiams. Prireikia ir darželiui visokių vaizdinių priemonių pasigaminti. Prie televizoriaus niekada nesėdžiu šiaip sau. Mano rankinėje, namuose, ant stalo, visada yra koks nors pradėtas mezginys. Vis kažką dirbinėju. Kūryba teikia gyvenimo pilnatvę. Stengiuosi viskuo domėtis, keliauti, nenukabinti nosies dėl nesėkmių. Esu optimistė. Geriausias darbštumo, kūrybingumo pavyzdys yra mano mamytė, kuri būdama 89 metų daro dailias medines menteles. Kai pradėjau eilėraščius rašyti, ji man prisipažino, kad ir pati yra vieną sukūrusi. Žinojau, kad ji anksčiau mokėjo humoristinius kupletus sudėlioti ir piešdavo šaržus. Gal iš jos ir aš kūrybos gyslelę esu paveldėjusi?“ – kalbėjo Lina.


Aš nerašau...

Aš niekad nerašiau, eilėraščių nemėgau.
Aš jų ir neskaičiau, o dienos pačios bėgo.
Bet kažkas iš aukščiau pasiunčia tokią jėgą,
Kad nerašyt jau negaliu...

Kasdien rašau, kažką kuriu,
Net jeigu miegu, pabundu.
Mane pažadina tokia jėga,
Kad akys veriasi staiga.

Mintis rašau aš tamsoje...
Už lango tamsuma, naktis.
Mintis nelaukia, kol prašvis.
Jau tamsoje užgimsta kūrinys.

Mano žodžiai


Aš negaliu skaityt kitų eilių.
Aš negaliu suprast kitų minčių.
Tik aš viena savam pasauly gyvenu.
Ir iš vidaus aš išimu mintis
Vos vos pravėrusi sielos duris.

Jei aš išgirsiu tavo mintį – gersiu godžiai,
Bet aš ją pasakysiu dar kitaip,
Jau savo žodžiais...

Nenoriu žodžių aš išspausti su jėga,
Aš nežinau, kada išvys jie dienos šviesą.
Tegu jie bręsta mano viduje,
Nenumanau, ar tau jie reikš tik tiesą...

Mes atėjom...

Mes atėjom į tobulai sukurtą pasaulį,
Galėtume džiaugtis ir mėgautis saule.
Bet patirties nė vienas neturim, gal todėl
Kiekvienas per savo prizmę žiūrim.

Mes stovim kiekvienas prie savo taško.
Kažką bandom kurti, statom, darom.
Mus gyvenimas gerokai blaško.
Bet atrodo nieko gero...

Sunkiausia mums suprast save,
Į save įsijausti.
Sunkiausia mums – prasmingą pėdsaką
Į žemės nugarą įspausti.

Kokios spalvos tyla?

Užkūriau krosnį, spragsi ten ugnis,
O smegeninėj kirba jau nauja mintis.

Kokios spalvos yra tyla?
O gal spalvos jinai visai neturi,
Gal ji žalsva, o gal pilka?
Jei slapčiomis kažkur ten įsikūrė...

O kurgi ji gyvena, kai aplink dundena?
Sustoju... ir bandau sugriauti tylą,
Bet gatvėje mašinos ūžia, triukšmas kyla.

Na va, išsigandusi slepiasi tyla
Ir ją sugaut man vilčių nebėra...
O man mintis tokia vis kyla:
Juk naktį bus lengviau sugauti tylą,
Kai visi į rožinius sapnus panyra...

Lietaus laiškai


Lietus mums siunčia išraudotus laiškus,
Bespalvėm ašarom primargintus lapus.
Tegu bus kaip bus...
Pasmerksit mane, aišku...
Aš noriu tiktai nuraminti jus.

Pasiprašysiu vėjo, jis išdžiovins laukus
Ir niekas nesupus...
Nors ašarą aš visą parą lieju,
Bet patikėkit, kad esu taikus.

Dar saulę, prižadu, į žemę pasikviesiu,
O pats užlįsiu už dangaus,
Už miško žalio pasislėpsiu
Ir nebeliūdinsiu žmogaus.

Nakties paukštė

Nusileido nakties paukštė prie lango,
Pasiruošė dengt tave savo sparnu.
Šis laikas visiems bus brangus,
Jau reikia pailsėt po darbų.

Užmerkei akis, į sapną nugrimzdai.
Plauks tavo svajonės nuostabiausiais vaizdais.
Kai sapno fėjos rūpinsis ramybe,
Pajusi miego skonį ir saldybę.
Jau aušta...
Glaudžiasi nakties sparnai,
Tu pabundi ir nuplaukia sapnai.
Bandai prisiminti, kur vedė jie tave,
Bet viskas pranyko ryte migloje.

Mėlynas hiacintas

Pražydo mėlynas hiacintas kambary,
Kažkas taip aitriai skleidžia savo aromatą,
O aš grįžau iš darbo ir sustojau vidury...
Bet dar neuždegiau šviesos, todėl ir nesimato.

Iš kur tas kyla šleikštulys,
Per daug sodrus kažin koks kvapas?
Tuoj praveriu kitas duris,
Šviesa pro plyšį kiša savo snapą.
Į šoną nukreipiu akis
Ir pamirtu keistoką aromatą.
Įsižeidė hiacintas, kad nusisukau,
Negėriau jo šleikštaus kvapo.

To – jo savimeilei pakako...
Jis džiūvo, vyto ir sunyko...
Jam taip gyvent be mano dėmesio –
Netiko...
Todėl nei žiedo mėlyno,
Nei kvapo namuose neliko.

Lina RIMŠIENĖ



Skaityti komentarus (8)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Cilė, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, Cilė, Dargintė, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, Suvaidė, Suvainas, Suvainė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt