Kupiškėnų mintys

2017 m. balandžio 30 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (11)

Atsiliepimai  (63970)

Redakcija

Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

NOCIŪNAI – REZISTENTŲ, SIBIRO TREMTINIŲ IR NUKENTĖJUSIŲ ISTORIJOS KRYŽKELĖSE KRAŠTAS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2016−12−15

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

 Įvažiuojant į Nociūnus nuo Kupiškio pusės.
Nociūnai – kaimas Šimonių seniūnijoje ir parapijoje, į pietryčius nuo Kupiškio nutolęs 12 kilometrų. Iki Šimonių nuo čia 4 kilometrai į vakarus. Per kaimą eina Kupiškio–Anykščių plentas ir kelias Kupiškis–Šimonys. Piečiau kaimo plyti Šimonių miškas. Kaimo pakraščiu teka Vingerinės upelis.

1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno 138 žmonės, 2001 m. – 39, 2003 m. – 37, buvo 22 ūkiai.

Prabėgus daugiau nei dešimčiai metų, važiuojant per Nociūnus namų languose tebedega šviesos, o sodybų kiemuose amsi šunys.


Marčios žvilgsniu

Nociūnuose pirmas sutiktas žmogus, paklaustas, kur gyvena bent vienas šio kaimo senbuvis, pirmiausiai patarė užsukti pas Joną Jėcką, kur prie keliuko į kiemą yra akmuo ir suoliukas.
Naujoviškai tvarkomoje sodyboje apstu statinių. Rausvumu išsiskiria gyvenamojo namo stogas. Kieme akį traukia erdvi pavėsinė.
Į trobą neprisibeldžiu. Mane pamatęs kaimynas šūkteli, kad sodybos šeimininkų pasižvalgyčiau viralinėje.

Jonas Jėcka ir Zita Jėckienė sodybos kieme prie pavėsinės. Tarp jų įsispraudusi iš kerpės sodybos šeimininko padaryta beždžionėlė.
Čia juos ir randu. Iš pradžių J. Jėcka į šnekas nesileidžia ir neskuba nuo savo darbų atsitraukti. Taigi į trobos vidų mane pavadina jo žmona Zita Jėckienė.

Moteris į Nociūnus atitekėjo 1978 metais. Yra kilusi iš Šatiliškio vienkiemio, netoli Rudilių. Įgijusi Panevėžyje virėjos specialybę, dirbo Šimonių mokyklos valgykloje. Vėliau pašte laiškininke, Migonių pašto viršininke, po to vėl laiškininke. Šiuo metu su vyru ūkininkauja.

„Mūsų ūkis mišrus. Visgi daugiau dėmesio skiriame pienininkystei. Laikome 10 karvių. Jau mintys sukasi ir apie poilsį, bet dar sūnų Ernestą, kuris mokosi 12 klasėje, reikia ant kojų pastatyti. Vyresnysis sūnus Nerijus jau savarankiškas, vadovauja UAB „Akmenlita“.

Kaip ir dauguma Lietuvos kaimų, Nociūnai pamažu tuštėja. Į kai kurias sodybas žmonės atvažiuoja tik pavasaroti. Čia nėra nei mokyklos, nei parduotuvės. Nebėra anksčiau buvusio pašto ir medicinos punkto. Reguliariai atvažiuoja automobilinė parduotuvė, bet mes jos nepasigendame. Jei ko reikia, nusipirkti važiuojame į Kupiškį, Šimonis. Jei paprašo, ir kaimynus pirkiniais aprūpiname.

Buvusio Nociūnų tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė buvo ne šiame kaime, bet Migonyse. Taigi ten pamažu telkėsi visos kaimo įstaigėlės. Vėliau tarybinį ūkį prijungė prie Šimonių kolūkio, o dabar visi tvarkomės savarankiškai“, – pasakojo apie kaimo gyvenimą pašnekovė.

Nociūniečio Jono Jėckos namą puošia stilinga medinė gatvės pavadinimo ir namo numerio lentelė.
Tęsia tėvų ūkininkavimo tradiciją

Netrukus prie mūsų pokalbio prisijungė ir sodybos šeimininkas. Papasakojo, kad čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno jo senelis Petras Jėcka. Per tą karą, 1915 metais, beveik visi Nociūnai sudegė. Namų netekusiems gyventojams buvo išdalytos aplinkinės žemės kurtis vienkiemiuose. Tie, kurie kėlėsi gyventi toliau nuo Nociūnų, gavo daugiau žemės. Taigi senelis apsigyveno netoli Migonių, bet tas vienkiemis vis tiek priklausė Nociūnų kaimui.

„Mano tėvas Antanas Jėcka šią sodybą pradėjo statyti apie 1958 metus. Gyventi su šeima čia įėjo 1962 metais. Mano tėvų šeimoje augome aštuoni vaikai – šeši broliai ir dvi seserys. Abiejų seserų ir vieno brolio jau nebėra. Mano dvynys brolis Kazimieras gyvena Migonyse. Įdomu, kad mūsų abiejų žmonos Zitos. Brolis Jurgis įsikūręs Kupiškyje, Juozas – Aukštupėnuose, o Antanas Rusijoje, prie Vladimiro.

Su nuomojama žeme šiuo metu dirbame apie 40 hektarų. Iš jų apie 25 hektarai nuosava žemė. Kaime didelių turtų nesukrausi. Pavalgyti užtenka“, – kalbėjo pašnekovas ir paklaustas pridūrė, kad tą akmenį, kur stūkso prie sodybos, aptiko jo tėvas krūmuose, Balelėje. Iš Noriūnų melioratorių samdė traktorių ir taip iki namų jį parsivežė.
J. Jėcka sakė prisimenąs, kaip iš vienkiemio kraustėsi į Nociūnų gyvenvietę, kaip su broliais būdamas gal trečiaklasis pasikinkė arklį ir vežė visokius daiktus.
Baigęs mokyklą įgijo traktorininko profesiją ir šį darbą dirbo visą laiką. 1971 m. su broliu dvyniu išėjo į kariuomenę. Kad tarnautų viename dalinyje, tarnybos neatidėliojo, nepaisant to, kad išvykimo į ją dieną turėjo 41 laipsnį temperatūros.

J. Jėcka papasakojo, kad Nociūnuose anksčiau vykdavo gegužinės pamaldos, mojavos. Jas vesdavo Stefanija Narbutienė. Meldžiamasi būdavo pas seseris Marytę, Anelę ir Kaziūnę Nitaites, pas Emiliją Bočiulienę.
Taip pat per Sekmines, Velykėles nociūniečiai vieni pas kitus susirinkdavo.

Kryžius Nociūnų kapinaitėse Lietuvos kančiai ir atgimimui atminti 1940–1990 metais.
„Draugiški Nociūnų žmonės. Visuomet vieni kitiems padėdavo nelaimei ištikus, pavyzdžiui, laidojant žmogų. Kaimo kapinaitėse visi statėme kryžių 1991 metais. Tuo metu įvyko pirmasis kaimo suėjimas. Po kiek laiko tas kryžius nuvirto, nelabai kokybiška mediena, matyt, buvo. Tai apie 2006 metus kaimas šį kryžių vėl atstatė, vėl visi susirinkome. Tiesa, tas antrasis suėjimas jau buvo ne toks gausus. Per dešimt metų nemažai žmonių išmirė“, – kalbėjo Nociūnų senbuvis.

J. Jėcka pasidžiaugė, kad gražią medinę gatvės pavadinimo lentelę prie jo namo brolis Juozas padarė. Parodė ir savo išmonę – prie kiemo pavėsinės stulpo pritvirtintą beždžionėlę iš kerpės.

Pas Sibiro tremtinio dukrą

Iš svetingos Jėckų sodybos pasuku į dar vienos tikros nociūnietės Janinos Uldukienės (Gudaitės) kiemą.

