Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (8)

Atsiliepimai  (64660)

Redakcija

Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

ĮMINTOS KERELIŲ PILIAKALNIO MĮSLĖS

Jurgita BANIONIENĖ

2017−05−04

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kerelių piliakalnis yra Skapiškio seniūnijoje, to paties pavadinimo kaime. Kairiajame Kupos upės krante stūksantis archeologijos paminklas – vienintelis tyrinėtas Kupiškio rajone. Piliakalnio paslaptis bandyta atskleisti daugiau nei prieš tris dešimtmečius – atlikdami tyrinėjimus archeologai čia aptiko įvairių radinių.

Gyventojai

Muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė tvirtino, kad Kerelių piliakalnio užmirštu tikrai negalima pavadinti. Pirmiausia todėl, kad jis yra vienintelis tyrinėtas iš visų Kupiškio rajono piliakalnių. „Jį tyrinėjo dvejus metus – 1985 ir 1986 m. Lietuvos istorijos instituto mokslininkai. Mokslininkės Elenos Grigalavičienės straipsnį apie tyrinėjimus akademikas Vytautas Merkys publikavo monografijoje „Kupiškio kraštas“. Piliakalnyje rasta labai daug radinių. Iš to galima daryti išvadą, kad rajone tokių piliakalnių, kur galėtume ko nors rasti ir daugiau, yra, deja, jie nėra tyrinėti“, – kalbėjo A. Jonušytė.

Pasak istorikės, rasti trys piliakalnio sluoksniai: senasis – gerokai apgriautas, vidurinysis ir pats paskutinis. Kasinėjant aptikta ir gana daug įvairių laikotarpių radinių.

Praėjusiais metais Kerelių piliakalnis buvo pažymėtas tipiniu ženklu, informuojančiu, kad tai yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Autorės nuotraukos
„Kerelių piliakalnis datuojamas I tūkstantm. pr. Kr. II pusėje. Žmonės čia nustojo gyventi I tūkstantmečio po Kr. viduryje, taigi, galima manyti, kad apgyvendintas jis buvo daugiau kaip 1000 metų. Kai žmonės nusprendė įsikurti, ieškojo patogiausios vietos ir jiems Kerelių piliakalnis patiko. Ši kalva buvo lyg sala tarp pelkių ir vandens, – aiškino pašnekovė. – Dabar mes piliakalnį matome balno formos, seniau jis toks nebuvo. Apačioje aplinkui telkšojo pelkės, buvo kelios išsidėsčiusios kalvelės. Ant didžiosios – piliakalnio įsikūrė žmonės. Kodėl? Pirmiausia – šalia teka Kupa, antra – vieta pelkėta ir priešams prieiti sunku, be to, toliau plytėjo didžiuliai miškai, kuriuose medžiojo žvėris, kurių buvo daug. Iš kasinėjimų žinoma, kad žmonės vertėsi ir žemdirbyste, sėjo grūdus, nes rastas trinamų girnų apatinis akmuo. Rasti ne vien žvėrių, bet ir naminių gyvūnų kaulai, vadinasi, žmonės augino naminius gyvūnus. Kiti radiniai, pavyzdžiui, svareliai rodo, kad jie užsiėmė ir žvejyba – Kupa buvo didelė, daug žuvies. Žmonės siekdami apsisaugoti nuo priešų darydavo įtvirtinimus – rasta ir įvairių medinių fragmentų. Manoma, kad ant piliakalnio galėjo būti apžvalgos bokštas, skirtas stebėti, kas dedasi apylinkėje, ar neateina priešai ir pan.“

Radiniai iš Kerelių piliakalnio.
Iš akademiko Vytauto Merkio sudaryto leidinio „Kupiškio kraštas“, 1997 m.
Radinių įvairovė

Atliekant piliakalnio kasinėjimus buvo rasta molinės brūkšniuotos ir lygiu, lygintu paviršiumi su geometriniu ornamentu, grublėtu ir gnaibytu paviršiumi keramikos šukių. „Pirmojo laikotarpio žmonės iš pradžių viską gamino iš kaulo – smeigtukus, adiklius, skaptukus, gramdukus, skirtus tvarkyti nudobtų žvėrių kailiams, netgi amuletus. Vėliau išmoko gaminti akmeninius ir geležinius įrankius, iš balų rūdos išgauti geležį. Geležiniai įrankiai visiškai kitokie – kirvis toks, su kuriuo patogu ir medį nukirsti, ir žvėrį užmušti, ir priešą nugalėti. Žmonės vertėsi ir žemdirbyste, kadangi rasti pjautuvėliai nuimti grūdinių kultūrų derliui, lenktas peilis, kuriuo labai patogu doroti žvėrieną ar kitokią mėsą, pagaliau – ir apsiginti. Labai įdomu tai, kad šalia Kerelių piliakalnio, kairėje Kupos upės pusėje, buvo aukštesnė kalvelė. Čia irgi rasta dirbinių. Akademikas V. Merkys yra pasakojęs, kaip jo tėvas turėjęs prižiūrėti kelią ir kasant žvyrą buvusi rasta labai graži apyrankė“, – kalbėjo istorikė.

Ji pateikė dėdės V. Merkio pasakojimą: „Daug labai buvo radinių Kerelių lauke. Kerelių piliakalnyje ir čionai, į Kupiškio pusę, buvo valstybinės žvyrduobės. Tai iš tų žvyrduobių imdavo žvyrą kelią taisyt vieškeliui iš Kupiškio į Skapiškį, kur pro Naivius eidavo, toliau – pro Skapiškio stotį. Ir kiekvienam gyventojui buvo nustatytas to vieškelio tarpas, kurį jis turėjo prižiūrėti ir žvyruoti. Tai aš atsimenu, kad ir mūsiškiams ten buvo tarpelis prie Naivių ar Kerelių lauke. Veždavo žvyrą. Tėtis sakydavo, kad kasė žmogus ir, sako, iškasė tokį varinį žiedą sukabinamais galais. Tai sako, turbūt čia buvo tvorom apkaustyt. Vadinasi, rado papuošalą, o aš vaikas buvau 8–9 metų, tai supratimo neturėjau, bet jeigu būčiau jau vyresnis, būčiau pradėjęs klausinėti, kas rado ir kur. Ir tikriausiai būčiau gavęs jį. Paskui tą varinį sunaudojo. Dalgis įtrūkdavo, tai užliedavo, ar kur nors kitur panaudodavo. Ten iškasdavo ir kaulų, ir dirbinių. Ten piliakalnis, o čia žemiau, tokia bala, o paskui vėl tokia kalva kyla į Čivonių pusę. Tikriausiai, kad buvo kokios kapinaitės. Tarybiniais laikais maždaug ties ta vieta padarė gyvulių kapines kolūkis. Taip gyveno, kad tų gyvulių pavasarį neturėjo kur dėt. Buvo nurodymas, matyt, iš kažkur turėt gyvulių kapines.“

Pasak A. Jonušytės, žmonės ant piliakalnio gyveno pirmaisiais dviem laikotarpiais, turėjo pasistatę namus. Per paskutinį laikotarpį pasistatė pilį, o patys įsikūrė šalia, ant kitų, aukštesnių kalvų. „Žmonių bendruomenę, kuri čia gyveno, paskutiniuoju laikotarpiu priešai nukariavo. Po to jie nebeatsikūrė“, – sakė muziejininkė.

Smagios gegužinės

Turi ką apie Kerelių piliakalnį papasakoti ir netoli gyvenantys žmonės. Pašnekintas vienas seniausių Kerelių kaimo gyventojų Leonas Zolubas pasakojo, kad vaikystėje visas piliakalnis jo apibėgiotas buvo, mėgdavo ten nueiti čiobrelių pasirinkti. Yra girdėjęs, kad jaunimas mėgdavęs ant piliakalnio Jonines švęsti. „Aš tada dar mažas buvau, ant pečiaus Jonines sutikdavau“, – šypsojosi Leonas. Kai iš netoliese buvusių žvyrduobių žvyrą veždavo ir jam tekdavo su tėvu į vežimą įšokus prie piliakalnio važiuoti. Dabar, pasak L. Zolubo, valstybės saugomas piliakalnis nebelankomas.

Netoli jo gyvena jauna Eglės ir Ernesto Janauskų šeima. Ernestas prisiminė, kad žiemą kartu su broliais dažnai čia skubėdavo nešini slidėmis ar rogutėmis. Mėgdavo pačiaužyti. Eglė pasakojo, kad čiobrelių ant piliakalnio ir dabar daug auga, todėl kiekvieną vasarą nueinanti jų pasiskinti.

„Kol čia gyvenau, gegužinės ant piliakalnio nebevykdavo, bet žinau, kad jų tikrai būta“, – sakė dar viena šio kaimo gyventoja Danutė Giedrienė ir paragino užsukti pas Eleonorą Keršulienę, buvusią Giedrytę, kuri tikrai apie tai galinti daug papasakoti.
Dabar Mičiūnuose gyvenanti kraštotyrininkė jaunystės laikais pusketvirtų metų darbavosi Tatkonių klube-skaitykloje.

Darbas kultūros srityje buvo labai įdomus – ir vaidinimus režisavo, ir šokių mokė. Buvo susikūrusi muzikantų kapela, choras. Jaunimas burdavosi į smagias gegužines ant Kerelių piliakalnio. „Kerelių kaimo jaunimas – E. Plukas, Aldusis Vilėniškis ir mano brolis Zigmantas atveždavo iš miško berželių, apkaišiodavome jais, suolą muzikantams pastatydavome, o viduryje – stulpą, kurį ąžuolo vainiku apipindavome ir lempą pritvirtindavome. Pati skelbimus Skapiškio geležinkelio stotyje, Naiviuose pakabindavau. Susirinkdavo Kerelių, Tatkonių, Mičiūnų, Naivių, Puponių, Girvalakių jaunimas. Smagios labai tos gegužinės būdavo“, – nostalgiškai apie jaunystės laikus pasakojo E. Keršulienė.

Kupiškio rajono mokytojai ir mokiniai ant Kerelių piliakalnio. 2013 m.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Įamžins tautodailininkai

Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytis Zavackas sakė, kad praėjusiais metais pagal valstybės saugomų kultūros paveldo objektų ženklinimo programą, Kerelių piliakalnis buvo pažymėtas tipiniu ženklu, informuojančiu, kad tai yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. „Šiuo metu piliakalnio būklė gera. Nuolatinė jo priežiūra – daugiausia šienavimas yra Skapiškio seniūnijos žinioje. Renginiai ant piliakalnio nevyksta, tačiau minint Piliakalnių metus bus organizuojamos pažintinės ekskursijos. Tikiuosi, daugiau žmonių atras ir pažins Kerelių piliakalnį ir jo ištyrinėtą istoriją“, – teigė V. Zavackas.

Planuojama, kad vasarą Kerelius aplankys liaudies meno kūrėjai. Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė teigė, kad birželio pabaigoje bus įgyvendinamas Piliakalnių metams skirtas projektas. „Jo pagrindinis tikslas – mene ir fotografijose įamžinti strategiškai prieinamus ir nedaug tyrinėtus svarbiausius Kupiškio, Utenos, Anykščių ir Rokiškio rajono piliakalnius. Dalyvaus minėtų rajonų tautodailininkai, kurie per plenerą tapys ar kitais būdais įamžins piliakalnius, jų kraštovaizdžius. Darbų paroda bus atidaryta liepos 5 d. Kupiškio kultūros centre. Taip pat piliakalniai bus fotografuojami, bus sukurtas videofilmas ir parengtas turistinis maršrutas „Rytų Aukštaitijos piliakalnių žiedas“, – sakė muziejaus direktorė.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Kerelių piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje, šlaitų aukštis siekia 5,5 m. Aikštelės ilgis – 30 m, plotis – 19 m. Piliakalnyje būta pylimo.
Tyrinėjant piliakalnį buvo atidengta beveik visa jo aikštelė (568 kv. m). Aptikta grindinių, židinių, daugiau nei tūkstantis įvairių stulpaviečių, pastatų liekanų, taip pat apie 170 įvairių dirbinių (akmeninių, kaulinių, geležinių, žalvarinių), keli tūkstančiai keramikos šukių.

Rasti ir trys (I tūkstantm. pr. Kr.– II tūkstantm. po Kr.; II–IV a.; V–VI a.) kultūrinio sluoksnio horizontai rodo, kad čia ištisai gyventa. Labiausiai suardytas viršutinis vėlyvasis sluoksnis. Daug degėsių rodo, kad čia buvo kilęs didžiulis gaisras, po kurio gyvenimas šiame piliakalnyje nebeatgijo.

Enciklopedijos pateikiamais duomenimis, piliakalnio šiaurės vakarų, pietų ir pietryčių pusėje buvo papilio gyvenvietė, datuojama I–II tūkstantm. pr. Kr.
2001 m. Lietuvos istorijos institutas žvalgė aplinką ir konstatavo kultūrinį sluoksnį, aptiko lobį – dvi X a. žalvarines apyrankes. Dabar jos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Jaunė, Jaunius, Jaunutė, Jaunutis, Mingauda, Mingaudas, Viltautas, Viltautė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt