Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (8)

Atsiliepimai  (64660)

Redakcija

Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

LEGENDOMIS APIPINTAS OŽIAKALNIS SAUGO SAVO PASLAPTIS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2017−04−06

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Taip Ožiakalnis atrodo šiuo metu važiuojant pro šalį.
Ožiakalnis – mitologinis kalnas Noriūnų seniūnijoje, 1,5 km į pietvakarius nuo Palėvenės, į dešinę nuo kelio Palėvenė–Subačius, Aukštaičių kaimo teritorijoje, Lėvens upės slėnio pakraštyje.

Pro Ožiakalnį seniau pėsčiomis ar arkliukų traukiamais vežimaičiais, o vėliau ir automobiliais skubėdavo aplinkinių kaimų žmonės į sekmadienines pamaldas Palėvenės bažnyčioje. Pro čia kadaise ėjo ir pagrindinis kelias į Panevėžį.

Dabar pro šią vietą kur kas mažiau žmonių praeina ir pravažiuoja. Apnyko aplinkiniai kaimai. Automobiliais keliaujantys žmonės labiau renkasi netoliese vingiuojantį Panevėžio–Kupiškio plentą.


Ką pasakoja žmonės

Ožiakalnis 1967 metais.
Nuotrauka iš Almos Pustovaitienės albumo
Visgi laiko tėkmė Ožiakalnio neištrynė iš žemėlapio. Apaugęs tankoku miškeliu, pilnas vėjavartų šis kalnas tebestūkso savo vietoje, yra apipintas įvairiais pasakojimais. Žinoma, daugiausia jų yra susijusių su ožiais, kurių, senovėje šio piliakalnio krūmynuose esą ganydavosi nemažai. Kalno pavadinimas irgi iš to kilo.

Tai patvirtino ir Palėvenės gyventojas Bronislovas Kriaučiukas, prisiminęs ir papasakojęs vieną nutikimą, čionykščių žmonių perduodamą iš kartos į kartą: „Seniau žmonės četvergoj (ketvirtadieniais) važiuodavo į turgų. Vienas žmogelis, grįždamas namo iš turgaus pro Ožiakalnį, pamatė ant kelio bliaunantį ožiuką. Pasigavęs jį surišo kojas, kad nepabėgtų, ir parsivežė namo. Nuėjęs į trobą šeimininkei pasigyrė savo laimikiu. Vėliau susizgribo, kad reikia tą ožiuką įnešti į tvartelį pas kitus gyvulius. Priėjęs prie vežimo mato, kad vietoj ožiuko guli surištas kelmas, o ožiukas ištrūkęs tolumoje ant Ožiakalnio vėl bliauna.

Palėvenės gyventojas Bronislovas Kriaučiukas papasakojo vieną legendą apie Ožiakalnį.
Tuomet žmogui toptelėjo į galvą, kad tai buvęs ne ožiukas, o velniukas, piktoji dvasia į jį įsikūnijusi. Ten ožiukas ir toliau bliaudavo ir yra apmovęs ne vieną žmogų. Dėl to tas kalnas ir Ožiakalniu pavadintas.“

Vaikystėje iš močiutės ir aš esu girdėjusi tokį pasakojimą – ėjusi kartą viena bobutė į Palėvenės bažnyčią pro Ožiakalnį. Čia jai netikėtai kelią pastojęs išbėgęs labai gražus ožiukas. Bobutė bandžiusi jam paglostyti tarpuragį sakydama: „Ožiukas, ožiukas.“ Staiga tas ožiukas pasimuistęs, prabilęs žmogaus balsu mėgdžiodamas bobutę: „Ožiuuukas, ožiuuukas“ ir pasispardęs kanopomis, panašiomis į velnio, nustraksėjęs atgal į miškelį, tankiai sužėlusį ant Ožiakalnio. Ta bobutė dar ilgai amo negalėjusi atgauti ir šiaip ne taip, lyg nesavomis kojomis, pasiekusi bažnyčią. Atsitokėjusi tik po karštų maldų.

Taigi, tokių nutikimų, sakoma, būta ir daugiau. Antai pasakojama, kad šio krašto vyrai yra prasitarę, kad jiems grįžtant iš Paulionkos malūno, kur laukdami malimo pabaigos išlenkdavę ne vieną gramelį stipriosios, privažiavus Ožiakalnį, tuoj ratų gale išdygdavęs ožys ir tuomet tie ratai iš vietos nė krust. Sunkiai pavykdavę arklį išjudinti ir namo parsigauti, o vyrų plaukai ant galvos iš baimės pasistoję tik paryčiais suguldavę. Blogiau būdavę, kai toje vietoje ožių pabaidyta kumelė šuoliais lėkdama visus miltus išbarstydavusi.
Todėl žmonės manė, kad ant to piliakalnio gyvena velniai, pasivertę ožiais, ir gąsdina praeivius.

Aukštaičių kaimo gyventoja Alfonsa Skerytė-Vaitonienė sakė, kad Smetonos laikais čia buvo jos senelio dirbama žemė. Ožiakalnio papėdėje sėdavo javus, o vėliau jos senelis čia ganė karves, arklį. Kalną buvo aptvėręs spygliuota viela. Žmonės sakydavo, kad ten auga pušis, prie kurios vaidenasi, kad važiuojant pro šį kalną arkliai išsikinkydavo.
Kolūkiniais laikais Ožiakalnį apsodino medžiais. Ten vykdavo gegužinės. Jaunimas laužus kūrendavo.

Ant Ožiakalnio pilna vėjavartų. Gal ten legendiniai vaiduokliai ir iki šiol nerimsta?
Autorės nuotrauka
„Suolus iš namų tempdavome, kad atsisėsti kur būtų. Per gegužines muzika nuo Ožiakalnio plačiai pasklisdavo po apylinkes. Lėvuo garsą toli nunešdavo. Pasišokti čia dviračiais suvažiuodavo, pėsčiomis ateidavo aplinkinių kaimų jaunimas. Pamenu, vienas berniokas iš Siaurių puikuodavosi kreida išbalintais sportbačiais. Mes, merginos, šokdamos specialiai jam ant kojų mindavome. Šokių pabaigoje iš baltų jo sportbačiai juodais tapdavo“, – pasakojo A. Skerytė-Vaitonienė.

Kita Aukštaičių kaimo gyventoja, Joana Gaidimauskienė, prisiminė, kad ant Ožiakalnio buvo lygi aikštelė. Ten ir vykdavo šokiai. Grodavo kaimo muzikantai – vietinis Jonas Kecorius armoniką virkdydavo, buvo muzikantų iš Buivėnų ir kitų kaimų.
Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė, irgi ne kartą domėjosi legendomis ir vietinių žmonių tarmiškais pasakojimais apie Ožiakalnį. Ji pateikė pluoštelį užrašytų pasakojimų.

Antai legenda byloja, kad „sanai, sanai, noktį, kai žmogus aidavo arba važiuodavo, pamatydavo didelį ožį, katras baisiai bliaudavo. Ir no to čėso kolnas buvo promintas Ožiokalniu. Seniau, kai buvo pono Komaro dvoras, tų kolnų do vadindavo ir Gurnu.“ (pasakojo Elžbieta Greičiūnienė iš Buivėnų kaimo, užrašyta 1970 m.)
Antra legenda pasakoja, kad „unt to kolno vaidanas balti ožiukai“ (pateikėja Aldona Bugailiškienė, g. 1950 m.).

Kupiškyje susibūręs folkloro ir paveldosaugos klubas „Jaunimo Romuva“ praėjusių metų rudenį ant Ožiakalnio aptiko buvusių laužaviečių akmenis.
O dar ankstesnė legenda teigia, kad „kolnų žuvadai (švedai) supyla kepuram, čia yr užkastas aukso grobas“, minima, kad „netoli yr akmanų padamintai (pamatai)“ (pateikėjas A. Gataukis).

Unikalus dokumentas

A. Pustovaitienė parodė įdomų dokumentą, susijusį su Ožiakalnio praeitimi.

Tai 1936 metų spalio 20 dieną Aukštaičių kaimo gyventojo Silvestro Skerio, kalbintos A. Skėrytės-Vaitonienės senelio, pasirašytas pasižadėjimas tuometinei valstybinei Archeologijos komisijai saugoti piliakalnį. Tą dokumentą pasirašant dalyvavo dar du šio kaimo gyventojai – K. Slėnys, o antro žmogaus pavardė neįskaitoma.

Ten rašoma: „Suprasdamas senovės paminklų bei praeities liekanų svarbą tautos savybėms išlaikyti ir jos praeičiai pažinti ir žinodamas, kad juos išlaikydamas ir padėdamas išsaugoti mokslui ir ateities kartoms, pasitarnausiu valstybės ir tautos labui, o būdamas žemiau nurodytoje mano žemėje esamo nekilnojamo senovės (praeities) paminklo piliakalnio „Ožiakalnio“ savininkas, Silvestras Skerys, Valstybės Archeologijos Komisijos, kaipo teisėtam, įstatymo nustatytam praeities paminklų ir praeities liekanų apsaugos ir globos organui arba tai įstaigai, kuri įstatymo keliu perims Valstybės Archeologijos Komisijos teises ir pareigas, pasižadu...“

Pasižadėjimas išdėstytas šešiais punktais. Ožiakalnio savininkas pasižada šį piliakalnį saugoti, be Archeologijos komisijos žinios nenaikinti, negadinti, nepertvarkyti, nestatyti ant jo ar greta statinių, nerengti takelių, laiptelių, nestatyti paminklų, stiebų, nesodinti medžių ir nekirsti medžių, krūmų, nearti, nekasinėti ir nelyginti jo paviršiaus, neimti iš jo žemių ir žvyro, nerinkti nuo šio senovės paminklo akmenų, nedirbti jokių darbų ir nedaryti jokių veiksmų, galinčių kenkti šiam praeities paminklo turiniui, formai, savybėms ir išvaizdai ir neleisti kitiems to daryti. Jei rastų ten kokių senienų, jas nedelsiant nusiųsti Archeologijos komisijai ar perduoti artimiausiai policijai. Taip pat pasižadėjimą pasirašęs asmuo privalo nedelsdamas pranešti apie senovės paminklo niokotojus, nedaryti kliūčių teisėtiems to piliakalnio tyrinėtojams.

Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė, su klubo „Jaunoji Romuva“ atstovais ant Ožiakalnio.
Nuotraukos iš Almos Pustovaitienės albumo
Ožiakalnis teberūpi

Šis kalnas savo mistiniu paslaptingumu traukia ir šių dienų žmones, besidominčius savo krašto praeitimi, gilią senovę menančiais gamtos ir istorijos paminklais.
Atgimimo metais ant Ožiakalnio, rodos, keletą kartų buvo susibūrę sutartinių giedotojai. Nepatvirtintais duomenimis, bandyta ir Rasų šventę atgaivinti. Tradicija čia rengti panašius susibūrimus kol kas neprigijo.

Neseniai Kupiškyje susibūręs folkloro ir paveldosaugos klubas „Jaunimo Romuva“, vadovaujamas Daivos Palionienės, konsultuojamas A. Pustovaitienės, praėjusių metų rudenį lankėsi ant Ožiakalnio. Čia jaunimas giedojo sutartines, ieškojo praeities pėdsakų. Buvo aptiktos ir kelios laužavietės, paženklintos ratu sudėliotais akmenimis, maždaug kokių 50 ar 60 metų senumo. Vadinasi, kalbintos Aukštaičių kaimo senbuvės sakė tiesą, kad jaunimas pokario ir vėlesniais metais ten per gegužines laužus kūrendavo.

Iš enciklopedijos

Visgi kodėl vėliau Ožiakalnis neteko valstybės saugomo piliakalnio statuso?
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ istorikas Alvydas Totoris, remdamasis Valstybinės archeologijos komisijos medžiaga (Kupiškio valsčius) ir istorijos instituto žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (1969 m.), rašo, kad Ožiakalnis stambi pavienė kiaušinio formos kalva, kartais vadinama piliakalniu. Jos šlaitai natūralūs, bet gana statūs, apie 18 m aukščio. Kalvos rytinis galas aukštesnis ir platesnis, o vakarinis – smailesnis ir nuolaidesnis. Kalvos ilgis apie 100 m, plotis 30 m. Jokių įtvirtinimo žymių nėra, kultūrinio sluoksnio nepastebėta.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą kalno viršūnė buvo ariama, dabar apaugusi pavieniais medžiais ir krūmais. Anksčiau dėl netoliese buvusio vienkiemio šis kalnas vadintas Palėvenės-Mikalauskynės piliakalniu.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Jaunė, Jaunius, Jaunutė, Jaunutis, Mingauda, Mingaudas, Viltautas, Viltautė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt