Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (8)

Atsiliepimai  (64645)

Redakcija

Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

LIETUVOS PARTIZANŲ BUNKERIS NOTIGALĖS PELKĖJE

Aušra JONUŠYTĖ

2017−04−04

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Skardoje iškalta ir prie medinių stulpų pritvirtinta rodyklė, rodanti kryptį į atstatytą partizanų bunkerį. 2013 m.
Giedrės Papučkaitės nuotrauka iš spaudai rengiamos monografijos „Skapiškis“
Notigalės pelkėje, apie 8–9 kilometrus nuo Skapiškio miestelio pėsčiomis, ir 14–15 kilometrų atstumu važiuojant transporto priemone aplinkiniais keliais, kuriais galima privažiuoti, rasime įdomų statinį, virš žemės suręstą partizanų bunkerį, menantį pokario kovas.

Pokario metais šiose apylinkėse kaip ir visoje Lietuvoje vyko nepaskelbtas karas, tik čia jis truko trumpiau negu pietinėje Lietuvoje. 1949 metų pabaigoje–1950 metų pradžioje Skapiškio apylinkėse dar veikė mažos išlikusių pavienių partizanų grupelės, nors jėgos buvo labai nelygios.
1946 m. rugpjūtį buvo suręsta partizanų žeminė, kurią 1946 metų gruodžio 12 dienos rytą sunaikino sovietinė kariuomenė.

Tuo metu, 1946 metais, Vidmantas Markevičius mokėsi Skapiškio progimnazijoje. Pasak jo, 1945 m. dar vykstant karui kelios šių apylinkių partizanų grupės buvo laikinai užėmusios Skapiškio miestelį ir per naktį pakeitusios vietinę valdžią. 1945–1946 m. bunkeriai iki šių dienų neišlikę, nes buvo likviduojami, o gyvi likę partizanai traukdavosi ir jungdavosi prie kitų būrių. Pasakotojas prisiminė, kad miškuose vienur ir kitur stovėdavo dar vienas kitas nesunaikintas tuščias bunkeris, tačiau ilgainiui ir jie sunyko.

Vienoje iš mažų aukštumėlių netoli Notigalės ežero 1946 metais partizanų grupelė įsirengė žieminį bunkerį, pastatė palapinę virš žemės, nes įsikasti giliai į žemę buvo neįmanoma. Kiek pakasus sunkdavosi per apačią į viršų vanduo.

Įsirengę slėptuvę, Laisvės kovotojai turėjo ir ryšininką Antaną Matijosą, gyvenusį netolimoje sodyboje nuo miško. Jį vadindavo Ereliuku ir su juo palaikydavo tiesioginį ryšį. Vėliau paauglys ryšininkas, kuriam tada tebuvo 14–16 metų, buvo suimtas ir kankintas sovietinių pareigūnų, bet liko gyvas ir nieko neišdavė.

Tą lemtingą 1946 metų gruodžio 12 d. rytą miško plotas pelkėje, kur buvo bunkeris netoli Notigalės ežero, buvo apsuptas saugumiečių. Tai – Panevėžio įgulos ir Rokiškio NKVD kariuomenės. V. Markevičiaus pasakojimą papildo ir partizanų ryšininko atsiminimai su aiškiai išlikusiu tos dienos vaizdu: „...jau keletą dienų kaime nerimo šunys, o žmonės spėjo, kad po pelkes kažkas vaikštinėja. Ankstų gruodžio 12-osios rytą į Salagalio ir kitus aplinkinius kaimus sunkvežimiais suvažiavo sovietinė kariuomenė.“ Tų įvykių liudininko A. Matijoso-Ereliuko teigimu, stovyklai susekti sovietai pasitelkė specialiai apmokytus pėdsekius šunis. Vietovė buvo tikrinama ir siaurinama, o miško kvartalinėse linijose pastatyti NKVD kulkosvaidžiai. Vyko susišaudymas. Per kautynes partizanai traukėsi į įvairias puses, ir iš tuo metu buvusių penkiolikos buvo nušauti dvylika. Vieni žuvo vietoje, antri traukiantis. Laisvės kovotojų spąstais tapo juos gynusi pelkė. Ne veltui sovietinė kariuomenė puolė viduržiemį: akivarai užšalo ir partizanų stovyklavietė tapo lengvai pasiekiama ir pėsčiomis, ir sunkvežimiais.

Lietuvos partizanų bunkeris, atstatytas 1996 m. 2013 m.
Giedrės Papučkaitės nuotrauka iš spaudai rengiamos monografijos „Skapiškis“
V. Markevičius pasakojo: „Išgyvenusieji apsigyveno maždaug už 10 kilometrų Jutkonių kaime, pas 2 moteris sodyboje, kurioje įsirengė bunkerį. Tikėtina, kad jis irgi buvo išduotas, nes sausį sodyba apsupta, o bandantys pabėgti partizanai, žinoma, žuvo. Juos skrebai surinko, atvežė ir numetė Skapiškio miestelio aikštėje. Tuo metu aš mokiausi Skapiškio progimnazijoje. Jie gulėjo ten kelias savaites po mokyklos langais, matyti nušautus ir yrančius žmonių kūnus buvo tapę kraupia kasdienybe. Jeigu kūnus apsnigdavo sniegas, tai juos nušluodavo, kad vietiniai matytų, kokios pasekmės laukia partizanų ir jų pagalbininkų. Sunkiausia būdavo nužudytų žmonių artimiesiems, nes jie negalėdavo prie jų prieiti, pasiimti kūnų ir palaidoti, skrebai tik ir laukdavo, kada ir kas išsiduos. Po kurio laiko kūnai buvo surinkti skrebų, nuvežti į pievą ir užkasti. Tiksli laidojimo vieta – iki šiol nežinoma.“

Kalbantis su V. Markevičiumi, vienu entuziastų, padėjusių atstatyti bunkerį, paaiškėja, kad ši idėja – ne paslaptis ir ne naujiena, kadangi Lietuvoje daug kur yra atstatyta bunkerių, pradedant Dzūkija ir baigiant Aukštaitija. Čia yra tam tikras mūsų istorijos tarpsnis, vadinamas rezistencine kova, kuris truko dešimtmetį. Kad visa tai nenueitų į užmarštį, ir buvo atstatytas minėtas partizanų bunkeris.

Lietuvos partizanų bunkerio statytojai 1996 m.
Nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus archyvo
Be V. Markevičiaus, atstatant bunkerį didelę iniciatyvą ir entuziazmą parodė kraštotyrininkas projektuotojas Leonas Juozonis, kilęs nuo Pandėlio. Buvęs ryšininkas Ereliukas parodė tikslią buvusio bunkerio vietą. Atstatant žeminę, medžiagų ir įrangą davė Kupiškio miškų urėdija, prisidėjo Rokiškio ir Kupiškio savanorių kuopos kariai, kurie per pelkę ant pečių sunešė visas reikalingas medžiagas, kadangi privažiuoti transporto priemone neįmanoma. Atkasus toje vietoje nustatytas bunkerio dydis. Patalpa buvo 6 m ilgio su mediniais gultais, padarytais iš lentų, o jos viduje lentomis atskirtas sandėliukas.

Atstatant bunkerį, išorė apdengta lentomis, stogas – ruberoidu. Padarytos rodyklės ir metalinė lentelė virš įėjimo, kurios autorius L. Juozonis. Atstatymo darbai truko visą dieną. Vėliau L. Juozonis iškalė skardoje rodykles, kurios buvo pritvirtintos prie medinių stulpų ir pastatytos miške prieš keletą metų, kad žmonės, kurie domisi savuoju istoriniu palikimu, galėtų rasti kelią ir pamatyti realų vaizdą žeminės, buvusios partizanų prieglobsčiu.

Remtasi Giedrės Papučkaitės straipsniu, kuriame yra 2013 m. užrašytas Vidmanto Mackevičiaus pasakojimas.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Geismantas, Geismantė, Geistautas, Geistautė, Geistutė, Vilhelma, Vilhelmas, Vilhelmina, Vilius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt