Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (8)

Atsiliepimai  (64645)

Redakcija

Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

ROMAS KAUNIETIS: „TIK LAISVĖS KOVOTOJŲ DĖKA SAVO ŽEMĖJE NETAPOME TAUTINE MAŽUMA“

Raimonda MIKUČIONYTĖ

2017−03−14

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

2011 m. balandžio 6 d. Romas Kaunietis su savo išleistomis knygomis.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio albumo
Kraštotyrininką Romą Kaunietį galima vadinti baltuoju Lietuvos metraštininku. Jis išklausė ir užrašė tūkstančius pasakojimų apie Lietuvos laisvės kovas, dramatišką pokarį. Metraštininkas ne tik prakalbino šimtus tragiško likimo žmonių, bet ir šnekėdamas su atskirais žmonėmis ir klausydamasis jų pasakojimų, tarsi iš naujo perėjo tų žmonių kančių keliais ir kartu su jais vėl viską išgyveno. R. Kaunietis teigia, kad užrašinėdamas stengėsi išlaikyti pasakojimo autentiškumą, be jokių literatūrinių padailinimų. Istorijai reikia nesufabrikuotų liudijimų.

Surašyta į knygas

Tūkstantis pasakojimų, per keturi tūkstančiai nuskaitytų nuotraukų, 550 valandų trukmės įrašų, 33 500 žmonių vardai – tokiais milžiniškais skaičiais būtų galima apibūdinti kraštotyrininką Romą Kaunietį. Po šiais skaičiais slepiasi 1944–1953 metų Lietuvos laisvės kovų dalyvių atsiminimai, kuriuos kruopščiai ir nuosekliai užrašinėjo R. Kaunietis. Šį darbą apie herojišką ir tragišką pokarį jis pradėjo apie 1965 metus ir nepailsdamas tęsia iki šiol.
Unikalią pokario kovų istorinę medžiagą R. Kaunietis 2000 metais neatlygintinai perdavė Lietuvių tautosakos rankraštynui.

Nepakartojami laisvės kovų dalyvių atsiminimai surašyti į dešimtis knygų, kurios neužsiguli ne tik knygynų, bet ir bibliotekų lentynose. Po Atgimimo pradėti publikuoti leidiniai „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“ – vienos skaitomiausių knygų. Jas skaito ne tik pokario laikotarpį menantys žilagalviai, bet ir jaunimas.

Šiuose unikaliuose leidiniuose – šimtai gyvenimo istorijų. Čia liudija ne vien Laisvės kovų dalyviai, rėmėjai, partizanų archyvai ir fotografijos, bet ir buvusieji kitoje pusėje – nuo trečiosios knygos vis dažniau pasitelkiamos Lietuvos ypatingojo archyvo (KGB arch.) bylos, pasigirsta ir vienas kitas pokario represijų dalyvio balsas.

Gyvenimo tikslas

Metraštininkas ir kraštotyrininkas R. Kaunietis sako, kad gyvosios atminties įamžinimas – jo gyvenimo tikslas. „Didžioji dalis laisvės kovotojų nepalūžo, jie liko ištikimi tautos laisvės kovų priesakams, todėl jų gyvosios atminties įamžinimą pasirinkau kaip gyvenimo tikslą. Tai mano pasirinktas kelias, pareiga surinkti ir užrašyti kuo daugiau prisiminimų apie laisvės kovas“, – paprastai aiškina leidinių autorius.

1986 m. Švedriškė, Ignalinos r. Statybininkai pagal sutartis Romas Kaunietis (kairėje) ir Vidmantas Volkūnas.
R. Kauniečio knygos žavi tikrais, neišgalvotais pasakojimais, nukeliančiais į skaudžių prisiminimų kupinus laikus. „Buvusių partizanų gretos išretėjo ir labai svarbu išsaugoti gyvą jų atminimą. Todėl būtina skelbti žinią, kad ateinančios kartos žinotų tikros laisvės kainą, kiek kraujo ir ašarų buvo pralieta. Teišlieka mūsų pokario istorija nebūtinai graži ir herojiška, tegul ji bus skausminga ir teisinga, duobėta kaip visos mūsų tautos istorijos kelias“, – sako metraštininkas R. Kaunietis.

Slėpė po žeme

Skaudžių gyvenimiškų istorijų metraštininkas mena, kad nuo mažens mėgo kažką užrašinėti. „Nuo mažų dienų turėjau pomėgį kažką užrašinėti, kažką eiliuotai sukurti ir tas, matyt, vėliau mane paskatino dar giliau pasinerti į rašymo bangas. Tai tokia buvo pradžia. Jokiuose rajoniniuose bei respublikiniuose laikraščiuose savo kūrybos nepublikavau, nors nemažai buvau parašęs ir poezijos posmų, vėliau didžiąją jų dalį konfiskavo KGB“, – pasakoja R. Kaunietis.

Lietuvos laisvės kovų dalyvių prisiminimus jis pradėjo rinkti dar giliu sovietmečiu, apie 1965 metus. „1968 metais buvau suimtas. Saugumiečiai namuose darė kratą, konfiskavo nemažai prieškario literatūros, savilaidos leidinių, rado ginklą, dėl kurio buvau nuteistas pusantrų metų lagerio. Grįžęs iš lagerio apie 1970 m. atnaujinau ryšius su buvusiais politkaliniais.“

„Lankiau juos ir pokalbių metu, išgirdęs kokį reikšmingesnį įvykį ar atsitikimą, patiems pasakotojams nepastebint, bandžiau kai ką pasižymėti ant atskirų popierėlių, – pasakoja R. Kaunietis ir prisimena, kaip slėpė ant popierėlių užrašytus brangius prisiminimus. – Kadangi kartą jau įkliuvęs, žmogus daraisi bailus ir atsargus, o praleisti tokias reikšmingas progas, išgirdus ir nepasižymėjus ko nors, būtų nedovanotina. Juk nežinai, kada žmogus išeis iš šio pasaulio, tai ir liks neįrašytas į istorijos knygą, neužrašyti jo išgyvenimai Sibiro tremtyje, Rusijos lageriuose... Po ilgų svarstymų nutariau rinkti ir užrašinėti prisiminimus apie savo gimtąjį Buivydžių kaimą. Užrašinėju visokius kaimo etnografinius dalykus, o lygiagrečiai ir tremtinių, politkalinių prisiminimus. Ką užrašau apie kaimą, dedu į stalčių, o ką apie tremtinius, ar stribų, rusų enkavėdistų nusikaltimus, slepiu po žeme.“

Neįkainojami tarpininkai

Renkant istorinę medžiagą, metraštininkui nebuvo kitos išeities, kaip įsigyti automobilį. „1975 metais nusipirkau „Moskvičių“, tai su juo ir apvažiavau pusę Lietuvos. Tada jau turėjau nemažus sąrašus, gautus įvairiais keliais, partizanų, ryšininkų ir kitų žmonių, nukentėjusių nuo sovietinės okupacinės valdžios represinių struktūrų. Beje, nemažai buvusių partizanų, ryšininkų aplankiau tarpininkaujant buvusiems laisvės kovų dalyviams Juozui Tribušauskui, Pranui Skeiveriui, Juozui Aleknai, su kuriais jie kartu praleido ilgus metus Rusijos lageriuose. Prie tarpininko žmonės greičiau atveria sielą.

Jei ko nenori, kad pasižymėčiau, pasako, nors daugelis kalbėdavo visai nesivaržydami. Žinoma, teko kalbėtis ir su bailesniais, atsargesniais, bet išeitį visada rasdavome. Labai gaila, kad tada neturėjau diktofono. Reikėdavo ilgai sugaišti ranka užsirašinėjant į sąsiuvinį“, – pasakojo R. Kaunietis ir sakė, kad įsitraukus į šitą veiklą, pažįstamų žmonių būrys plėtėsi ir jis vos spėjo važinėti ir kalbinti žmones.

„Apie 1989–1990 metus daugelis jau atvirai kalbėdavo, nebereikėjo laikytis tokios didelės konspiracijos, o kada Panevėžyje pasirodė Sąjūdžio laikraštis „Laisvas žodis“, pasiėmiau pluoštą tų užrašytų prisiminimų, nuėjau į redakciją ir parodžiau juos redaktoriui Arnoldui Simėnui.

Nuo tada ir prasidėjo mano užrašytų partizanų, ryšininkų ir šiaip žmonių pasakojimai apie pokario rusų NKVD-KGB veiklą, apie stribų nusikaltimus. Kiekviename išeinančiame laikraštyje pusę lapo visada užimdavo mano surinktos ir užrašytos medžiagos publikacija“, – mena 27 metų senumo įvykius R. Kaunietis.

Kelias į laisvę sunkus

R. Kaunietis įsitikinęs, kad pasipriešinimas raudonajai okupacijai pokario laikotarpiu – sunkiausia ir tragiškiausia lietuvių kova, pareikalavusi daugybės aukų. „Kiek jų, laisvės kovotojų, miškuose žuvusių, nukankintų, išniekintų, istorijos užmirštų, iškentėjusių Sibiro lagerių baisybes ir iš ten negrįžusių? Dar ir šiandien tiksliai nežinome. Todėl ypač mums svarbūs ir brangūs likusių gyvų kovotojų prisiminimai, ilgus metus rinkti Aukštaitijos krašte: Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Pandėlio, Rokiškio, Anykščių apylinkėse. Tai buvo ilgo, sunkaus ir kruvino kelio į laisvę pradžia. 1945 metais partizaninis judėjimas apėmė visą Lietuvą. Kraštas buvo suskirstytas į apygardas, apygardos – į rinktines, rinktinės – į kuopas, būrius. 1946 metų rugsėjį buvo sudarytas vyriausias partizanų ginkluotųjų pajėgų štabas. Kupiškio kraštas priklausė Algimanto apygardai ir čia veikė Šarūno rinktinė. Beje, kupiškėnų krašte vienas talentingiausių partizaninės kovos vadų buvo Antanas Starkus, slapyvardžiu Montė, buvęs desantininkas“, – kalbėjo apie partizanų veiklą R. Kaunietis.

Leidinio reikėjo laukti

Paprašius prisiminti, kokiomis aplinkybėmis pasirodė pirmoji knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, į kurią buvo sudėtos daugmaž visos publikacijos, skelbtos „Laisvame žodyje“, R. Kaunietis prisiminė: „Tuo metu dirbau Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio skyriuje. Susitikau su kolega Vytautu Ledu iš Alytaus. Jis 1990-aisiais buvo išleidęs knygą „Sušaudytos dainos“. Prisipažinau, kad turiu surinkęs ir užrašęs partizanų prisiminimų. V. Ledas tuoj pat man pasiūlė kreiptis į „Vagos“ leidyklą ir paaiškino, kad leidyklos direktorius A. K. tikrai sutiks išleisti tokią knygą. Tada ir kreipiausi į šią leidyklą. Direktorius A. K. mielai sutiko mane, aptarėme knygos finansavimo būdus. Jis pažadėjo iš Kultūros ir švietimo ministerijos gauti leidybai lėšų ir atvežiau jam visą medžiagą. Redaguoti jos ėmėsi redaktorė Donata Linčiuvienė. Nors medžiagą atidaviau 1991 metais, tačiau knyga pasirodė tik 1996 metais.“

R. Kauniečiui buvo nesuprantama, kodėl taip ilgai reikėjo laukti knygos. „Jau ir metai praėjo, ir knygos redakcija paruošta, bet leidyba nejuda iš vietos ir gana. Buvo marinuojamas laikas. Kodėl? Dėl kokios priežasties? Aš ir nesupratau. Kad ir kaip nenorėtum apie leidyklos direktorių blogai galvoti, bet faktai kalba kitaip... Kodėl nesilaikoma žodžio? Kodėl ignoruojamas šitos knygos išleidimas? Deja, tik 1996 metais knyga buvo išleista, kada į leidyklą direktoriumi atėjo dirbti Kornelijus Platelis. Be abejo, dėl tų visų leidybos trukdymų negaliu kaltinti vien A. K., gal buvo ir kitų rimtų priežasčių. Tai tokia buvo knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ leidybos pradžia“, – prisiminė metraštininkas.

Naudojo KGB archyvus

R. Kaunietis paaiškino, kodėl toliau, užrašinėdamas laisvės kovotojų prisiminimus, pradėjo naudoti KGB archyvų medžiagas. „Dirbdamas Kultūros paveldo inspekcijoje, vėliau Saugumo departamente, radau galimybę patekti ir į buvusį Komunistų partijos archyvą, į KGB archyvą. Tik archyvine medžiaga remiantis, buvo galima iš keleto pozicijų bet kuriuo požiūriu pateikti partizaninių struktūrų formavimosi stadijas bei etapus. Nustatyti tikslesnę partizaninių būrių sudėtį, parodyti, kaip ir kokiomis priemonėmis okupantai kovojo su Lietuvos partizanais. Todėl toliau užrašinėdamas laisvės kovotojų prisiminimus ir sudarinėdamas naujus leidinius, stengiausi kuo daugiau remtis archyviniais dokumentais, ypač operatyvinėmis bylomis, kur mažiausiai buvo randama nukrypimų nuo aprašomų įvykių tikrovės“, – teigė unikalių leidinių autorius.

Romas Kaunietis Kupiškio r., Uoginiuose, Jackevičių sodyboje.
Nuotraukos iš Romo Kauniečio albumo
Išdavė savi

R. Kauniečio nuomone, partizaninį pasipriešinimą galutinai pribaigė baisios išdavystės. „Ko nesugebėjo padaryti tūkstantinės okupantų armijos, tą juodą darbą labai preciziškai atliko savi. Okupantai pas mus atėjo su daugelio metų melo, šantažo ir įvairiausių provokacijų patirtimi. Partizaninė kova buvo neįsivaizduojamai sunki, žiauri ir klastinga. Tūkstančiai liko gulėti amžinai gimtojo krašto kalneliuose, miškuose ir pelkėse, tūkstančiai patyrė Sibiro lagerių kančias. Tik labai nedaug, patekę gyvi, neatlaikė žiaurių kankinimų, buvo prievarta ir smurtu palaužti fiziškai, morališkai ir dvasiškai, padaryti savais sovietinio saugumo parankiniais, už ką jiems buvo dovanota gyvybė, ir tai, be abejonės – kitų kovos brolių gyvybių sąskaita. Čia kalbu apie agentus smogikus, – dalijasi skausmingais prisiminimais autorius, tačiau tuojau pat priduria: – Galiu pasakyti, kad iš kelių šimtų kalbintų žmonių beveik nė vienas nepasakė, kad viskas buvo veltui. Buvę Laisvės kovotojai teigė, kad kova buvo reikalinga, nes tik dėl tos kovos mes savo žemėje netapome tautine mažuma. Už tai šiandien – ačiū partizanams.“

Verbavo kompromituodami

Lietuvos metraštininkas pasakoja, kad 1949–1956 metais beveik visi likę gyvi partizanai su provokatorių, šnipų, MGB-KGB agentų pagalba buvo suimti ir sunaikinti.
„Dirbdamas konsultacinėje grupėje prie Balio Gajausko komisijos KGB veiklai tirti, KGB archyve perverčiau nemažai įvairiausių bylų, perskaičiau šimtus MGB-KGB agentų operatyvinių pranešimų, pagal kuriuos daugelį mes tų agentų iššifravome. Vienas iš tokių įdomesnių MGB agentų – agentas, pseudonimu Šaržas. Agentūrinėje byloje buvo paminėtas ne tik jo pseudonimas, bet ir pavardė, vardas (Ag. byla „BEGUNY“, arch. Nr. 6120, psl. 21). Šaržas-L. A., g. 1923 m., buvo užverbuotas ryšiui su vidiniu agentu Grigas 1946 m. birželio 16 d. Krekenavoje. Iki 1951 m. jo pranešimu likviduotas 61 partizanas. Šie agentai abu kartu čekistams pateikė daug medžiagos apie partizanus. Išduoti ir sunaikinti 61 partizanui reikėjo turėti neeilinį išdaviko talentą. Tai tik vienas pavyzdys, o jų buvo ir daugiau. Kaipgi buvo verbuojami MGB-KGB agentai?“

„Verbavimo situacijos labai įvairios, bet dažniausiai buvo pasitelkiama kompromitacija. Susikompromitavai – dirbk mums, o jei nedirbsi, iškart suras vietą, kur tave padėti. Pokario istorija buvo ne tik herojiška – ji buvo ir purvina, ir kruvina, greta ėjo pasiaukojimas ir išdavystės“, – teigia R. Kaunietis.

Jis prisiminė dar vieną MGB agentą. „1995 metais Stanislovo Masilionio pagalba šiaip taip prisikalbinome buvusį MGB agentą smogiką Titnagą-V. P. (buvęs partizanas Gailis), kuris sutiko papasakoti apie savo veiklą. V. P. daug metų partizanavo Panevėžio Žaliosios miškuose, Kupiškio rajone, o 1953 metais buvo suimtas ir užverbuotas agentu smogiku“, – pasakojo apie pokario išdavystes metraštininkas.

Už atvirą visuomenę

R. Kaunietis tvirtai tiki, kad visuomenė turi būti atvira. „Esu už atvirą visuomenę. Ypač šiandien reikėtų kalbėti, rašyti atvirai, kad ateinančios kartos suprastų, ką su mumis padarė okupantai. Daugelis žmonių šiandien dėl išdavysčių apgailestauja, norėtų atlikti viešą išpažintį, bet bijo, gali likti nesuprasti. Netgi nuoširdus buvusio stribo, išdaviko ar kitokio kolaboranto viešas prisipažinimas labai palengvintų visų mūsų skausmą. Jeigu mes dar ir šiandien nešiojame blogį savyje, vadinasi, iš praeities dar nepasimokėme“, – tvirtai tiki savo teisumu metraštininkas.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Geismantas, Geismantė, Geistautas, Geistautė, Geistutė, Vilhelma, Vilhelmas, Vilhelmina, Vilius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt