 |
|
|
2024 m. balandžio 24 d., trečiadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
PRAžYDę TIKRIEJI JAUSMAI
PoetÄ— BirutÄ— UrbonienÄ—. Nuotrauka iÅ¡ eilÄ—raÅ¡Äių knygos „Palaimink vaikus“ KÄ… kalba metai? „1948 metais mano tÄ—velius su vaikais (su dviem vyresniais, o du mažesnius – dvejų metų ir devynių mÄ—nesių – iÅ¡plÄ—Å¡Ä— motulei iÅ¡ rankų ir jie liko Lietuvoje su giminÄ—mis – P. K.) – iÅ¡vežė į IgarkÄ…, kurioje prasikankino 12 metų. Ten ir aÅ¡ gimiau...“ – viename savo straipsnyje raÅ¡Ä— pati B. UrbonienÄ—. Nuo 1948 m. gruodžio 31 dienos – nuo pat gimimo – Sibire gyventa 12 metų. „Baisiausi buvo pirmieji treji metai. ŽiemÄ… mus kaustÄ— visur persekiojantis speigas. VasarÄ… nuo bado, nuo ligų gelbÄ—davos kedro rieÅ¡utais, mÄ—lynÄ—mis, laukiniais Äesnakais. Laimei, kažkas iÅ¡ tremtinių atsivežė pusmaišį bulvių. Beveik mirÄ— iÅ¡ bado, bet jų nevalgÄ—. Užtat pavasarį, po akelÄ™ supjaustÄ™s, jas pasodino. Nuo 1953 metų jau ne viena Å¡eima sodindavo po kelis arus bulvių. DidelÄ— Å¡ventÄ— bÅ«davo, kai iÅ¡ Krasnojarsko baržomis atveždavo duonos, kartais net kiauÅ¡inių miltelių. NebuvÄ™s taigos Å¡iaurÄ—je, niekada neįsivaizduos, kokia ten žiema. Nuo lapkriÄio iki kovo beveik nepraÅ¡vinta – dienÄ… naktį tamsu. Å viesos – kiek nuo sniego. /.../ Penkerių metų bÅ«dama, už save du mažesnius prižiÅ«rÄ—jau, septynerių – jau ir valgį iÅ¡virdavau. Kitaip ir negalÄ—jo bÅ«ti, nes suaugusieji visi į darbÄ… privalÄ—jo eiti. /.../ 1954 metais mes jau turÄ—jome namÄ…. Viename gale – mÅ«sų Å¡eima: tÄ—veliai ir penki vaikai gyvenome, o kitame moÄiutÄ—, dÄ—dÄ— ir dvi tetos. Å viesesnių valandÄ—lių daugiau bÅ«davo. Mama ir po labai sunkios darbo dienos mÅ«sų apsupta dainuodavo, mus mokino. TÄ—tis pasakų pasekdavo, papraÅ¡ydavo mÅ«sų garsiai paskaityti ar padeklamuoti“, – prabilo apie tremtinių gyvenimÄ… BirutÄ— savo straipsnyje, iÅ¡spausdintame 1989 metais „KupiÅ¡kÄ—nų minÄių“ laikraÅ¡tyje. IÅ¡ Igarkos vargo grįžo 1960 metais į KupiÅ¡kį ir apsigyveno pas mamos seserį – viename kambaryje aÅ¡tuoni žmonÄ—s. Metus gyveno iÅ¡ to, kÄ… atsivežė iÅ¡ Sibiro, nes visos Å¡eimos metus neregistravo, kad nedirba, o tÄ—vų į darbÄ… nepriÄ—mÄ— todÄ—l, kad neregistruoti. Tik 1961 metais tÄ—tis pradÄ—jo dirbti Statybos bare mÅ«rininku, o mamytÄ— – Tuberkulioziniame dispanseryje slauge, vÄ—liau – seserimi-Å¡eimininke. O vaikai – piemenÄ—liai. „Miesto karvÄ—s – tai ne kaimo. Tų karvių buvo didelÄ— banda – 140 galvų. Kol iÅ¡gindavome, kol nugindavome iki ganyklų – jos buvo už Å¡eÅ¡ių kilometrų – daug vargo patirdavome, nes karvÄ—s grįždavo namo, sunku jas bÅ«davo suvaldyti. YpaÄ sunkus bÅ«davo pirmasis ganiavos mÄ—nuo“, – pasakojo 1999 metais B. UrbonienÄ— savo straipsnyje „KupiÅ¡kyje laimÄ— nelaukė“, iÅ¡spausdintame „Ūkininke“. BirutÄ—, kaip ir visi tenykÅ¡Äiai lietuviai, Sibire lankÄ— rusiÅ¡kÄ… mokyklÄ…, tad ir KupiÅ¡kyje ji tÄ™sÄ— mokslus tuometinÄ—je rusų septynmetÄ—je mokykloje. O vÄ—liau atsidÅ«rÄ— KlaipÄ—doje, ten baigusi vakarinÄ™ vidurinÄ™ mokyklÄ…, įstojo į Sovetsko kultÅ«ros mokyklos dramos specialybÄ™. Vaidino KlaipÄ—dos saviveiklos scenose, net režisierius Povilas Gaidys yra jÄ… pagyrÄ™s. Bet greitai grįžo į gimtinÄ™, nuo 1974 metų ketverius metus dirbo AntaÅ¡avos kultÅ«ros namuose. YpaÄ mÄ—gdavo statyti vaikiÅ¡kus spektakliukus, mat teko atsisveikinti su svajone – bÅ«ti mokytoja, tai Å¡is darbas atgaudavo Å¡irdį. AntaÅ¡avoje sukÅ«rusi Å¡eimÄ…, Äia ir apsigyveno: „Kur teka upÄ— Pyvesa, / Kur tiltas ir žalia kalva, / Baltųjų sodų apsupta / NedidelÄ— AntaÅ¡ava.“ Kada iÅ¡augo pirmieji eilÄ—raÅ¡Äiai? JautriÄ… kÅ«rÄ—jos sielÄ… B. UrbonienÄ— paveldÄ—jo iÅ¡ mamos GenutÄ—s, senelių Kugenių – balsingų dainininkų, auksarankių, garsių audÄ—jų ir mezgÄ—jų. „AtÄ—jo diena, kai pajuto, kad sieloje auga kažkas vis didÄ—jantis, neÅ¡antis į nesuprantamas erdves. /.../ Pajuto, kad žodžiui reikia ne kasdienybÄ—s, o kažkokios Å¡ventos ir Å¡varios erdvÄ—s. Tuomet lyg nesÄ…moningai ranka palietÄ— popieriaus lapÄ… – tyrÄ… ir nesuteptÄ… laukÄ…, kuriame ir pražydo tikrieji BirutÄ—s jausmai“, – raÅ¡Ä— Vanda BalsienÄ— 2002 metais iÅ¡leistos B. UrbonienÄ—s eilÄ—raÅ¡Äių knygos „Palaimink vaikus“ įžangoje. O pati poetÄ— yra prisipažinusi, kad kÅ«rÄ— trims sÅ«nums, kurie kas vakarÄ… praÅ¡Ä— naujos pasakos ar dainos. Gerai, jei po ranka pasakų knyga, bet ar kasdien naujÄ… turÄ—si. Juk daug geriau sava „Juokų pasakaitė“: „Trys meÅ¡kiukai pagiry / ValgÄ— ryžių koÅ¡Ä™. / O kadangi ji skani, / ValgÄ— atsiloÅ¡Ä™. / Voveriukai mažuliukai / IÅ¡ drevÄ—s iÅ¡krito. / O kadangi storuliukai, / KÅ«liais nusirito...“ MotinystÄ—s jausmas, mažiems sÅ«neliams kuriamos eiliuotos pasakos liejosi kartu su Meile gÄ—riui, TÄ—vynei, kartu su nedylanÄiais tremties prisiminimais – Igarkos lopÅ¡ine: „Pavasarį bÅ«na balta – / Sodely žiedais apsnigta... / Toli, vai toli Lietuva a-a-a / Mes dar sugrįšim į jÄ… – / IÅ¡ dobilÄ—lių vainikÄ… nupinsiu, / Tavo galvelÄ™ dabinsiu a-a-a / Žibuoklių priskinsiu a-a-a ...“ Nuostabi Lietuvos gamta, Å¡velnÅ«s Motinos delnai, darbÅ¡tumo semiantys iÅ¡ skruzdÄ—lyÄių, – ir atsiveria dar vienas BirutÄ—s talentas – karpiniai, kuriais susidomÄ—jo apie 1980 metus. Tais ypatingaisiais karpiniais papuoÅ¡ta ir eilÄ—raÅ¡Äių knyga. Menotyrininkai, kurie domÄ—josi B. UrbonienÄ—s kÅ«ryba, yra sakÄ™, kad jie unikalÅ«s. Net ir garsiausios Lietuvoje karpinių meistrÄ—s pirmiausia nusibraižo pieÅ¡inį, o kupiÅ¡kÄ—nÄ— yra prisipažinusi: „Niekad nesu pieÅ¡usi, karpau iÅ¡ karto. KartÄ… bandžiau pirma nupieÅ¡ti, paskui kirpti, bet nieko neiÅ¡Ä—jo.“ Kai perskaitai BirutÄ—s UrbonienÄ—s knygÄ… „Palaimink vaikus“, kai įdÄ—miai įsižiÅ«ri į kiekvienÄ… karpinį, jau nebegali sakyti, kad gyvenimas – tarsi užversta knyga, tarsi mažas ir sielvartingas lapas... Norisi dar ir dar kartÄ… kartoti tremties užgrÅ«dintos poetÄ—s žodžius: „Nuo Likimo tikrai nepabÄ—gsi... / Pasistenk, jei gali, nesugniužt, / GÄ—ris, blogis – kÄ… pasirinksi, / Nuo tavÄ™s priklausys – nesuklysk.“  Mano LietuvaUžsiglaudus užu sodų Tarsi nuotaka – balta. Tarp slÄ—nių, žalių kalvelių Žydi mano Lietuva. ÄŒia anksÄiausiai iÅ¡krenta raselÄ— – rasa. ÄŒia gardžiausia kepama duonelÄ— – duona. Nuostabiausia rytmeÄio auÅ¡relÄ— – auÅ¡ra. Ir skaniausia tekanti sula. Miestai, kaimai, miesteliukai, Baltijos melsva banga... ÄŒia pailsi mano Siela – Nes tai TÄ—viÅ¡kÄ— miela. ÄŒia kvapniausia žolelÄ— – žalia, Ir mieliausiai Å¡ypsos motulÄ— gera, (tava). ÄŒia gražiausiai skambanti dainelÄ— – daina, Nuostabiausia vakaro žara. 1991 m. sausis  PasakaitÄ—Tu pasek man pasakaitÄ™ Apie pilį ar pirkaitÄ™, Kas gyvena ten, mergaite? Gal mažutÄ— voverytÄ— – Jos pÅ«kuota uodegytÄ—? Dar gyvena Äia mergytÄ— Su raudona kepuryte. Dar mažulÄ— viÅ¡telytÄ— Ir gražuolÄ— katinytÄ—. Ten spygliuotasis ežys Ir nenuorama žaltys. ÄŒia stirniukas, barsukas Mažulytis taksiukas. Daug kiÅ¡kuÄių yra – Å tai kokia mÅ«s Å¡eima. LapÄ—s nÄ—r ir vilko nÄ—ra – Å tai kokia gera tvarka. BÅ«si geras, mandagus – Gal pakviesim į sveÄius Ä® pirkaitÄ™ ar pilaitÄ™. BaigÄ—s mÅ«sų pasakaitÄ—. 1988 m. DÄ—dÄ— eigulys Dar-dar-dar ratai dardÄ—jo, O juose dÄ—dÄ— sÄ—dÄ—jo. DÄ—de, dÄ—de, nemiegok, Mums dainelÄ™ padainuok. Apie giriÄ…, piktÄ… lūšį, Apie vilkÄ…, žaliÄ… pušį, Apie lapÄ™ ir gandrelį – Apie viskÄ… sekti gali Geras dÄ—dÄ— eigulys – Ilgai lauktas mÅ«s svetys. Dar-dar-dar ratai dardÄ—jo. DÄ—dÄ— ratuose sÄ—dÄ—jo... Ot!..
BirutÄ—s UrbonienÄ—s karpiniai. IÅ¡ eilÄ—raÅ¡Äių knygos „Palaimink vaikus“ ir iÅ¡ KupiÅ¡kio vieÅ¡osios bibliotekos archyvo Ar reikia bijoti tamsos? Taip – jei tai blogis, O ne žvaigždÄ—ta naktis. Ar reikia bijoti blogio? Taip, jei netiki, kad Blogis iÅ¡eis į gera. Ar gÄ—ris begalis? Taip, jei GÄ—ris – MeilÄ—. MeilÄ— nebijo tamsos? MeilÄ—s negali bijoti – Žino po tamsos – Diena, Po nakties – Å viesa. GÄ—ris visada nugali? Taip, eidamas kartu su Meile. 2000 m. gegužės 1 d. Ach, abu VasarÄ… žydi gÄ—lÄ—s, Lapai žali, žali. Ach, tavo akių mÄ—lis – Tu taip arti, arti. VasarÄ… taip gražu... Dviese labai smagu. O aÅ¡ pasiilgau žiemos Ar glamonių tavų, Å¡ilumos? Nuo kalnelio ant kalnelio, ach! BÅ«tų gera slidinÄ—ti! Och! Dviese ant pusnies nugriÅ«sim, och! Sniegas, juokas ir jaunystÄ—, och! Vasara spalvom kasdienÄ— Stebina įvairumu... Rožę nuskinsiu vienÄ…, Plaukus pasidabinsiu. Ach, tik ar prisiminsi Rudenį tu mane? Gal pradingsiu, gal iÅ¡nyksiu Margų lapų Å¡Ä—lime. 1999 m. kovo 21 d. Tremtis... Vežė rudenį ir sužydÄ—jus sodams, Kai parskrido į namus gandrai. VarÄ— iÅ¡ gimtinÄ—s lyg iÅ¡ rojaus, Mojo medžiams raudantys vaikai. Kai kurių likimas pagailÄ—jo. O gal Dievas? – kas dabar žinos. Kartais vyrÄ… – tÄ—vÄ… pasiÄ—mÄ™, Jie vaikų neskyrÄ— nuo mamos. Supo užkalti vagonai, supo, – GlaudÄ—s galvos alkanų vaikų, PrasidÄ—jo ilgo vargo upÄ— – Neraudojot – meldÄ—tÄ—s balsu. Dirbote ir Å¡alote, ir mirÄ—t. NepasakÄ—te vaikams už kÄ…... Tik žvÄ—rių takais numintos girios Vis kartojo žodį „Lietuva“. JÅ«s į žemÄ™, praÅ¡Ä—t, pragaiÅ¡tingÄ… Neužkaskit mÅ«sų amžinai. JÅ«s nors mÅ«sų kaulelius parvežkit Ten, kur žydi mÄ—lyni linai. Grįšite į gimtÄ…jÄ… žemelÄ™, Kur lakÅ¡tutÄ— suoks, beržai linguos... VÄ—liava trispalvÄ— rodys keliÄ…, JÅ«s namuos, namuos, namuos. 1989 m. lapkriÄio 31 d. Praeitis – dabartis Praeitis, dabartis, ateitis – SusipynÄ— lyg kamuoliai. Ir neÅ¡ioja mÅ«s prieÅ¡ai gandus. Daug, Lietuva, Tu praradai. Gal įstatymai netobuli, IÅ¡blaÅ¡kyti vaikai pakely. NetikÄ—ki gandais – prarasi, Viltį Å¡viesiÄ… nuo amžių turi. LaisvÄ™ turiu, duonÄ… auginam, O kai reikia, – TÄ—vynÄ™ ginam... Apsirinka pikti gandai! Viskas bus kada nors gerai... 1991 m. BirutÄ— URBONIENÄ– 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Egbergas, Ervinas, Ervina, Fida, Fidelija, Fidelis, Fidentas, Fidė, Gražvyda, Gražvydas, Kantmina, Kantminas, Kantminė, Kantrimas, Kantrimė, Kantvainas, Kantvainė, Viltrūda. 
|
|
Jūs esate 9 006 761 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
