Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

MONO KALBOS VARGÄ—LIAI

2014−05−22

Komentarai14    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

BanguolÄ—s AleknienÄ—s nuotrauka
Ošenai tomstom pasisakysiu, kėp mani možų bobutą tris matus mokino kalbatėn – kų ošei misliu, kų padorius, kų pamatus asu. O poskum visų gyvėnimų kuntriai pati mokinaus tylat, vis mokinaus prikųst lėžuvį ir nekalbat ko neraikia, mat par savo kalbajimų vis bados priskalbadavau.

Mas gyvanom septyniesoj – senėlis Braniukas, bobuta Magduta, motuta Jolituta, tėvėlis Aurimėlis, ošei Kamilyta, saso Rusnyta ir možasai mono brolalis Mindaugėlis. Šeimyna didala, alia sutariam visi ba tolko gražiai.

Buvau do viškum mažuta mergiota, do ir mokyklon nėjau. Atomanu, mūsų ūlyčioj gyvano tokia motarala, jų visi vadino Untosyti. Turėjo savo vyrėlį, katrų žmonas Untosytas priekbu vadino, o tikro jo vardo tai nebaatomanu. Kėp mono bobuta soko: „Tas Untosios užkurys niekam tikįs tinginys: prė stolo pirmutinis, alia prė dorbo – visadu paskutinis.“ Ūlyčioj žmonas žinojo – kų pradas dirbtėn, pasimas nepabaigįs, o jau girdavos girdavos, kėp yr negirdata nematyta posaka – liežuviu, soko, ir bažnyčių pastoto.

Anė augino kėtrius vaikelius. Untosyta turėjo vienų novatnų papratimų – kasdėn aidavo pas susiedus kėminatų. Alia tropydavo ait, kadu žmonas pietus volgydavo. Trapsadavo palei duris, pakol žmonas volgydami neapsikįsdavo, prė stolo sodindavo ir visiem volgyt paduodavo.

Tunkiai ataidavo ir pas mumi. Vis susimislius kokių badų: tai jai raikia druskos pasiskolyt, tai nebažino, kėp rasodų sodintėn, tai batviniai pasbaigį, tai nebamoka kulno skarpačkom numėgztėn, tai jai do kokio bieso prisraikia. Aina ir aina. Tokia viešnia su vaikėliais ūlyčioj visiem buvo ligi gyvo kaulo atsibodus.

Vienų kartų išlaidus šitų ūlyčios viešnių ir uždorius duris, musėt pati sau bobuta balsu pasokė: „Ar jinoj namų nebaturia, ar namė dorbo nebanusitveria, ar volgyt nebara ko, kad vos tik dadam pietus unt stolo, jinoj čia kėp čia. Viškum sarmotų pamatus! Aina ir aina kėp omžinas žydas. Iš paklos pačios – nusbodo lig gyvo kaulo.“ Ir do kažin kų bumbadama nuvėjo prė savo darbų.

Tų počių nedėl su vaikėliais Untosyta kėp untala su unčiokais vėl įlingovo mūsų gryčion. Ošei nieko nebalaukdama prilakiau prė Untosytas, įtraukiau krūtinan oro ir vienu atsikvėpimu išpyškinau kų ne kartų mono bobuta buvo kalbajus: „Tatulyt Untosyt, ar tavo gryčia sudagus? Ar tujen namė volgyt nebaturi ko? Ar dorbo nebagali nusitvėrtėn? Ar viškum sarmotų pomatai, kad aini ir aini par pačius pietus kėp omžinas žydas? Žinoka, tujai ligi gyvo kaulo visiem ūlyčioj atsibodai su visais savo vaikėliais! Vis čia kėp čia ir lauki, kad prė volgymo kas pasodint. Iš paklos pačios, gyva bada tokia viešnia!“ Pasokius nusisukiau ir nuvėjus užlipiau unt pėčiaus.

Užgirdus mono litonijų Untosyta tik pabolo, atsilošė ir nieko nebasokius su visais vaikais namo išlakė. Alia išeidama durim tėp trinkė, kad nėt dubulti lungai sudrebėjo. Gryčioj pasdora tyku tyku – kėp unt kapų. Tata užustalaj kostalajo ir volgė toliau, motuta balsu atsiduso, bobuta „O Vėšpatė“ tapasokė, tiktai senėlis tylom palypėjo unt pečinyko ir mon pasokė: „Oi, vaikėl, ba raikalo tujai šitėp Untosiai teisybį akys supylai, pamislis, kad buvai primokinta.“

Ošei mirksėjau kėp varla varškėj nesuprotus, ko tėp visi nusimina. Kadu bobuta ne kartų tų potį kalbajo, niekas jai nė pusas žodžio nesokė, o mon dabar ažu vienų kartų visi prikoišioja.
Povakariu senėlis pasisodino mani unt kėlių ir pasokė, kad potys geriausi unt svieto tė duntys, katrė laiku golia liežuvį prikųstėn. Ir pakol niekas vardu nepošaukė, nepaklausa, kų misliu, mon pravartu tylat.

No ano senėlio pamokinimo ošei visadu visadu taikiau daugiau patylatėn ir kitų paklausytėn. Tėp būna mažiau klopato, o ir visiem žmonam pravartu šitų mono senėlio pamokinimų atsimintėn.

Tėkstų parošė
DanutÄ— PETRUÅ AUSKIENÄ–,
Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė



Skaityti komentarus (14)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

AgnetÄ—, AgnÄ—, AgnietÄ—, Adeliaras, Eisvaldas, EisvaldÄ—, EisvydÄ—, Gostarta, Gostartas, Gostautas, GostautÄ—, Gostautas, Traidenis.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 004 860

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]