Janina Uldukienė prie savo namo Nociūnuose.
Moteris patvirtino, kad tikrai yra šio krašto žmogus. Gimė 1939 metais Nociūnų kaimo vienkiemyje. Tėvų šeimoje augo 3 vaikai. Sesuo Vlada Latvienė gyvena Linkiškiuose. Brolis Leonas žuvo tarnaudamas sovietinėje armijoje. Buvęs labai gabus mokinys, tačiau tegalėjęs tuo metu baigti tik geležinkelininkų technikumą, nes tėvas buvo ištremtas į Sibirą.
„Tėtį, Feliksą Gudą, ištrėmė į Sibiro lagerį, įtarę bendradarbiavimu su partizanais. Mat jo bendrapavardis Teofilis Gudas buvo partizanų grupės, veikusios Šimonių girioje, vadas. Tėtį tardė, mušė, vis klausė, kur banditai, kur jų bunkeris. Jis ir taip turėjo negalią. Arklys jam jaunystėje buvo kanopą ant raktikaulio uždėjęs ir sulaužęs. Sėti jis galėjo, bet jokių sunkių darbų dirbti nepajėgė.

Represijos ypač sustiprėjo po Šimonių kultūros namų salės susprogdinimo. Taigi dėl tų įtarimų tėtis Sibire praleido 5 metus ir 7 mėnesius“, – apie savo tėvą pasakojo J. Uldukienė.
Pasak jos, tuo metu iš Nociūnų į Sibirą buvo ištremtos daug žemės turėjusios Juozo Pajarsko, Alekso Dauko, Stasio Bočiulio, Jono Buroko šeimos. Išvežta ir Baltakio šeima, kurios sūnus, bijodamas sovietinės armijos, buvo pasitraukęs į mišką.

Paklausta apie kaimo kryžius, J. Uldukienė sakė, kad kaimo gale stovi gal Smetonos laikais statytas geležinis jaunimo kryžius, o kaimo kapinaitėse medinį kryžių, statytą Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nociūniečiai atstatė apie 2006 metus. Jį padarė, rodos, Stukas iš Šimonių.

J. Uldukienė sakė, kad į dabartinę sodybą persikėlė apie 1972 ar 1973 metus.
„Vienkiemiai buvo naikinami dėl melioracijos. Iškeldinamų sodybų gyventojai iš valstybės gavo apie 7 tūkst. rublių ir kooperacijos būdu galėjo pasistatyti naujus namus. Penkios šeimos statėsi juos Nociūnuose, o dvi – Migonyse.

Vienkiemyje buvo mano tėvų, Gudų, sodyba, o čia jau statėmės kaip Uldukiai.
Senojo Nociūnų kaimo vietoje buvo likusios kelios sodybos, retai išsibarsčiusios, tai čia ir buvo tarp jų suformuoti sklypai kitiems naujakuriams.
Mano vyro, Petro Uldukio, tėvai į Nociūnus atsikėlė iš netolimo Abručiovkos kaimo. Vyras visą laiką dirbo kolūkio, tarybinio ūkio vairuotoju. Jau prabėgo dvidešimt penkeri metai nuo jo mirties.

Pamenu, kad iš pradžių čia buvo „Viedrupio“ kolūkis, pagal upelio pavadinimą. Vėliau jis pertvarkytas į Nociūnų tarybinį ūkį, po to sujungtas su Šimonių kolūkiu.
Aš tarybiniame ūkyje dirbau sąskaitininke, kasininke, vėliau pašto viršininke. Šias pareigas perėmiau iš amžinatilsį Janinos Karazijienės. Paštas buvo greta mano sodybos, žaliame mediniame namuke. Paštą iškėlus į Migonis, viršininkės pareigas kurį laiką ir ten ėjau, kol tą darbą iš manęs perėmė Zita Jėckienė.

Buvo ir ambulatorija. Paskutiniais metais prieš uždarant ją dirbo felčerė Aldona Vilėniškienė. Žmonių mažyn, tai ir tų įstaigėlių vis retyn.

Nociūnų pieno surinkimo punktas.
Tiesa, yra likęs pieno supirkimo punktas. Čia pienuką surenka Violeta Pocienė. Kol kas jai darbo dar užtenka. Karvutes laiko Čereškai, Jonušys, Jėckai. Aš karvutę prieš pusmetį pardaviau. Šiuo metu esu įsigijusi dvi ožkas“, – pasakojo apie save ir kaimo gyvenimą moteris.

Ji paminėjo, kad iš tikrųjų nociūniečių, be jos ir J. Jėckos, dar yra Povilas Burokas, o Čereškienė yra Bočiulienės anūkė. Taigi irgi priskirtina prie vietinių.

„Per Sekmines prie kaimo tvenkinuko susirinkdavo žmonės. Atsinešdavo savo vaišių, pasikalbėdavo, ir seni, ir jauni gražiai laiką praleisdavo. Reikia pačiam būti geram ir kiti tau bus geri. Laikomės visi tų taisyklių ir draugiškai gyvename“, – kalbėjo pašnekovė. Ji džiaugėsi, kad ją supa geri kaimynai, kad gyvenimas jų kaime teka ramia vaga, kad sūnaus padedama turi sutvarkytą buitį.

Šiuo metu ūkį iš J. Uldukienės yra perėmęs sūnus Darius. Užsiima augalininkyste. Ji jau atsisakiusi ūkininkavimo.
Dukra Violeta gyvena Panevėžyje, dirba bendrosios praktikos slaugytoja.
Moteris turi ir keturis anūkus – Dovilę, Kostą, Igną ir Gabrielę.

Nociūnų kapinaitės.
Autorės nuotraukos
Nociūnų istorijos nuotrupos

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad kaimas susiformavo Valakų reformos metu, vadinosi Žodevičiais ar Žodžiūnais ir priklausė Pienionių seniūnijos Pelyšių vaitijai. Pirmą kartą kaimas paminėtas 1559 metais.
Būdamas prie strateginio Vilniaus–Rygos kelio kaimas labai nukentėjo 1655–1660 karo su Švedija metu.

1765 metais kaime buvo bajoro Mykolo Vitkovskio ir valstiečių Juozo Valelės, Jokūbo Plikio, Jurgio Gudo, Kazimiero Giludo, Jurgio Nitos, Kazimiero Nitos dūmai (ūkiai).
1820 metais kaimas turėjo 14 dūmų (ūkių), 97 gyventojus. 1903 metais čia buvo 178 gyventojai.
1920 metais matininkas V. Gedgaudas kaimą išskirstė į vienkiemius. 378 hektarai žemės buvo išdalyti 19 ūkių.

1923 metais Nociūnuose buvo 39 ūkiai ir 184 gyventojai. Stambiausi ūkininkai buvo Rapolas Nitė, Adomas Galvydis, Juozas Pajarskas. Kaime veikė pieno perdirbimo bendrovė, kuri įsirengė pieno priėmimo punktą (jį 1937 metais nupirko Viešintų pieno perdirbimo bendrovė). Tada buvo įsteigtas grūdų valymo punktas.
 
Aktyviai veikė pavasarininkų kuopelė, vadovaujama P. Šaulinsko, moterys būrėsi į tris rožančių pulkus. Jaunimo gegužinės rengtos Trako aikštėje. J. Pajarsko seklyčioje veikė jaunimo biblioteka-skaitykla, buvo pašto punktas. Gegužę J. Pajarsko klėtyje prie altorėlio vykdavo gegužinės pamaldos. 1930 metais sutvarkyta kapinių tvora, vartai.

1941 metų birželio 25 d. bolševikai Panevėžyje sušaudė nociūnietį moksleivį Jurgį Pajarską. Vokiečiai 1941 m. sušaudė Joną Mėlynį ir Albiną Gurniką, mobilizuoti į sovietinę armiją negrįžo Pranas Jėcka, Petras Narbutas.
1942 m. Nociūnuose gyveno 184 gyventojai.

Pokario metais jaunimas aktyviai įsitraukė į rezistencinę kovą. Iš Nociūnų kilę šie partizanai: Aleksas Daukas-Onytė (1925–1945), Antanas Burokas-Mokytojas (1921–1952), Vladas Lapienis, Bronius Stukas (1924–1947), Vladas Stukas (1926–1945), Antanas Bočiulis, Povilas Bočiulis, Petras Bočiulis-Viršila, Teofilis Gudas-Eskimas, Juozas Gudas, Juozas Baltakys, Antanas Vilnonis (1914–?), Povilas Vilnonis (1910–1949).

Lageriuose kalinti Albinas Tubius, Juozas Narbutas, Aloyzas Kulpavičius, Feliksas Gudas, Jonas Vilnonis, Bronius Bočiulis, Petras Pajarskas.
1948 m. A. Starkaus-Montės partizanai prie Nociūnų apšaudė sovietų baudėjų sunkvežimį ir nukovė visus juo važiavusius žmones.
1947–1948 metais į Sibirą buvo ištremtos Stasio Bočiulio, Alekso Dauko, Stukų, Juozo Baltakio, Jono Buroko, Juozo Pajarsko šeimos.

1949 m. Nociūnuose įkurtas „Rytojaus“ kolūkis, 1950–1964 m. kaimas priklausė „Viedrupio“ kolūkiui. 1964–1980 m. – čia buvo tarybinis ūkis, 1980–1992 m. – Šimonių kolūkis.

1959 metais Nociūnuose buvo Stasio Stuko, Felikso Šemetos, Antano Kavoliūno, Jono Masio, Emilės Vilnonienės, Juozo Vilnonio, Juozo Bočiulio, Aloyzo Buroko, Jono Tunkevičiaus, Prano Gudo, Vlado Zulono, Kazimiero Zulono, Antano Jėckos, Danutės Jėckaitės, Juozo Vaitiekūno, Povilo Jėckos, Marės Gudienės, Alfonso Gudo, Petro Dauko, Gasparo Dauko, Povilo Gilvydžio, Stasio Čėno, Aloyzo Plukto, Kazio Balio, Kalistrato Parfionovo, Antano Dalindos, Julės Tubienės, Stasio Bočiulio, Aloyzo Kulpavičiaus, Onos Jankauskienės, Juozo Narbuto, Anelės Lapienytės, Kosto Stanio, Povilo Lapienio, Marijonos Nitaitės, Marcelės Bolnienės, Anelės Vilnonytės, Jurgio Bočiulio, Genės Baltakytės, Julės Vizbaraitės namų ūkiai. Iš viso gyveno 138 žmonės.

Vietovardžiai ir garsūs žmonės

Nociūnų kaimo apylinkėse užrašyti tokie vietovardžiai: Ilgė (karčemos vieta), Meškytės (pievos), Maškavarčiai, Kumšos kalnelis, Ubagiškės (kalneliai), Užustupė, Šermukšnynė, Apskritieji krūmeliai, prie Vopnyčios, Paliebalys, Markos, Dagio krūmas, Balčiūniškės, Skersinės, Vilkpievė (rėžiai).

Iš Nociūnų kilusi vienuolė, biomedicinos mokslų daktarė Albina Pajarskaitė, mokytojas Algirdas Bočiulis, Australijos lietuvių veikėjas Jonas Bočiulis.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Skalsu kalbos

Lietuvos narystė NATO

Savaitės klausimas

Kuriomis medijomis pasitikite labiausiai?

 
 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Marijonas, Skaudmina, Skaudminas, Skaudminė, Skaudvilas, Skaudvilė, Sofija, Vaišmantas, Vaišmantė, Virbutas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt