Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

„Pasikalbosykim“

IŠĖJĘS BRANDUMOS VASARĄ

Banguolė ALEKNIENĖ

2014−10−16

Komentarai11    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Viena paskutiniųjų Rimanto Urbono nuotraukų.
Nuotrauka iš Eugenijos Urbonienės
asmeninio archyvo

Jau šiek tiek daugiau nei metai, kai kupiškėnų literatų klubo „Lėvens balsai“ susirinkimuose, bendrose klubo narių išvykose nebematyti žurnalisto, poeto Rimanto Urbono. Bendraminčiai pasigenda jo svarių įžvalgų, paprasčiausio buvimo kartu. Praėjusių metų rugpjūčio 31 d. netikėtai nutrūko šio žmogaus gyvybės siūlas. Liko daug neįgyvendintų svajonių, neišsakytų žodžių. Rimantas dabar gali prabilti tik buvusių jam pačių artimiausių žmonių lūpomis.

Trumpai drūtai

„Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, neakivaizdžiai – žurnalistiką. Dar studijuodamas pradėjau dirbti spaudoje ir laikraštininko duoną krimtau visą „sąmoningą“ gyvenimą. Eilėraščius rašyti pradėjau ankstyvoje jaunystėje, paskui bandžiau prozą. Dabar, būdamas laisvesnis nuo darbų, vėl atsiminiau jaunystės potraukį eiliuoti, ką neskubėdamas ir darau“, – taip lakoniškai apie save kupiškėnų literatų klubo „Lėvens balsai“ interneto svetainėje apie save rašė pats R. Urbonas.

Čia dar informuojama, kad jis yra Maironio 150-osioms metinėms skirtos poezijos šventės „Brandumos vasara 2012“ autorinės poezijos konkurso „Geriausias eilėraštis“ laureatas.
Sausai suminėti Rimanto biografijos faktai slepia sudėtingą ir nelengvą, bet labai spalvingą jo gyvenimo istoriją, vertą romanisto plunksnos. Rimantas nuo pat savo gimimo tarsi buvo įsuktas į globalių permainų verpetą iki pat mirties.

Nerimo užtaisas

Eugenija Urbonienė – Rimanto gyvenimo palydovė, trijų jo dukterų mama, bene daugiausia gali papasakoti ir apie jo gyvenimą.

„Rimantas gimė 1945 metų vasario 6 d. Pagrundos kaime, Labanoro girios pakraštyje, priskirtame Utenos rajonui. Čia susiėjo kelių rajonų – Ignalinos, Molėtų ir Utenos – ribos. Tais pačiais metais, kovo 11-ąją, žuvo jo tėvas, Lietuvos partizanas. Nuo jo žūties vietos iki namų, jei eitum tiesiai per mišką, yra apie 4 kilometrai. Taigi sūnus tėvo neprisiminė. Motinai teko ne kartą slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą. Kilus pavojui ji sugriebdavo kūdikį ir bėgdavo slėptis į pakrūmę. (Gal dėl to ir Rimantas visą gyvenimą išliko toks nerimastingas, ilgai nenustygstantis vienoje vietoje.) Dėl tokios sudėtingos šeimos situacijos, vaiką motina oficialiai užregistravo tik 1946 metų vasario 20 d. Tokia Rimanto gimimo data ir liko visą gyvenimą“, – pasakojo Eugenija.

Pasak jos, Rimantas augo senelio iš tėvo pusės statytoje troboje. Ten glaudėsi ir tėvo motina bei trys jo seserys. Dar viena sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi, gyveno atskirai. Po ketverių metų antrą kartą ištekėjo ir Rimanto mama. Su patėviu ji susilaukė dar vieno sūnaus ir dukros.

Rimantas mokėsi Palsodės pradinėje mokykloje, vėliau baigė Saldutiškio vidurinę.
„Eilėraščius jis rašinėjo nuo mokyklos. Jo bendramintis buvo klasės draugas Alfredas Trinkūnas. Abu jie turėjo po mokyklinį sąsiuvinį su užrašu „Kūryba“. Tą sąsiuvinį, perlenktą pusiau, nešiojo užpakalinėje kelnių kišenėje. Savo kūrybiniais bandymais didžiuodavosi, save laikė ypatingesniais nei kiti bendramoksliai. „Sveiki, mus pamatę!“ – puikuodamiesi sakydavo. Toks jo narcisizmas neišgaravo visą gyvenimą“, – apie Rimantą kalbėjo pašnekovė.

Savęs paieškos

Anot Eugenijos, Rimanto tėvai ne itin skatino jį siekti mokslų. Baigęs vidurinę Rimantas bandė stoti į architektūrą, bet nepavykus pasirinko pramoninės ir civilinės statybos mokslus viename Vilniaus technikume. Gal po mėnesio suprato, kad sėdi ne savo rogėse. Tuomet Vilniaus 21 profesinėje mokykloje įgijo tekintojo profesiją. „Prisimindamas tuos laikus jis man sakydavo, kad profesinėje mokykloje jam patiko mokytis, nes moksleiviai buvo labai prusinami ir kultūrinami. Juos nuolat vesdavo į dramos, operos ir baleto teatrus.

Paskyrimą dirbti Rimantas gavo į Utenos elektros krosnių gamyklą. Čia padirbėjo apie metus ir sugalvojo stoti į Vilniaus universitetą. Įdomu, kad tuo metu gamykloje jo brigadininkas buvo Vladislavas Švedas, vėliau išgarsėjęs, kaip komunistų partijos „ant platformos“ veikėjas. Jis sutiko Rimantą, dar neatidirbusį nustatyto laiko po mokyklos baigimo, išleisti studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros“, – sakė Eugenija.

Rimantui pavyko įstoti. Tačiau greitai jis perėjo į žurnalistiką. Dirbo laikraštyje „Tarybinis studentas“. Gal po trijų kursų perėjo į neakivaizdinį skyrių. Alga buvo maža. Nebuvo kur gyventi. Išvažiavo į Uteną. Dirbo rajoniniame laikraštyje. Ilgai čia jo nerami siela neištvėrė. Netrukus jis patraukė į Ignaliną. Iš ten gana greitai vėl į Vilnių nusibastė. Kur tik nedirbo – net scenos darbininku Jaunimo teatre. (Vėliau su buvusiais bendradarbiais susitikdavęs per šio teatro gastroles Kupiškyje. Aibę draugų turėjo.) Tik tokios jo odisėjos ilgai tverti negalėjo. Mat norint gauti nuolatinį darbą reikėjo Vilniuje prisiregistruoti. Be registracijos ilgai darbe nelaikydavo. Galų gale 1969 metais Rimantas išmetė inkarą Kupiškyje, sukūrė šeimą.

Kūrybos etapai

„Ciūgliais pas mus, kol vaikų neatsirado, jo draugai bendraamžiai iš Vilniaus traukdavo. Kas tik mūsų namuose nėra svečiavęsis – tai ir poetai Vytautas Skripka, Vladas Vaitkevičius, Jonas Drazdauskas, prozininkas Petras Dirgėla. Su pastaruoju Rimantas apie prozą padiskutuodavo“, – dalijosi prisiminimais Eugenija.

Pasak jos, Rimanto kūrybinį kelią galima suskirstyti į keletą etapų. Pirmasis būtų jaunystės laikotarpis, maždaug iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, kai vyravo poezija. Apie 1966–1967 metus universiteto laikraštyje reiškėsi tuo metu du garsūs poetai R. Urbonas ir rusų kalbą bei literatūrą studijavęs Lysovas, berods, Aleksandras.

Eilėraščius Rimantas dar rašė ir persikėlęs gyventi į Kupiškį. Jo kūrybą spausdino ne tik rajono laikraštis. Pluoštelis satyrinių eilėraščių yra publikuota ir žurnale „Šluota“. Jis yra laimėjęs antrąją vietą laikraščio „Literatūra ir menas“ paskelbtame rusų poeto Konstantino Balmonto eilėraščio vertimo konkurse. Pirmoji vieta neskirta dėl vienintelio žodžio vertimo – turėjo būti ne „karalienė“, o „karalaitė“. Eilėraščius nustojo kurti, kai suprato, kad už jį geriau eiliuoja jo bičiulis Valdas Kukulas.

Atitolęs nuo poezijos Rimantas griebėsi prozos. Tada prasidėjo antrasis jo kūrybos etapas.
„Sunkiai prozą rašė. Jo apsakymuose galima lengvai atpažinti viską iš jo gyvenimo tikrovės. Keikdavosi, kad neturi fantazijos, kad išgalvoti nebūtų dalykų jam neišeina. Konkretu turi būti. Nebuvo iki galo patenkintas savo proza. Vis redaguodavo ką parašęs. Tačiau jo apsakymų yra publikuota laikraščiuose „Literatūra ir menas“, Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos pionierius“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Eugenija sakė, kad Rimantas kurį laiką kūrybą buvo visiškai užmetęs. Kai vyko visuomeninis perversmas, ne tai rūpėjo. Prie poezijos jis sugrįžo maždaug 2011 metais. Tai galima laikyti trečiuoju jo kūrybos etapu.

„Nesu labai didelė poezijos žinovė, bet jam pasakydavau, kai vienas kitas žodelis man pasirodydavo taisytinas. „Ai, tau vis negerai“, – atšaudavo jis, bet vėliau įsiklausydavo į pastabas ir pataisydavo. Ir paskutinį eilėraštį jam buvau patarusi pavadinti „Nušvitimas“. Jis tam pritarė, bet nespėjo pataisyti. Tai tegu dabar taip ir lieka, kaip buvo jo paties sumanyta. Šiaip tai Rimantas kandus buvo. Galėjo sukritikuoti kitų kūrybą. Kartais jį reikėjo sutramdyti, kad subtiliau atsilieptų apie kolegų poeziją.

Rimantas paliko apie 70–80 eilėraščių. Kol kas daugiau surasti nepavyko. Iki galo dar nesurūšiuotas ir nesutvarkytas kitas jo kūrybinis palikimas. Su dukromis svajojame kitąmet, Rimanto septyniasdešimtmečio proga, išleisti jo eilėraščių knygelę“, – apie sumanymą kalbėjo Eugenija.


Vienužiai

Po mano motinos
Tu man esi vienužė,
Dukrele mano.
Ar tatai girdi?
O tas gyvenimas –
Gana klaidi giružė,
Todėl ir nerimas
Sudilgčioja širdy.

Kiekvienas turim
Vien tik savo lemtį.
Aš dėl savosios –
Jau visai ramus.
O Tau dar daug
Dešimtmečių gyventi
Šituos žmonių
Nežmoniškuos namuos.

Tai gal prisėskime
Po šiuo skliautu žvaigždėtu,
Kur švokščia tėviškės
Balčiausieji beržai.
Tai žemė mums
Likimo pažadėta,
Ją ženklina
Saulėlydžių laužai

Į debesies
To kamuolinio pilį
Įkopę mudu
Žvelgsim iš viršaus
Į tuos žemai,
Kurie mus tebemyli.
Ir į anuos,
Kurie, galbūt, nušaus.

O ten toliau
Po kryžiumi palūžusiu
Ir mano tėvo
Dūla palaikai.
Pamiškėse –
Sodybos susigūžusios,
Jose – našlių gėla
Ir pokario vaikai.

Jau neturiu
Nei motinos, nei tėvo,
O ir gyvenimo
Tarytum neturiu.
Bet sėdim štai
Su dukrele po ievom
Ir tėviškės dangum
Tarp vėjų keturių.

O paruge aure –
Ateina visas pulkas.
Tai kitos dukterys,
Anūkai ir žentai.
Ir žengia taip,
Kad net kelelis dulka.
Ir ačiū tau,
Gyvenime, už tai.

Žemuogynas

Šis eilėraštis mano
Gal nieko nevertas,
Kad suvokčiau jo prasmę
Nakties vidury.
Žemuogėlės raudonos,
Ant smilgų suvertos.
Ir tik šitiek gyvenime
Jau beturi.

O yra, o ir bus
Šis gyvenimas mano,
Kurio niekas, o niekas
Jau nebeturės.
Ir išliksim, ištversim
Mes vien tik per meną,
Pasigėrę iš jo
Stebuklingos taurės.

***

Aš kantrybės turiu,
Toks, galbūt, ir gimiau.
Dėl mažų vyturių
Man gyventi ramiau.

Dėl mažų vyturių
Aš per žemę einu
Ir kantrybės turiu,
Ir todėl gyvenu.

Nes taipogi buvau
Negudriu paukštyčiu:
Uogavau, grybavau
Be gėlos ir minčių.

Ir nekeikiau piktai
Aš būties – nebūties,
Kai pasaulis tiktai –
Nuo namų lyg pirties.

Gal tuomet ir buvau
Aš stiprus kaip uola?
Uogavau, grybavau,
O piktoji gėla

Atsirado tada,
Kai likau be sparnų.
Mano rankoj lazda,
Aš per žemę einu

Ir kantrybės turiu,
Ir nebūsiu žvėris.
Tarp mažų vyturių
Gal ir aš vyturys?

***

Per laimę,
Per baimę,
Per tėkmę dienų
Į savo negudrią
Pastogę einu.

Ten būna tylu
Nuo vienatvės geros
Ir nuo paprasčiausios
Vasario žaros.

Iš lėto ateina svajonė
Arba
Paliečia blakstienas
Vasario žvarba.
Ir godos eilinės
Eilinių dienų
Nedrumsčia
Sužvarbusio
Paukščio
Dainų.

Kelio pradžia

Paleido mama tarsi pajuokai –
Vieną
Mane į pasaulį negudrų,
Tokia paprasta mėnesiena
Įbrido į paprastą kūdrą.
Tokia paprasta mėnesiena,
Ir aš, ir manoji būtis –
Paleido mane tarsi pajuokai –
Vieną,
O priedo – įdėjo dantis.

Rimantas URBONAS



Skaityti komentarus (11)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt