Kupiškėnų mintys

2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

POEZIJOS PRIEMONÄ—S: BALTAS LAPAS IR Å¡IRDIS

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2014−07−03

Komentarai3    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Laima LapienienÄ—.
Ingridos NagrockienÄ—s nuotrauka
„Mano kūrybai pradžią davė nuostabūs Dubysos slėniai, pavasarį balti upės krantai nuo pražydusių ievų“, – sako iš Žemaitijos kilusi, o dabar Skapiškyje gyvenanti poetė Laima Lapienienė. Ji priklauso Kupiškio kūrėjų klubui „Lėvens balsai“. Kalbėdama apie savo eiles moteris prisipažįsta niekur nesimokiusi poezijos meno – į kūrybą ją atvedė gyvenimo lūžiai, permainos ir iššūkiai.

Šiais metais dalyvavote Karolio Širvinsko premijos konkurse „Baltojo balandžio sugrįžimas“, kaip sekėsi?


Šiame konkurse dalyvavau trečią kartą. Eilėraščius skaityti teko Palėvenės vienuolyne, Šimonyse ir paskutinį sykį Salamiestyje. Viena šio konkurso sąlygų – sukurti eilėraštį prieš dešimt metų mirusiam klierikui Karoliui. Niekada nekūriau šitam žmogui, nes apskritai neberašau pagal kažkokius prašymus ar užsakymus. Bet šiemet pabandžiau ir mano eilėraštis pelnė nominaciją už geriausią posmą K. Širvinskui atminti.

O kada prasidėjo Jūsų kūryba?

Viskas atsirado iš įdomumo. Eiliuoti pradėjau mokydamasi technikume. Kartu su drauge buvau atsakinga už kultūrinę mokyklos veiklą, todėl teko kurti scenarijus šventėms, vakaronėms, skaitovų konkursams – norėdavosi įterpti kokį eiliuotą sveikinimą, pajuokavimą. Pastebėjęs mano kūrybinę gyslelę sukurti dainų paprašė ir vestuvių ansamblį subūręs klasės draugas. Įprastos užstalės dainos būdavo labai nusibodusios, norėjosi kažko naujesnio, bet paprasto ir įsimintino. Todėl ėmiausi ir šio darbo. Rašydavau ir draugams sveikinimus, linkėjimus.

Ar nejautėte anksčiau kūrybinių gabumų?

Skirtingai nei daugelis, aš nei vaikystėje, nei mokykliniais metais nerašiau – nejaučiau, kad galiu tai daryti. Nei mano šeimoje, nei giminėje nebuvo į meną linkusių žmonių. Tik mama labai mėgsta vieną mano eilėraštį. Kai aplanko, prieš išvažiuodama visada prašo jį perskaityti garsiai.
O štai mano dukrytė – šiek tiek rašantis žmogus. Mokykliniais metais kurdavo eilėraščius, dabar jau rečiau tuo užsiima (L. Lapienienė parodo įrėmintą savo dukros rašytą eilėraštį jai). Dukra su šeima dabar gyvena Airijoje ir matomės gana retai. Labai pasiilgstu savo angelėlio – mes bendraujame ne kaip mama su dukra, bet daugiau kaip artimos draugės. Ji ir mano kūrybos kritikė, vertintoja.

Kada patekote į klubą „Lėvens balsai“?

Rimčiau kurti pradėjau būdama 38 metų. Nemėgstu gilintis į praeitį, ypač į nemielus prisiminimus. Bet ko gero, tai ir atvedė į poeziją. Juk kiekvienam būna tokių akimirkų, kai reikia kažkam išsilieti, o nėra kam. Tai paslapčia ir ėmiau rašyti. Dabar, kai atsiverčiu senuosius eilėraščius, kartais net juokas ima, netikiu, kad pati galėjau taip parašyti. Apskritai apie tai turiu ketureilį, kuris tapo mano gyvenimo credo: „Kas buvo vakar, to jau nebebus. / Kas bus rytoj – to niekas dar nežino, / Todėl svarbi yra tik ši diena / Ir šios dienos problemos ir sprendimai.“
Taigi iš pradžių rašiau sau paguosti. Paskui atsirado žmogus, perskaitęs, įvertinęs ir paskatinęs parodyti plačiau mano kūrybą.
Į „Lėvens balsus“ atėjau 2001 metais, kai vyko šio klubo renginys Skapiškio bibliotekoje. Čia ir aš buvau pakviesta skaityti savo eilėraščių, kaip šio krašto žmogus.

Ar ilgai tenka laukti įkvėpimo?

Girdžiu ir iš klubo draugų, kad atsisėda ir parašo eilėraštį. Man taip neišeina. Kūryba mane aplanko netikėtai – sėdžiu, geriu kavą ir ateina mintis.
Kai kas sako, kad mano eilėse daug meilės, ir tikriausiai aš pati pilna šito jausmo. Bet iš tiesų mano gyvenimas labai ramus. Gal net per ramus, kad imčiau aktyviai eiliuoti. O rašau aš ne tik apie save, apie tai, ką svajoju, sapnuoju, bet ir ką jaučia kiti. Gal ir toks amžius, kad traukia romantika, lyrika.
Rašau paprastai – ant balto lapo popieriaus iš širdies. Stengiuosi laikytis ritmo, nors niekur nesimokiau poezijos meno. Neseniai atradau soneto ir akrosticho rašymą – labai įdomu.
Visiškai nesuprantu baltųjų eilių. Gal trūksta išsilavinimo ar meninio skonio, bet tokios eilutės kaip „knisuosi po savo mirusio vyro genitalijas“ ar „šlapinuosi ant suskilusio šaligatvio“ manęs nežavi.

Ar drÄ…su skaityti savo eiles kitiems?

Niekada nėra drąsu. Baisu, kad nesupras, ką nori pasakyti savo eilėraščiu. Kiti ir pasišaipo – esą jei rašai, tai jau turi būti „paplaukęs“.
Esu sukūrusi apie 400 eilėraščių ir jie visi sąsiuviniuose, ant lapų. Savos knygos dar nėra ir nežinau, ar ją turėsiu. Man užtenka to, kas yra. Pavartau savo poeziją, kai ką sudraskau, kai ką pataisau.
Turiu kelis eilėraščius ir vaikams. Kurti jiems nėra lengva, nes mažiesiems skaitytojams kyla įvairiausių klausimų skaitant. Esu parašiusi eilėraštuką ir savo anūkui Airijoje. Jei kas iliustruotų šį kūrinėlį, būtų gana graži knygelė.


Mamai

Tušti laukai, nutilo paukščių trelės,
Voratinkliai plazdena blyškūs,
balzgani,
Beržai linguoja palei pilką kelią,
Šakom plikom į dangų remdami.
 
Nutilęs kaimas, tik pro rūką girdis –
Sutrinksi dangtis šulinio ar girgžteli svirtis.
Ir vėl ramu, tylu po rūko skraiste
Ir nesuprasi, vakaras, o gal diena dar vis.
 
Tik lenkia nuovargis pečius,
Å¡irdis pavargus
Ir kojos sunkios takÄ… mina palengva.
Gana, užteks, jau pavargai, Motule,
Palinkusi po rūpesčių našta.
 
Prisėsk prie stalo – atnešiau arbatos,
Nuglostysiu rankas tau mylinčiu žvilgsniu.
DÄ—kosiu tau, kad tu esi, brangioji.
Padėsiu aš tau eiti rudenio taku.
 
Abi klausysim paskutinio gervių klyksmo,
Gėrėsimės auksinio klevo gražumu.
Laikysiu tavo rankÄ… kaip vaikystÄ—j.
Laiminga, kad tave dar vis turiu.

Nusišypsok ir saulė nusijuoks

Nusišypsok ir saulė nusijuoks
VÄ—jelis Å¡velniai tau paglostys plaukus.
Šypsokis tu, o Moterie žavi,
PavasarinÄ—s Å¡ventÄ—s Å¡ios sulaukus!
 
Šypsokis, net jei negavai gėlių,
Net jei tave pamiršo artimi.
Pavasaris viltim į širdį grįžta...
Å ypsokis, nes tu Moteris esi.
 
Tu Moteris – ramybė namuose.
Tu uostas Å¡ilumos, jaukumo, gÄ—rio.
KantrybÄ— tavo, kaip dangus nakties,
Bekraštis ir žvaigždžių nusėtas.
 
Tik tu viena gali padÄ—t, atjaust, suprast
Mažytį vaiką, kai neranda kelio.
Tik tu gali visa Å¡irdim pajust,
Ką šlama beržas prie vingiuoto kelio!
 
Todėl šypsokis, Moterie žavi,
Net jei šiandieną negavai gėlių.
Gerumo uostas amžinas esi.
Gražiausia tai – pavasaris ir Tu.

Prabudimas

Kada po sniego dylančia marška
Prabudęs krebžda javo daigas,
Kai įsupa beržų viršūnes linksmas vėjas,
Tiesiog jauti, kad jau artÄ—ja laikas,
Kai žemė, nusipurčius dangalą žiemos,
Prabus naujam gyvenimo etapui.
Ir su naujom viltim, Å¡variom akim
Sutiksim paukščių grįžtančių eiles,
Širdim klausysim vyturio giesmių,
Suskambusių virš tėviškės laukų.
Ir virpančia širdim lyg lauktum šventės,
SkubÄ—sim su pavasariu gyventi.
Įkvėpkim salsvo beržo kvapo pilna krūtine,
Šalpusnio žiedo laukim prasiskleidžiant,
Melsvos žibutės pamiškio šlaite,
Švelnaus kačiuko karklo šakose,
Pūkuoto (jį taip norisi priglausti!)
Ir spindinčio lyg pirmas meilės jausmas.


Skaityti komentarus (3)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GirmantÄ—, Odeta, Rimkanta, Rimkantas, RimkantÄ—, Siksta, Sikstas, VigailÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

8 982 802

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]