Kupiškėnų mintys

2024 m. kovo 29 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

KAI POEZIJOS PAUKÅ¡TÄ— ILSINA SPARNUS

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2014−01−23

Komentarai11    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pasak Reginos Sagulinos, kūrybos akimirkos – ypatingos.
Nuotrauka iš „Lėvens balsų“ archyvo
Kupiškėnų literatų klubo „Lėvens balsai“ renginiuose dažnai galime sutikti Reginą Saguliną. Pastaruoju metu ji retokai skaito savo kūrybos eiles, daugiausia klausosi kitų. Būti klausytoju, anot Reginos, taip pat svarbi misija. Juk kiekvienas kūrėjas trokšta būti pastebėtas ir įvertintas.

Ko reikia mūzai?

„Savęs nelaikau nei poete, nei rašytoja. Eiliuoti pradėjau studijų metais. Ankstyvosios jaunystės mergaitiški padūsavimai neišliko. Vėliau, kai išsiskyriau su vyru, savo išgyvenimus vėl išliejau eilėraščiuose. Matyt, tai kūrybinei ugnelei pakurstyti žmogui reikia stiprių dvasinių sukrėtimų – meilės, išsiskyrimų, netekčių. Liūdni, niūrūs, pesimistiniai tie mano posmai. Gėdijuosi juos viešai kam rodyti, skaityti, ne dėl to, kad juose atsispindi mano asmeniniai išgyvenimai. Manau, kad tie mano posmai nėra labai profesionalūs. Negalvoju, kad reikėtų išleisti knygą. Dukra manęs yra klaususi, ar nebijau viešai savo jausmų iškloti. Nebijau. Be to atvirumo, nuoširdumo neįmanoma jokia kūryba“, – dalijosi mintimis Regina.

Moteris tiki, kad galbūt ją dar aplankys jau porą metų tylinti mūza, ir vėl jausmai išsilies eilėraščiais. Įkvėpimas – toks nenusakomas, neapčiuopiamas jausmas. Berods rusų poetė Ana Achmatova yra sakiusi, jog eilėraštis gimsta iš įvairių mažmožių. Anot Reginos, kartais užtekdavo jai važiuojant autobusu pro langą pamatyti keistomis spalvomis spindinčią pavakarę, dailų medelio siluetą ir jau į galvą pasibelsdavo mintis, kurią tuoj pat reikėdavo užrašyti, kad ir ant autobuso bilieto. „Kai mintis mintį, žodis žodį veja, atrodo ne tu pati tuos žodžius rašai, o kažkas kitas ranką vedžioja. Tai ypatingos akimirkos. Pasiilgstu jų. Nemoku žodžio traukti prie žodžio dirbtinai. Nebent, kai reikia kokį nors sveikinimą sukurti“, – atviravo pašnekovė.

Å irdies atgaiva

Iš kur tas Reginos polinkis eiliuoti? Pasak jos, giminėje poetų nebuvo, tik brolis Nikolajus, gyvenantis Kėdainiuose, bando vertėjauti. Iš rusų į lietuvių kalbą jau yra išvertęs keletą knygų, turi sukaupęs namuose gausią biblioteką. Labiau jos giminė buvo linkusi muzikuoti. „Būdavo, žiemos vakarais gera sėdėti šiltame kambaryje ir klausytis, kaip tėvas groja armonika, o brolis Leonidas, kurio jau nebėra tarp gyvųjų, – balalaika. Tėvas man buvo padovanojęs gitarą. Tačiau šis instrumentas manęs nesužavėjo. Greitai gitarą perleidau broliui“, – pasakojo pašnekovė.

Reginai ankstyvoje vaikystėje su tėvais teko kilotis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Mat jos tėvas buvo anuometinis partinis darbuotojas. Mergaičiukei visam gyvenimui įstrigo Švenčionėlių, Veisiejų ežeringi kraštai, nuostabi gamta. Tie vaikystės peizažai, matyt, nesąmoningai atsispindi ir kai kuriuose jos eilėraščiuose. „Gamtoje man atsigauna širdis“, – sakė literatė.

Savojo kelio paieškos

Regina augo ruso ir lietuvės šeimoje. Kai ji buvo bebaigianti pradinę mokyklą, tėvas gavo paskyrimą į Kupiškį. Iš pradžių ji lankė septynmetę rusų mokyklą, kuri anuomet buvo įsikūrusi baltų plytų mūrinuke, P. Pajarskio gatvėje. Pastatas buvo šildomas krosnele „buržuike“. Į tuometinę Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą Regina atėjo mokytis 1960 m., į penktą klasę. „Iš pradžių lietuviškai labai silpnai kalbėjau, rašydama pridarydavau aibę klaidų, paraštės raudonavo nuo mokytojos brūkšnelių, žyminčių tas klaidas. O dabar man vienodai gerai sekasi ir lietuviškai, ir rusiškai bendrauti. Net ir lenkiškai suprantu. Vaikystėje su lenkiukais kieme žaisdavau“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Baigusi vidurinę Regina svajojo tapti teisininke. Anuomet į teisės studijas būdavo priimami asmenys, turintys trejų metų darbo stažą. Tačiau prabėgus tam laikui, jai praėjo noras rinktis tas studijas. „Supratau, kad esu per minkšto charakterio, gana patikli, gailestinga, kad griežtos ir kietos teisininkės iš manęs nebus. Tuomet stojau į Vilniaus anuometinį pedagoginį institutą studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Trečiame kurse ištekėjau ir dėl šeimyninių aplinkybių palikau studijas penktame kurse. Buvo belikę vieną egzaminą prieš valstybinius egzaminus išlaikyti. Dėl darbo užteko nebaigto aukštojo išsilavinimo. Dabar jau tokio statuso nebėra. Taigi likau tik turinti vidurinį išsimokslinimą“, – pasakojo apie save pašnekovė.

Ypatingoji kurjerÄ—

Reginai teko ragauti ir bibliotekininkės (Skodiniuose ir Akmenytėje), ir mokytojos (Biržų r. Suosto aštuonmetėje ir Kupiškyje), ir sekretorės milicijoje darbo. Apie 25-erius metus moteris buvo labai retos profesijos atstovė – pašte ėjo feldjėgerio, kitaip sakant, specialaus, slapto pašto kurjerio, pareigas. „Turėjau asmeninį vairuotoją. Buvo privaloma nešiotis ginklą ir lankyti šaudymo pratybas. Ne bet kam buvo patikimos tos pareigos. Saugumiečiai buvo perkratę visą mano biografiją. Slaptų siuntų, laiškų rajono įvairios įstaigos ir organizacijos sulaukdavo neretai. Teko ir auksą su apsauga į parduotuves pristatyti. Laikui bėgant keitėsi darbo specifika, pobūdis ir reikalavimai. Tas slaptasis paštas pamažu virto paprasčiausia kurjerių tarnyba. Net arbūzus teko išvežioti. Kartą vienam žmogui nugabenome slaptą siuntinį, nemažą dėžę. Ją atidaręs vyriškis rado gimtadienio tortą. Tokią staigmeną jam buvo parengę draugai. Iš pirmo žvilgsnio mano darbas gal ir dvelkė romantika bei nuotykiais, bet buvo nelengva keltis penktą, o vėliau jau ir ketvirtą valandą ryto, kad suspėtum į tolimiausius rajono užkampius, nesvarbu, ar lyja, ar sninga, nugabenti siuntas. 2009 m. išėjau į pensiją. Nenuobodžiauju ir dabar. Bendrauju su rajono literatais, domiuosi jų kūryba, mielai lankau Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus. Ypač laukiu Eugenijos Katauskienės literatūros užsiėmimų. Bandau pramokti anglų kalbos, mėgstu keliauti,“ – vardijo pašnekovė savo buvusius ir dabartinius užsiėmimus.

Pradėjusi skaičiuoti, kiekgi metų ji jau gyvena Kupiškyje, Regina pati nustebo, kad išėjo toks gana solidus skaičius – 55 metai. Didelė gyvenimo atkarpa, kur telpa ne tik buvusios moters darbovietės, kūryba, bet ir išauginti du vaikai. Šiuo metu sūnus gyvena Londone, o dukra Dembavoje, prie Panevėžio. Regina džiaugiasi trimis anūkais – Richardu, Kamėja ir Gabriele. Gabrielė turi polinkį menams, gražiai piešia.


       ***
Nyku ir Å¡alta
Taip slenka dienos
Lietus už lango šnara per naktis
Žibintų šviesos melsvos ir geltonos
Asfaltas šlapias užriša akis
Taip ir brendu aš vieniša praeivė
Šalia gyvenimo o jis kažkur tenai
Nors laikrodis dar nesustoja eina
Tik laiko neskaičiuoju jau seniai

       ***
Vakare nusiÄ—musi kaukÄ™ ramybÄ—s
Palieku su savim ir savąja kančia
Į mane srūva nerimas
Nyksta syvai gyvybÄ—s
Ir ateina vienatvÄ—
Ir akla ir kurčia

O ryte vėl užsidedu kaukę ramybės
Ir skaitau horoskopus
Ir klausausi orų
Mano saulei pusiaudienį perkopus
Aš semiuosi iš dievo gerumo stiprybės
Ir dÄ—koju likimui kad dar gyvenu


       ***
Paseno veidrodžiai
Tik aš nepasenau
Tai jie susiraukšlėjo ir pražilo
O aš jauna kaip ir anksčiau
Skrajoju po svajonių šilą
Trumpėja dienos artinas žiema
Ilgėja naktys vienišos ir šaltos
Ar besušildys kas? Kas židinį užkurs?
Kas pakuždės dar švelnų žodį?
Kas žvilgsniais ir glamonėmis užburs?
Kas lūpomis ieškos manųjų godžiai?

Užmirštos vysta baltos rožės
Paseno veidrodžiai
Ir nieks jų neatkurs

       ***
Rudeninė pūga
Lapai sukas ir krenta
VÄ—jas gainioja juos
Ir Å¡okdina linksmai

RudeninÄ— migla
Kai voratinkliai skrenda
Ir saulutÄ— dar Å¡ildo
Nors šykščiai bet švelniai

RudeninÄ— naktis
Kai dangus toks beribis
Prisagstytas žvaigždžių
Iki skausmo gražių

RudeninÄ— viltis
Kai taip noris gyventi
Nors gyvenimas eina
Kitapus pamažu

       ***
Pražydo žvaigždės
MÄ—nuo tingiai supas
Klajūnės mintys sukas sukas
Jas skaldau dalinu
Dėlioju „prieš“ ir „po“
Tik niekas nesikeičia
Nei dingsta nei sugrįžta
Užšaldytas gyvenimas
Seniai nieko nevyksta
Už durų svetimų girdėti
žingsniai juokas
Ravelio „Bolero“ svajingai skamba
O manyje skausmas nuogas
Ir kvapas praeities virš manęs sklando
Kai dar namai buvo pilni garsų
Pilni žmonių darbų ir saulės
Kai gyvenau
Dabar gi tik esu
Be ateities be džiaugsmo ir be meilės

Regina SAGULINA



Skaityti komentarus (11)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Bertoldas, Helmutas. Mantvydas, Mantvyda, MantvydÄ—, Preivainas, PreivainÄ—, Preivilas, PreivilÄ—, Preiviltas, PreiviltÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

8 983 572

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]