 |
|
|
2024 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
GAL TOKS PRIGIMIMAS, KAD KNIETÄ—JO RAÅ¡YTI?
Liudo Å eÅ¡toko knygos „MeilÄ— paslaptis saugo“ pristatymas KupiÅ¡kio vieÅ¡osios bibliotekos ir kaimų filialų darbuotojams parodų salÄ—je 1999 12 03. Kalba L. Å eÅ¡tokas. D. KazialienÄ—s nuotrauka Artimiausios temos Vienas paskutiniųjų Liudo Å eÅ¡toko eilÄ—raÅ¡Äių „PaskutinÄ— stotelė“ – tarsi poeto testamentas: Tegu mane ar giria, arba peikia, Jeigu kitiems nuo Å¡ito bus geriau. Man nieko iÅ¡skirtinio jau nereikia – AÄiÅ« už tai, kÄ… žemÄ—j suradau. O surasta daug garbingų vardų – poetas, MiliÅ«nų kaimo metraÅ¡tininkas, ilgametis rajono laikraÅ¡Äių „KupiÅ¡kÄ—nų mintys“ ir „KupiÅ¡kio žinios“ bendradarbis, visur laukiamas muzikantas ir dainininkas, artistas ir įdomus paÅ¡nekovas, mylimas Å¡eimos tÄ—vas ir gerbiamas Å«kininkas. Liudas Å eÅ¡tokas – ir vienas iÅ¡ KupiÅ¡kio literatų klubo „LÄ—vens balsai“ organizatorių, pirmasis jo pirmininkas (1998–2001). Publicistikos ir novelių knygelÄ—s „Prisiminimų upė“ (1994) ir eilÄ—raÅ¡Äių rinktinÄ—s „MeilÄ— paslaptis saugo“ (1999) autorius. L. Å eÅ¡tokas savÄ…jÄ… „BaladÄ™ MiliÅ«nui kaimui“ pradeda iÅ¡didžiais žodžiais: „Čia Lietuva. MiliÅ«nų kaimas. / Greta Å alteniai, Gudgalys, Lukonys. / Atsiųsk, dangau, visiems palaimos – / PraÅ¡yÄiau bÅ«damas Maironis.“ O knygutÄ—s „Prisiminimų upė“ įžangoje kreipdamasis į skaitytojÄ… autorius raÅ¡o, kad „viskas Äia paprasta ir kasdieniÅ¡ka. Tai kaimieÄių žmonių buitis, gyvenimo vargai ir nelaimÄ—s su mažytÄ—mis džiaugsmo dulkÄ—mis.“ Be pagražinimų, nepadailinti ir neperdažyti Å¡ventinÄ—mis spalvomis vaizdai, nes kaimo raÅ¡ytojas prisipažįsta mÄ—gÄ™s kartoti – geriau karti tiesa negu saldus melas. „Niekada nesigÄ—dinau ir nesislapsÄiau tardamas savo kaimo vardÄ…, nes koks jis bebÅ«tų, man yra ir bus nepakeiÄiamas... Nors neilgam teko nuo tÄ—viÅ¡kÄ—s nuklysti, bet pažįstu jos ilgesį ir žinau vertÄ™. Kuo toliau tÄ—viÅ¡kÄ—s vartai, tuo jie mielesni, ir tik vienintelis takelis, vedantis į juos, padaro laimingą“, – gal Å¡ios Liudo paraÅ¡ytos eilutÄ—s ir atsako į klausimÄ…, kodÄ—l norÄ—ta dar kartÄ… pabÅ«ti su MiliÅ«nų kaimo žmonÄ—mis, aplankyti Å¡irdžiai artimas vietas, pakartoti kažkada girdÄ—tų pasakojimų nuotrupas ir viskÄ… pavadinti kaimo istorija. „Prisiminimų upÄ—je“ apraÅ¡ytas ir paslaptingasis Duburų laukas, ir Užukapio slÄ—nis, ir SpragiÅ¡kio, KaÄmilžio, Vaideginių laukai, ir KryžiokelÄ—, kur susikerta keturi keliai. Antrojo pasaulinio karo audra irgi neaplenkÄ— MiliÅ«nų. Tik vyrai kalbÄ—jÄ™, kad laimingas jų kaimas – neapsistojo frontas, nevyko kautynÄ—s kaip SkapiÅ¡kyje ar prie Biržų. TodÄ—l ir iÅ¡liko tos paÄios trobos, beveik visi vietiniai žmonÄ—s ir nenuniokoti laukai. ApraÅ¡yti Äia ir pokario metai, ir pirmojo kolÅ«kio kÅ«rimasis, kai „gyvenimas buvo perkamas krauju, drÄ…sa ir nenuilstamu darbu“. Pats raÅ¡ytojas tvirtina, kad labiausiai strigÄ™ į atmintį vaizdai, atspindintys ne Å¡viesias džiugesio dienas, bet dažniausiai skausmÄ… ir neviltį. Ir novelÄ—se suguldÄ™s pastebÄ—jimus iÅ¡ savo gimtinÄ—s, ir iÅ¡ Dotnuvos, iÅ¡ BirÅ¡tono, ir iÅ¡ kitur. Neblogai pažįstÄ…s kaimieÄių gyvenimÄ…, tad ir Å¡ios temos buvÄ™ artimiausios. Svarbus turbÅ«t ir Å¡iandien toks MiliÅ«nų kaimo metraÅ¡tininko pastebÄ—jimas: „Viskas kasmet keiÄiasi, o taip pat ir žmonÄ—s. Daug atitekÄ—jo iÅ¡ svetur merginų, ir užkurio teisÄ—mis atÄ—jo vyrų... Bet beveik visi prisitaikÄ— prie daugumai priimtinų įproÄių ir vietinių paproÄių. Kai kurios buvÄ™ pavardÄ—s iÅ¡nyko visam laikui nelikus palikuonių, kas sergsti Å¡eimos jaukų židinį. Užtat kitų Å¡eimų broliai ir seserys kÅ«rÄ—si atskirose sodybose, sudarydami naujÄ… kiemÄ…. Vienas panevėžietis taikliai pastebÄ—jo – kol gerai nepažįsti MiliÅ«nų žmonių, bÅ«k atsargus su apkalbomis, nes retas kuris viens kitam svetimas ir ne giminÄ—. Nesvarbu, kad pavardÄ—s skiriasi.“ Tas stebuklingas meilÄ—s jausmas 1994 metais žurnalistÄ—s Eugenijos UrbonienÄ—s kalbintas Liudas Å eÅ¡tokas, savo lÄ—Å¡omis iÅ¡leidÄ™s „Prisiminimų upę“, prisipažino, kad kÅ«rybos pradžios reikÄ—tų ieÅ¡koti dar mokykloje. LiteratÅ«ros pamokos buvÄ™ mieliausios – raÅ¡inÄ—lį raÅ¡ant net saldu. Gražiausiu jaunystÄ—s laiku pradÄ—jÄ™s mergaitÄ—ms ir atvirukus raÅ¡inÄ—ti, tai parÅ«pÄ™ joms ne perraÅ¡inÄ—jamÄ… poetų, o savo posmÄ… sukurti. Rodos, 1956 metų pavasarį purenÄ™s kolÅ«kio kukurÅ«zų tarpueilius ir rajono laikraÅ¡Äio korespondentai pakalbinÄ™. Kai po kelių dienų gavÄ™s tuometinį laikraÅ¡tį „Stalino keliu“, pamatÄ™s straipsnelį su paraÅ¡u: „L. Å eÅ¡tokas, „VienybÄ—s“ kolÅ«kio traktorininkas“. PyktelÄ—jÄ™s – pats nesÄ…s beraÅ¡tis, tai kam už jį raÅ¡inÄ—ja?! Tada ir pradÄ—jÄ™s į redakcijÄ… siuntinÄ—ti eilÄ—raÅ¡Äius, vÄ—liau – žinutes, straipsnelius. O raÅ¡yti lengviausia buvÄ™ ankstyvÄ… rudenį po Å¡alnų, kai jau nuimtas derlius, tai ir susikaupusį per darbymeÄius minÄių derlių ant popieriaus lengviausia suguldyti. Tada – „ o kiek minÄių galvoje trankos, regiu vaizdus pro laiko rÅ«kÄ…...“ Nuo seno buvÄ™ mielos trys nemirÅ¡tanÄios temos, nepabostanÄios ir neiÅ¡einanÄios iÅ¡ mados. Tai meilÄ—, duona ir vasaros grožis: ÄŒia niekas aukso nesemia rieÅ¡kuÄiom, Tik duonos dar kol kas užtenka kasdieninÄ—s. Susirenka savi prie Å¡vento stalo KÅ«Äių Ir per Velykas sveikinas kaimynai ir kaimynÄ—s. „MiliÅ«nų kaimas“ Pavasarį – neraÅ¡ymo metas buvÄ™s, nes, matyt, tokia žemdirbiÅ¡ka prigimtis, kad pavasarį sÄ—ja rÅ«pi. O apie korespondento darbÄ… manÄ™s, kad tai visuomet Å¡ioks toks Ä—jimas prieÅ¡ vÄ—jÄ…: žinai, kad prieÅ¡ vÄ—jÄ… labai nepapÅ«si, bet vis tiek eini – gal toks prigimimas, kad knietÄ—jÄ™ raÅ¡yti. L. Å eÅ¡toko eilÄ—raÅ¡Äių knygÄ… „MeilÄ— paslaptis saugo“ iÅ¡leido Lietuvos žmonių su negalia sÄ…junga (su poete Elena Mezginaite jis atrinko 93 eilÄ—raÅ¡Äius, tik 32 į knygÄ… įdÄ—jo leidÄ—jai). Å ios sÄ…jungos viceprezidentas Gasparas Alekna, tos knygos redaktorius, labai taikliai apibÅ«dino kaimo poeto kÅ«rybÄ…. Anot redaktoriaus, „Liudas Å eÅ¡tokas yra trubadÅ«riÅ¡kos prigimties poetas, kuris dorai ir atvirai pasakojo savo gyvenimo istorijÄ…, keliaudamas pilku keliuku nuo SubaÄiaus link KupiÅ¡kio“; „jis nevaidina nei didelio poeto, nei didelio filosofo, tiesiog raÅ¡o, kÄ… jauÄia, kÄ… mato paprastos lietuvio akys“; „Liudas yra Å¡irdies poetas“; „visi dori ir jautrÅ«s žmonÄ—s vieniÅ¡i ir gal niekas neįmins poezijos paslapties“: Tik pasiliks daina, kažkur paklydus, EilÄ—raÅ¡Äiai, novelÄ—s ir vaizdai. Pavasarį pirma gÄ—lÄ— pražydus Prie kapo – dovana už tai. Kad gyvenau, verkiau, mylÄ—jau Ar kas supras, atmins ir pagalvos? „AÅ¡ vieniÅ¡as“ SamanynÄ— Gale lauko miÅ¡kelis mažytis, Kur vaikystÄ—j klajota ne kartÄ…. Nevadina alksnynu, beržyte, – SamanynÄ—s jau turi jis vardÄ…. Sako, buvo užmirkus Äia pelkÄ—, Lyg bala, gal klampynas ar raistas. GervÄ—s, antys perÄ—jo sustelkÄ™, Kol vanduo dar nebuvo nuleistas. Nors seniai samanų Äia neliko, Tik kelmai senesni samanoja, Bet Å¡is vardas visam pasiliko Ir kas dienÄ… visi jį kartojo. Vien lapuoÄiai dabar bežaliuoja (O seniau kadagių kiek Äia bÅ«ta!) Ir iÅ¡ tolo Å¡akelÄ—m linguoja ŽalesnÄ—m kaip darželyje rÅ«tos. SamanynÄ— sena kaip motulÄ—, Viso kaimo paslaptis saugo. Sako, yra kažkas Äia atgulÄ™s, Neapverktas mamos arba draugo. Tik lakÅ¡tingalos naktį gegužio Lig auÅ¡ros tarsi meldžias ar verkia Už visus, kurie vÄ—troj palūžo Ir be žodžių kaltuosius pasmerkia. RamunÄ—lÄ— JaunystÄ—j grojau valsÄ… „RamunÄ—lė“ – Lengvai klaviÅ¡ais lakstÄ— mano pirÅ¡tai. Apie tÄ… kukliÄ…, mažą lauko gÄ—lÄ™ Dainos kaip meilÄ—s negaliu pamirÅ¡ti. ManÄ™s praÅ¡ei: „Pagrok dar vienÄ… kartÄ… – RamunÄ—s žiedas viskÄ… pasakys“, O aÅ¡ galvojau, ar mylÄ—ti verta, BuÄiuoti tavo lÅ«pas ir akis. JaunystÄ—s dienos greitai nužydÄ—jo – Tarsi ramunÄ—s žiedlapiai balti. Ne kartÄ… valsas tyliai tau skambÄ—jo Ir mÅ«sų Å¡irdys buvo taip arti. O ramunÄ—lÄ— vis dÄ—lto melavo – Akordeonas verkÄ— vakarais... Žinau, niekad aÅ¡ nebebÅ«siu tavo. Tik dainÄ… vÄ—jas atneÅ¡a laukais... Po daugel metų vÄ—l menu tÄ… valsÄ…, Tik kažkodÄ—l man plÄ—Å¡osi Å¡irdis. Bet naktį tÄ… iÅ¡siskyrimo alsiÄ… Kaip meilÄ—s paslaptį vis saugo atmintis. Beržai Pasodinau aÅ¡ juos, kada buvau dar vaikas, Kad augtų jie, kad stiebtųs prie namų. Lankiau vis juos, ir greitai bÄ—go laikas – AÅ¡ gyvenau viltim ir laimÄ—s laukimu. LiaunuÄiai liemenys linguodavo nuo vÄ—jo, Kasmet plaÄiau iÅ¡skleisdavo Å¡akas. Kasmet rankovÄ—s mano vis trumpÄ—jo, Ir aÅ¡ kaip beržas iÅ¡tiesiau rankas. IÅ¡didÅ«s, tiesÅ«s tie beržai iÅ¡augo... Dabar jų liemenys – man atspalviu plaukuos. Jie atminimÄ… man vaikystÄ—s metų saugo, Kaip saugo Å¡alnÄ… rudenio laukuos. Ar bereikia laiÅ¡kų? PageltÄ™ ir seni jaunų dienų laiÅ¡kai. Jie kartais ilgesiu skaudžiai prabyla. Kam juos lieti, iÅ¡ naujo vÄ—l skaitai? Jie tik sudrumsÄia užgyventÄ… tylÄ…. Sudeginsiu aÅ¡ juos, svajų ir meilÄ—s tiltus, Kuriais slapta galÄ—davai ateit. Jausmus ir žodžius lÅ«pom neprabiltus, IÅ¡saugotus ilgai, o žūstanÄius taip greit. Tegul sudegs ir paslaptys, ir skausmas, Juk jie kitiems – Å¡alti ir svetimi. Tas Å¡ventas, stebuklingas meilÄ—s jausmas, Patirtas ilgesiu ir Å¡irdimi. Yra viskam juk skirtas savas laikas – IÅ¡nyksta žmonÄ—s, metai ir gÄ—lių žiedai. O kaip gerai, kad dar nežino Å¡ito vaikas, Kam deginami taip ilgai iÅ¡saugoti laiÅ¡kai. Laikas bÄ—ga greit NeliÅ«dÄ—k, kai rudenį ankstyvÄ… Vysta žiedas nuo pirmos Å¡alnos. Noriu aÅ¡ tave matyti linksmÄ…, gyvÄ…, Ir kai vÄ—tros už langų kvatos. Ir tavasis džiaugsmas tenežūsta, Kai žalumÄ… laidoja ruduo, Greit naktis į baltÄ… dienÄ… dūžta, O gyvenimas toks greitas – kaip vanduo. Žiemos bus, pavasariai saulÄ—ti – Su alyvom ir tyliom naktim. Tai žinok, miela, kad laimÄ™ pažadÄ—tÄ… Dar pajusi tu visa Å¡irdim. Manajam KupiÅ¡kiui Mano gimtojo KupiÅ¡kio kalvos – AukÅ¡taitijos laukai tie smÄ—lÄ—ti. AÅ¡ žemai jiems lenkiu savo galvÄ…, Nes aÅ¡ jų negaliu nemylÄ—ti. ÄŒia „susiedai, mieli susiedÄ—liai“, – Basos kojos takelį numynÄ—. Kai pražysta „auksiniai žiedÄ—liai“ Prie Kupos, tu gražiausia, gimtine. ÄŒia piliakalnis dunkso nuo seno Ir gražuolÄ™ legendÄ… dar saugo: Milžinai du kadaise gyveno Ir į kalvÄ… tÄ… medžiais įaugo. Ir LÄ—vuo pro pat KupiÅ¡kį rangos, Ir skalauja krantus AukÅ¡taitijos, Kai sudiržusios žemdirbio rankos Daug prarado ir daug kÄ… įgijo. Buvo dienos ir naktys neramios. KeitÄ—s tiesos ir valdžios vis naujos. Ä® tave, mano KupiÅ¡kio žeme, SusigÄ—rÄ— kovotojų kraujas. Senas kryžius, prie kelio parimÄ™s, Man į Å¡irdį vilyÄiomis duria. Nors po karo tu augÄ™s ir gimÄ™s, Nusiimk prieÅ¡ didvyrius kepurÄ™. Kiek jų žuvo, nežino net raÅ¡tas. Ąžuolai kupiÅ¡kÄ—nai – ne puÅ¡ys. Dainininkų, vestuvninkų kraÅ¡tas, – Taip raÅ¡ytojas sakÄ— BaltuÅ¡is. Ir kai tenka į svetimÄ… Å¡alį IÅ¡ gimtinÄ—s trumpai nors nuklysti, Ilgesys pasitraukt vis negali Ir kelaliais tiesiais verÄia grįžti. Liudas Å EÅ TOKAS 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Apolonija, Apolonijus, Eitvilas, Eitvilė, Eitviltas, Eitviltė, Girmantas, Girmantė, Verneris, Undinė, Žara. 
|
|
Jūs esate 9 003 346 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
