Kupiškėnų mintys

2024 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

MÄ—SA €“ žALIA AR RAUDONA?

Petras VALAUSKAS

2014−03−06

Komentarai7    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
Tais pokario (jau kolchozų) laikais Žemaitijos krašte dar nebuvo mados, kad žmonės papjovę kiaules svilintų ugnies liepsna. Pamenu, kai tiktai tėvas, būdavo, nuduria meitėlį, tada mes trise: tėvas, mama ir aš (paauglys) užridendavome jį ant iškeltų iš vyrių daržinės durų ir (gulintį šonu) kartu su durimis pakeldavome kiek aukščiau, kad dirbant nereikėtų žemai lankstytis. Tada tėvas jį pridengdavo kokia marška ir pradėdavo po nedaug pilti verdantį vandenį ant jo. Ir kai tiktai atšutę šeriai pradėdavo su visomis šaknimis lengvai išsitraukti iš odos, tai tada tėvas staiga nudengdavo maršką ir abu su mama dideliais peiliais tiktai brūkšt brūkšt ir.. Ir paršo oda tapdavo švelnut švelnutėlė, kaip ir ką tik gimusio kūdikio.

Ir tiktai tą darbą baigus tėvai paimdavo po saujelę ilginių šiaudų arba pernykščių, neišmintų linų ir (vieną galą uždegę, kitą laikydami rankoje) degančia liepsna nudegindavo kur ne kur užsilikusius šerius. Kai paršas jau gulėdavo nuplautas, švarus, aukštielninkas (jam po abiem šonais pabrukus pliauskas), tėvas nupjaudavo jo galvą, pamerkdavo į šaltą vandenį (arba padėdavo ant sniego) ir... Ir nueidavo savais keliais (prie kitų darbų) palikdamas mamą ir mane, kad mudu išmėsinėtume paršą. Žinoma, mama jau kuo puikiausiai buvo išmokusi valdyti peilį, kad atliktų išmėsinėtojos darbą. Na, o aš... O aš dar būdamas tiktai jos mokiniu (kartu ir jos pasiuntiniu) stovėdavau šalia ir sėmiausi patirties žiopsodamas, kaip toji dirba. Retkarčiais mama paprašydavo, kad aš kažką pakelčiau, palaikyčiau, bet... Bet pagrindinė mano užduotis būdavo, kad aš be jokių pastabų, nepriekaištingai atlikčiau pasiuntinio darbus. Tai ir kursuodavau nešdamas kumpius, lašinių paltis, nugarines ir kitką į namo negyvenamąjį galą, kad jie ten atvėstų.

O jau kitą rytą mama tai (kas būdavo nuspręsta susūdyti) sudėdavo kubilan ir susūdydavo.
Dabar įsiterpęs turiu pasakyti, jog Dievulis buvo nuskriaudęs mano mamą, kad nesuteikė jai galimybės užsiauginti sau pagalbininkės, t. y. dukros. Užtat mama sau į pagalbininkus (kad jai virtuvėje padėtų atlikti moteriškus, šeimininkiškus darbus) būtent ir buvo iš kitų išsirinkusi mane. Tiesa, tas smulkmenas, kurios liko nesusūdytos, plaučius, kepenis, inkstus, taukus, mėsą (kuri buvo skirta dešroms) mama sunešė į gyvenamojo galo virtuvę ir viską išdėliojo ant ilgo didelio stalo. Va čia mudu su mama ir pradėjome atlikinėti kitus darbus. Ir kai aš prie stalo pritvirtinęs rankinę mėsmalę (ne penkto numerio Stalino laikų gamybos, o dešimto numerio Hitlerio laikų gamybos) sukdamas jos rankeną pripjoviau visą bliūdą mėsos dešroms, ir mamai įmetus į tą bliūdą dvi saujas druskos ir dar sudėjus visus reikiamus prieskonius, aš pradėjau tą mėsą rankomis minkyti, mama po kurio laiko ištarė: „Tu, Petriuk, pasmokavok (paragauk), ar kartais netrūksta druskos.“ Aš trims pirštais paėmęs iš bliūdo tos mėsos įdėjau burnon ir... Ir, o Dangau! Koks neapsakomas skanumėlis pasijautė burnoje!
Aš tuoj – antrą, trečią kartą burnon ir... Ir mama: „Tu, kiaule, kiaule... Tfu... Ar kas ryja žalią mėsą...“
Tada ir atsakiau mamai: „Tu, mamyt, negalėtum būti šoferiu, nes neskiri spalvų. Ar nematai, kad mėsa yra raudona, o ne žalia?“

Mamai nutilus ir į šį klausimą neatsakius, mudu dirbome toliau. Ir kai man ant mėsmalės uždėjus triūbelę ir mamai ant jos užtempus dar ir žarną, ėmiau sukdamas rankeną kimšti mėsmalėn mėsą, mama atlikdama pribuvėjos darbą pradėjo priiminėti iš triūbelės išlendančias dešras. Mamai nusigręžus aš vėl įsidėjau burnon tos mėsos (o ji tai pastebėjo), tai tada... Tada toji ir vėl: „Nu, neryk tu, bjaurybe, tos žalios mėsos! Mane jau pykina, aš... aš tuoj tuoj pradėsiu vemti. Aš net netikiu, kad tau užaugus atsirastų bent viena merga, kuri tai sužinojusi išdrįstų su tavimi pasibučiuoti.“

Po tokio mamos pasakymo dar mėginau jai aiškinti, jog aš valgau raudoną mėsą, o ne žalią, bet...
Bet taip ir išėjo mano mama Anapilin manydama, kad mėsa yra žalia, o ne raudona. Na, o aš... O aš ir iki šiol tebevaikštau matydamas, kad mėsa yra raudona, o ne žalia.


Skaityti komentarus (7)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GirmantÄ—, Odeta, Rimkanta, Rimkantas, RimkantÄ—, Siksta, Sikstas, VigailÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

8 982 216

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]