Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

VERTA KLAUSYTI SAVO ŠIRDIES, BANDYTI, IEŠKOTI IR NEBIJOTI

Taip sako kupiškėnė Monika Tonkaitė, Vilniaus universitete baigusi skandinavistikos studijas, dirbanti vertėja, rašanti, šokanti, svajojanti, laukianti naujos patirties. Apie tai su ja ir pasikalbėjome. 

Ada DVARIONAITĖ

Gimnaziją baigėte prieš 6 metus. Su kokiais planais, vaizdiniais, svajonėmis išvykote?

Ar Jūsų šiandiena būtent tokia?

Gimnazijoje niekada nepritapau ir norėjau ją kuo greičiau baigti. Visą laisvalaikį leisdavau šokių pamokose, literatūriniuose labirintuose, apleistuose dvaruose, gaudydama savas mūzas prozos rašymui. Svajojau apie archeologiją, tyrinėdavau piliakalnius, senkapius, pilkapius ir miškuose bandydavau rasti partizanų bunkerius. Tačiau gyvėnimo rotas pasisuko skandinavistikos studijų link.

Išvažiavau su mintimi pažinti naujus žmones ir išbandyti įvairią veiklą. Su bendraminčiais, sutiktais Vilniaus universitete, iki dabar rengiame teminius pasisėdėjimus, keliaujame ir grojame. Šiais metais esu ypatingame atradimų kelyje, degu milijonu idėjų ir esu pasiruošusi naujam maištui.

 Papasakokite apie ryškiausią patirtį – profesinę, kultūrų, šalių pažinimo, gal teko keliauti, svetur studijuoti?

Studijų laikas buvo nuostabiausi mano gyvenimo metai. Atsidavę dėstytojai, klaidūs ir knygomis apkrauti koridoriai, nenutylančios kalbos apie runas, islandų mitologiją, H. Ibseną bei R. Wallenbergą. Tie ketveri metai atvėrė manyje naujus horizontus, suteikė visapusišką išsilavinimą ir padėjo pažinti save. Gyvenau paskendusi senųjų islandų sagų vertimuose, mokydamasi suomių ir norvegų kalbų, o naktimis gilindavausi į runų akmenis. Trečio kurso pirmą pusmetį praleidau studijuodama Bergeno universitete, Norvegijoje. Artimiau susipažinusi su norvegais, čia pamačiau visai kitokią džiazo šokių kultūrą, o vėsius rudens vakarus leisdavome su Bergene gyvenusiais ukrainiečiais ir rusais, prie gitaros ir stikliuko prisimindami Viktorą Cojų.

Šiaip aš gyvenu savo nedideliame pasaulyje, kuriame man itin reikšmingos sentimentalios smulkmenos, tad kiekviena didesnė ar mažesnė kelionė, atrasta nauja muzikos grupė ar sutiktas įdomus žmogus jį pripildo keisčiausios patirties. Nuostabiausiu šių metų patyrimu laikau apsilankymą dviejuose grupės „Nick Cave and The Bad Seeds“ koncertuose. Išgirsti mylimiausią atlikėją, kurio, maniau, niekada nepamatysiu, buvo beprotiškai magiška.

Koks dabartinis Jūsų užsiėmimas, gal naujos studijos, stažuotės ar kt.?

Dar studijų metais pradėjusi šokti lindihopą, nebegalėjau sustoti – eidavau į visus sekmadieninius pasibuvimus, pradėjau rengtis vintažiniais drabužiais ir gyvenau 1930 metų Harlemo dvasia. Nors lindihopas iki dabar yra mano pirmoji meilė, bet užsisėdėti vienoje vietoje tiesiog negalėjau, todėl įsiliejau į „Low Air“ šokių mokyklos šeimą. Čia šoku vakingą ir hiphopą, porą metų skriejau „Vogue“ šokio ritmu. Dalyvaujame įvairiuose renginiuose, konkursuose, šokių spektakliuose. Šiais metais išpildžiau dar vieną seną svajonę – prisijungiau prie liaudiškų šokių kolektyvo.

O negalėdama ilgai užmigti, kapstausi krūvoje mokslinių straipsnių ir knygose. Domiuosi viskuo – pradedant Leningrado blokada, dadaizmu ir baigiant senaisiais tikėjimais. Taip pat įsitraukiau į Lietuvos pilkapynų išsaugojimo programos įgyvendinimą ir esu vieno jų, stūksančio Kupiškio rajone, oficiali globėja. Dažnai susigalvoju įvairiausių nedidelių projektų, kurie neleidžia sustoti, verčia judėti pirmyn.

 Ar profesija ir darbas užima visą laiką, visus interesus, kas lieka laisvalaikiui?

Vertėjauju, šis darbas atima nemažai laiko, bet per kiekvieną vertimą vis kažko išmokstu, tad tos prie žodynų praleistos naktys man labai patinka. Nepaisant darbų, širdžiai artimiems pomėgiams visada atrandu laiko ir man niekada nebūna nuobodu. Nuo pat vaikystės tėveliai sakydavo, kad nuobodu būna tik nuobodiems žmonėms, todėl ir būdama viena galiu prisigalvoti galybę veiklos. Negaliu pamiršti A. Tarkovskio žinutės, kad kiekvienas dar vaikystėje turi išmokti būti vienas. Nebūti vienišam, bet pažinti save ir gebėti būti tik su savimi.

Prisimenu gimnazijos laikais buvus aktyvią literatūrinę kūrybą, laimėtą literatų konkursą. Ar šis pomėgis turi tęsinį?

Būtent respublikinio jaunųjų filologų konkurso laimėjimas mane nuvedė į skandinavistikos studijas. Iškart po laimėjimo literatūrologas V. Gasiliūnas pasigavo mane ir paprašė niekada nesustoti rašyti. Tuomet susimąsčiau ir (kaip ironiška!) mąsčiau keletą metų, nebesugebėdama nė sakinio suregzti. Patirdama visišką kūrybinę stagnaciją, apsilankiau Vilniaus universiteto laikraščio redakcijoje, bet dėl groteskiškų ir pašiepiamų tekstų manęs nepriėmė. Kiek vėliau gavusi pasiūlymą išleisti trumpų istorijų rinkinį, vėl sudvejojau savo jėgomis. Dabar stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, visiškai nebebijau kritikos ir visoms mintims leidžiu lyg nevaldomai srauniai upei lietis.

Humanitarinė profesija ar tinka šiems laikams? Ką sako Jūsų patirtis? Ką patartumėt šiandien jaunuoliams, kurie renkasi studijas, darbą?

Patarčiau klausyti savo širdies ir nebijoti klysti. Labai daug bandyti, ieškoti ir galiausiai atrasti. Juk atradimas toks žavus, ypač netikėtas! Pati niekada neinu vienu keliu, matyt, kreivos kojos vis išveda iš pagrindinio kelio ir nutempia mane į siauriausių takelių užkaborius.

 Kokioje Jūsų veiklos grafikų vietoje dabar yra gimtinė, ar dažni sugrįžimai, ar nekyla noras ką nors keisti, imtis naujo? Jeigu būtų galima, ar pakartotumėte tuos 6 metus?

Vos tik pajaučiu, kad Vilniuje darosi ankšta, kaipmat grįžtu namo. Niekas didmiestyje nesugeba atstoti vaikščiojimo po rasotą pievą ankstų rytą, eglių ošimo Šimonių girioje, mylimų buvusių žydų kvartalo gatvelių ir skęstančios vakaro saulės mariose.

Šie 6 metai mane daug ko išmokė. Kritau ne kartą, o ir stojantis kas nors per kuprą trenkdavo, bet maži vidiniai laimėjimai išvesdavo į šviesą. Nors esu praeityje paskendęs (gal jau ir nuskendęs?) žmogus, bet tų metų kartoti nebenorėčiau. Užtenka juos prisiminti prie dėžės alaus, lietui merkiant langą ir žvakėms liepsnojant.

 

Nuotraukose:

Monika Tonkaitė, jos draugai, jos gyvenimas ir laisvalaikis.

Nuotraukos iš asmeninio Monikos Tonkaitės albumo

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. hhbv (84.15.181.120)

    2018-09-14 at 11:14

    o sakes, negaliu patiket, kad tokiu nuostabiu, idomiu, nepakartojamu zmoniu yra is musu miestuko!

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Reklama
Reklama
Į viršų