 |
|
|
2024 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
Iš MONO VAIKYSTAS PRISMINIMų
Valio Staburo nuotrauka Nieko nelaukdama, motuta prÄ—Å¡ kolnų pareidavo namo, mani pakÄ—ldavo ir kai kų įdÄ—jus paviržio iÅ¡laisdavo lunkon avÄ—lių ganytų, o pati skubydavo ruoÅ¡tis ir taisyt Å¡eimynai pusrytį. KÄ— visi pavolgydavo ir skirstydavos prÄ— darbų, motuta įdadavo tarbalan volgymų visai dienai ir padovus venais matais jaunÄ—sniom mono brolaliui iÅ¡laisdavo lunkon, kad nunaÅ¡tų ir mon padatų ganytÄ—n. Saula jau bÅ«davo gerokai paskÄ—lus, gol par du sprindžius virÅ¡ bažnyÄios bokÅ¡tų, ir mono okys jau kuris laikas padatos ton pusan, iÅ¡ kur laukdavau atainunÄio savo brolio. Ne tik pusryÄio noradavos, kiek jo laukdavau, kad padat ganytÄ—n. O jau pusryÄio skanumas! Visadu suvolgydavom visa, o unt povakarį ir bliÅ«delius iÅ¡laižydavom. Ir tÄ—p kasdien, par visų vasarų. Alia nobodu tai ratai kadu bÅ«davo, bo mas prismislydavom visokiausių dalykų. Atomanu, buvom prisprotinį kelias avalas ir vienų ovinų, už duonos plutalį galadavom ramiai pasjodinÄ—t. BÅ«davo, ataina avalas duonos praÅ¡ytų, tai jom po mažuÄiukų Å¡moteliukų atlaužiam, o potys tik strykt – ir jau raiti, už vilnų įsikabinį jojam. PajodinÄ—jam, pajodinÄ—jam ir vÄ—l duonos Å¡moteliukų tai avalai už dorbų paduodam. Arba, jÄ—gu avalas kur rimsta netoli Galukupio, tai mas prisirÅ«gÅ¡tiniaujam po tarbalį, o jau unt rytojaus motuta iÅ¡varda skanios rÅ«gÅ¡timienas, kartais ir skilundžiu pagordina. Tik bada, kad rÅ«gÅ¡tymai grait pÄ—rauga, ir vÄ—liau nebaskonÅ«s pasdarydavo, tadu jau ir nebÄ—renkam. TÄ—vÄ—lis buvo iÅ¡mokinįs mumi sukt dÅ«dalas ir, kol bÅ«davo atÅ¡okus žilviÄio žėva, prisisukdavom visokiausio didumo ir ilgumo dÅ«dÄ—lių, su vienu, dviem ar nÄ—t keliom skylalam. Žėdna dÅ«dala vis kitokį balsų turadavo. Tai grodavom potys sau par visų dienų, o kÄ— nusbosdavo dÅ«duot, tadu ir padainuodavom potys sau, nu ir avalam pasrodymus iÅ¡taisydavom. O koks smagumas bÅ«davo, kÄ— prasdadavo uogos... Pirmiausia, apÄ— Å¡vintų Untonų – rosdavom žėmogių. ŽėmogÄ—s augo kalni, palei jÄ—valį ir pakalnaj, paÄioj akmenytaj – palei okmenis. Žėmoges suvardavom unt smilgų ir vakari parsnaÅ¡davom namo vakarienai su pienu visų saujų smilgų su žėmogÄ—m. Poskum rosdavom avieÄių. Jos augo palieknaj, unt vieno kalnalio netoli ųžolo. Unt liepos pobaigų palei Kupų ar Lavenį rosdavom gÄ—rvogių. GÄ—rvoges lingviausia bÅ«davo rinkt brendunt par upį, palei kruntų, tadu mažiausiai blauzdas apsidraskydavom, bo gÄ—rvogių virkÅ¡Äios baisiai droskos, o vaikai vosarų visadu basi lakstydavo. GÄ—rvogių pardÄ—n pririnkdavom kadu litrų, kadu kiek daugiau ir do potys soÄiai prisvolgydavom. Motuta bÅ«davo iÅ¡varda gervogienas, o poskum mas su blynais kirsdavom, net ausys lapsadavo. Unt rudenį, vosaros pabaigoj, palei Lavenį, o ir Liekni, palei SvidÄ—lių brostų, bÅ«davo rieÅ¡uÄių. Mas kÄ— tik galadavom, vos avalam sugulus, lakdavom pasmainydami katras – rieÅ¡uÄių, katras – avÄ—lių žiÅ«ratų. Prisrinkdavom pilnų starblį ir keÅ¡enas priskumÅ¡ydavom, o poskum gliaudydavom unt pliokÅ¡Äio okmenio sutÅ«pį. KÄ— pradadavo dygt grybas, mas žinojom, kur ir kokios grybas dygsta. Liekno pradžioj, palei drabulas, bÅ«davo raudonikių, liekno aikÅ¡talaj, palei bolų po beržėliais, augo lÄ—pÅ¡iai, palei SvidÄ—lių brostų, po lazdynais, kur didžiasai baržas augo, rosdavom ir baravykų, ir voveruÅ¡kų, o jau Å«mÄ—džių prisrinkdavom visokių spalvų, rosdavom kazlÄ—kų, paųžuolių ir vienų kitų paliepį. Vakari parsinaÅ¡davom namo, motuta nutaisydavo, o unt rytojaus pasmožydavo su Å¡vėžiom bulbom ir skilundžiu. Volgyk neatsivolgydamas, tÄ—p gardu bÅ«davo, mas sakydavom: „TÄ—p gardu, kad možna ir liežuvį sykiu prarytÄ—n...“ Povakariu, kÄ— avalas guldavo untro pogulio, par potį viduvasarį ratai kadu, alia takdavo, Kupoj kilbukų su skarali prisgaudyt, arba prigaudydavom kokion blÄ—Å¡inan minogų, tokių unt gyvatalas panaÅ¡ių nedidelių žuvÄ—lių. Tikro jų pavadinimo po Å¡iai dienai nežinau, o ir, teisybį pasokius, nikdi to jų tikro pavadinimo netako jieÅ¡kot. Kilbukus, katrÄ— didesni, mum pakÄ—pdavo unt patalnios ir mas skaniausiai suÄiulpydavom su pyragu, o drabnuÄius ataduodavom katam. Minogus suliuobdavo parÅ¡am, kad gardasna masa bÅ«t. Gonam avalas dvi vosaras. KÄ— dabar pamisliu, tai buvo potys gražiausi, potys laisviausi ir potys sveikiausi matai mono gyvÄ—nimi. Alia kiek mas par tos matus visako iÅ¡mokom! KÄ—p mas su broliu tordavom! Kų vienas sumislia, kitas visadu pritars ir, kų vienas dirba, kitas visadu podada. Didžiausias nuotykis par visų gonymo laikų mum buvo, kadu mas užmiršį avalas visų pusdienį vėžiovom. Tadu ir prisvėžiovom, ir strioko gerokai turÄ—jom, bo par tos vėžius pragonam avalas. Vėžiovimas buvo untrų gonymo vosarų. Vienų kartų atnaÅ¡damas mon volgyt, brolalis atoneÅ¡Ä— ir gÄ—rų navydnų, katros laukÄ—m kelias nedÄ—lias. Mas buvom prošį tÄ—vÄ—lio, kad laistų mumį Kupoj pasvėžiaut, kÄ— suguls avalas. To ÄÄ—su Kupoj buvo ba tolko daug vėžių. Po kiekvienu okmeniu po kelius tupadavo. Motutas proÅ¡Ä—m – to iÅ¡ karto pasokÄ—, kad vėžiaut galasta tik tadu, kÄ— tÄ—vÄ—lis lais. Dabar undo Å¡oltas, liepa pakintÄ—t, kÄ— bus Å¡ilÄiau. Ir kintÄ—jom, ir laukÄ—m. Taigi, vienų rytų atolakia tÄ—kinas mono brolalis su volgymu ir nenustygsta vietoj, nÄ—t mirga, kÄ—p jom rodu Å¡itų navydnų pasakytÄ—n. Bavolgunt viskų iÅ¡sokÄ—, kÄ—p jom tÄ—vÄ—lis dova laidimų: „KÄ— suguls popiet avalas, unt povakarį, galasta bant kiek Kupoj pasvėžiaut.“ Laukiam – nesulaukiam, kadu tos avalas prÄ—s ir nurims, kadu suguls ir kadu mas galasma Kupoj pasvėžiaut. KÄ— saulala pakrypo vakarop, sugula ir mÅ«sų avalas. Nieko nelaukdami nulakÄ—m Kupon. Kupoj undenio bÅ«davo sulig kÄ—liais, o kur giliau, mas tinoj nebridom. TurÄ—jom ir tarbalį vėžiom susdÄ—t, kad bÅ«t lingviau, unt ilgo Å¡niÅ«rÄ—lio prisrišį aplink juosmenį galajom vandeniu vilkt. PradÄ—jom vėžiaut no tos vietos, kur pakupy sugula avalas, ajom prÄ—Å¡ undenį, kad bÅ«t pasauliui ir geriau vėžiai matytųs. Vėžiovimas ajos lingviai, sutaram su broliu, kad gaudysma po dÄ—Å¡imtį, tadu tarbalį neÅ¡iot imsma kitas. Smagumas neiÅ¡pasakytas! Pokeli okmenį, kad ir viÅ¡kum nedidelį, guli didžiausias vėžys, plaÄiausias žnyplas iÅ¡skÄ—tįs. Tik už nugarytas capt – ir tarbalan. Brendam Kupu, vėžiaujam paskalbosydami ir vis skaiÄiaus taikom nepamÄ—st. Atrodžia, sustojo laikas. ViÅ¡kum užmirÅ¡om avalas, tik gaudom vėžius, tik kraunam tarbalan. KÄ—pmat tarbala pilna, o vėžių devynios galybas. Ä®kalbajau brolį nusmaut virÅ¡utinas kÄ—lnias, bo vis tiek jos, kad nesuÅ¡lapt, buvo vidurin Å¡launų užraitytos. UžumezgÄ—m kiÅ¡kų galus, sukrovam iÅ¡ tarbalas vėžius ir do vietos liko. Mas vėžiaujam toliau, brendam prÄ—Å¡ undenį, o kÄ— buvo pilnos kÄ—lnios vėžių prikrautos, mas tik tadu pamotam, kad nubridom vos ne lig Ladziuko namų, o ir avalas tik tadu prisiminam. IÅ¡lipam abu iÅ¡ undenio ir pustekiniai paslaidam su visais vėžiais atgalio, unt savo avalas. Saula jau viÅ¡kum prÄ— pot žėmas, baigia nuslaist. Pakol posÄ—kÄ—m tų vietų, kur gulajo avalas, saula ir nuslaida. Jau prÄ—temyta. ŽiÅ«rim, kad mÅ«sų avÄ—lių tinoj, kur palikom, nÄ—r nÄ— kvopo. Nusgundom abu, jau ir oÅ¡aros poÄios birÄ—t pradÄ—jo, kÄ— pamisliom, kad dabar tai mum bus... PastovÄ—jom, pastovÄ—jom, pamisliom, kur golia bÅ«t mÅ«sų avalas. Tik girdžiam, kad mumį motuta no kolno Å¡aukia graiÄiau ait namo. Nebažinau, nei katras pirmas sumisliom, kad dÄ—l Å¡vintos ramybas nulaktumam lig pakupas klojimo pasižiÅ«ratų – mažu kai kas suvora avalas, mažu jos tinoj jau yr. Pustekiniai, kÄ—lnias pilnas vėžių timpiam abu suskabinį prÄ—Å¡ kolnų lig klojimo. Oi, kokia loima! NÄ—t raudot iÅ¡ džiaugsmo norÄ—jos – avalas poÄios suvÄ—jo klojiman, mum tik duris baliko uždarytÄ—n ir basliu paspirtÄ—n. Pareinam namo ir jau trupÄiukų neramu doros, kų mum pasakis tavai, kÄ— sužinos, kad no povakario avalas buvo poliktos vienos, kad jos poÄios ir klojiman parÄ—jo. AiÅ¡ku, kad ir potys golia suprost, bo vėžių Å¡itiek prigaudam. Sumisliom, kad raikia vėžius parodyt tik pridÄ—jus apypilnį tarbalį, o kÄ—lnias su kitais vėžiais raikia kai kur pakavot. KÄ—p toram, tÄ—p ir padoram. OÅ¡ei su tarbali nuvÄ—jau tiesiai gryÄion, o brolis savo kÄ—lnias su vėžiais pokiÅ¡Ä— prÄ—manaj po kopÄ—Äiom. Pats atrodys kitas kÄ—lnias apsimova ir atajo gryÄion, kÄ— mas jau prÄ— stolo vakarienį volgÄ—m. – KÄ—p sÄ—kÄ—s? – paklausa tÄ—vÄ—lis. – EÅ¡Ä— apypilnį tarbalį privėžiovį. – Vaikai atoneÅ¡Ä— apypilnį tarbalį privėžiovį, – už mumi atsokÄ— motuta. Tuom ir viskas pasibaigÄ—. Po vakarienas visi ajom mÄ—got. Mas prisvėžiovį, kiti po vosaros darbų pavargį grait ir sumigo. Noktį prabudo tÄ—vÄ—lis, kad prÄ—manaj kažkas dadas: nei ti voikÅ¡to kas, nei ti kas Å¡loma, nei ti kalba kas. UžudegÄ— žiburį ir aina žiÅ«ratų, kas prÄ—manaj. Atidora duris ir nusgundo – pilna prÄ—mana kruta, Å¡loma, krabžda – vėžių. Paliko jÄ— tas brolio kÄ—lnias ir ajo pasvoikÅ¡Äiotų. Susama tÄ—vÄ—lis visus tos vėžius puodan no prėždos pajÄ—mįs, o ryto motuta kÅ«ra pÄ—Äių ir visus vėžius iÅ¡vira. Buvo soÄiai pavolgyt visai Å¡eimynai. Tiktai tÄ—vÄ—lis nesuproto, kom mas po kopÄ—Äiom kavojom vėžius, jÄ—gu jau prigaudam, tai visus ir raikÄ— ataduot iÅ¡ karto. O mas buvom sutorį tylat ir visos taisybas nesakyt. IÅ¡tylajom. Gol kitiem ir užsimirÅ¡o tas mÅ«sų vėžiovimas, alia oÅ¡ei po Å¡iai dienai atomanu, kÄ—p tadu buvau nusgundus, kad par vėžius pragonam avalas, kÄ—p bijojau, kad unt mumį nesbart namÄ— už tatai, kad užmirÅ¡om savo dorbų. Ilgai buvo neramu, kad mas nepasokÄ—m visos taisybas, kÄ—p buvo. TÄ—vÄ—lio buvo Å¡vintai iÅ¡mokinta: „Duona možna atidÄ—t rytojui, o tik ne dorbas. O dorbų, katrų prodedi, pati turi ir pabaigt, nevalia pasmÄ—st nebaigus. Skalsiausia duona patÄ—s uždirbta.“ Pinkiolikti matai, kÄ—p tÄ—vÄ—lis silsias AukÅ¡tupanų kalnaly, o jo pamokinimai gyvi ir Å¡indei. 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Morkus, Oskaras, Tolys, Tolmantas, Tolmantė, Vygandas, Žadgailas, Žadgailė, Žadmantas, Žadmantė, Žadmina, Žadminas, Žadminė. 
|
|
Jūs esate 9 008 765 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
