Rezervuota jaunimui

MODESTOS GYVENIMO PRIESKONIS – NUOLATINĖS STAŽUOTĖS

Projektų vadove Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje dirbančios Modestos Žilinskės gyvenimo variklis – mėgstama veikla.
Jurgos Banionienės nuotrauka

Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje projektų vadove dirbanti Modesta Žilinskė savo gyvenimo be „Erasmus+“ programos stažuočių neįsivaizduoja. Bene kas mėnesį ji kraunasi lagaminus ir keliauja vis į kitą Europos šalį. Nuolatinis judėjimas, nauja patirtis, nauji žmonės. Modesta mėgaujasi šiuo savo gyvenimo etapu ir mano, kad jei ne mėgstamas darbas, galbūt viskas galėjo apsiversti visai kitaip.

 Jurga BANIONIENĖ

 Modesta, ar esi kupiškėnė? 

Esu tikra kupiškėnė, iš Aukštupėnų, ten yra mano tėvelių namas. Visa vaikystė čia prabėgo. Augau su broliu, dabar jis su šeima įsikūręs Vilniuje, turiu du nuostabius sūnėnus – Jokūbą ir Motiejų. Aplink kaimynystėje nebuvo mergaičių, tik brolio draugai, tad buvau jų apsupta. Gyvenome name, stovinčiame Žaliojoje aikštėje, ten ir leisdavome laiką. Slėpynės, gaudytynės, šokinėjimas su guma, dviračiai – vaikystė buvo nuo viso to neatsiejama, labai judri, berniukiška. Vėliau daugiau laiko praleisdavau mieste su draugais.

Baigiau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Čia praleistas laikas buvo labai smagus. Mokykloje buvo susiformavusi puiki mūsų kompanija. Įdomu tai, kad buvome suskirstyti pagal profilius, pamokos vykdavo srautais, tad gerai net nežinome, kurie mokslo draugai yra klasės draugai, o kurie iš paralelinės klasės. Dabar visi išsiskirstę – kas Lietuvoje, kas užsienyje, beveik niekas Kupiškyje nepasiliko.

Pirmą klasę lankiau bendrabutyje prie gimnazijos, paskui atidarė Kupos mokyklą. Mokiausi pas mokytoją Astą Jusienę, buvome pirmoji jos mokinių laida. Kupos pradinė mokykla paliko gerus atsiminimus, labai gaila, kad ją uždaro. Čia sukurta saugi aplinka mokiniams. Septynmečiam, tik atėjusiam į mokyklą, to reikia. Buvimas saugioje aplinkoje yra labai vertingas ir naudingas kiekvienam vaikui. Pati savo, kaip mokytojos, darbą pradėjau Vilniaus Valdorfo mokykloje, kur dirbau trejus metus. Ten ir susiformavo mano požiūris į ugdymą – vaikai nevertinami, vadovaujamasi požiūriu, kad vaikas natūraliai, iš prigimties nori įgauti naujų žinių, o vertinimas, pažymių rašymas, jį tik įbaugina. Tai netradicine pedagogika besiremianti mokykla. Tradicinės mokyklos standartai kartais ir sulaužo tą vaiko norą mokytis. Dabar mokiniai ateidami į pirmą klasę privalo mokėti skaityti ir rašyti. Kam to reikia? Juk todėl jie ir lanko mokyklą, kad to išmoktų.

 Ar tapti mokytoja ir buvo didžioji Tavo svajonė?

Devintoje klasėje žinojau, kad noriu būti lietuvių kalbos mokytoja. Mane mokiusi Audronė Šarskuvienė – mano autoritetas, jos pavyzdys paskatino rinktis pedagogo kelią. Net nedvejojau, kur dar galėčiau stoti studijuoti, žinojau, kad tai bus tik lituanistika. Baigusi lietuvių kalbos filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete įstojau į švietimo vadybos magistrantūrą. Trejus metus padirbėjusi sostinėje grįžau gyventi ir dirbti į Kupiškį. Įsidarbinau lietuvių kalbos mokytoja Technologijos ir verslo mokykloje. Šis darbas labai patiko, puikiai jaučiausi klasėje, buvo įdomu susipažinti su profesiniu mokymu, bet kai pabandžiau dirbti vadybinį darbą, supratau, kad projektinė veikla labiau traukia.

 Kuo ji sužavėjo?

Atėjusi dirbti į šią mokyklą, pastebėjau, kad beveik visos Lietuvos profesinės mokyklos aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje, vyksta į stažuotes Europos Sąjungos šalyse. Pasitarusi su mokyklos vadove Lina Kaušakiene, nusprendžiau pabandyti įsitraukti į šią veiklą. Man buvo sudarytos visos sąlygos, leista dalyvauti seminaruose. Prieš šešerius metus vykau į kontaktinius seminarus Vokietijoje, Suomijoje, susipažinau su „Erasmus+“ programa, ėmėme teikti paraiškas. Dabar mokykla jau pažengusi projektinėje veikloje, turime „Erasmus+“ profesinio mobilumo chartiją – pažymėjimą, įrodantį, kad kokybiškai įgyvendiname projektus ir iki 2020 metų gausime nenutrūkstamą finansavimą. Šiais metais šias chartijas Lietuvoje gavo tik dvi profesinės mokyklos, iš visų Lietuvos profesinių mokyklų chartijas turi apie 20 mokyklų, džiaugiamės ir didžiuojamės, kad esame vieni iš jų.

Tarptautiškumo kompetencijos ugdymas visose mokyklose labai padeda keisti mokytojo ir mokinio santykį. Mokytojai, įgiję šios patirties, tampa atviresni, imlesni ir įdomesni mokiniui. Mobilumo vizitai pakeičia ir moksleivius – suteikia daug pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, pasirinkta specialybe. Gera matyti, kai mokiniai pasikeičia po dalyvavimo „Erasmus+“ projektuose, grįžta labiau savimi pasitikintys, brandesni. Mokinių praktika užsienyje trunka vieną mėnesį, ten jie dalyvauja mokymuose, dirba realiose darbo vietose pagal studijuojamą mokymo programą ir tokiu būdu integruojasi į tarptautinius kolektyvus, mokosi įveikti labai stiprų socialinį barjerą. Užsienio stažuotės ir mokytojams, ir mokiniams suteikia tokių žinių, leidžia įgyti tokios patirties, kokios Lietuvoje nėra galimybės gauti.

Projektinę veiklą intensyviai vykdome ketverius metus. Stažuotės vyko įvairiose Europos Sąjungos šalyse – Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Maltoje, Kipre, Portugalijoje, Kanarų salose, Kipre, Ispanijoje ir kt.

 Apie profesinį mokymą dar išgirstame neigiamų stereotipų. Mokiniams lipdomos įvairios etiketės.

Man tai labai nepatinka. Puiku, kad požiūris į profesinį mokymą Lietuvoje keičiasi. Nebėra tos stagnacinės nuostatos, kad profesinių mokyklų mokiniai prastesni. Anaiptol, turime augančias asmenybes ir nuo mūsų, mokytojų, priklauso, kokius mes juos užauginsime. Kai kurie mokiniai ateina iš labai sudėtingų šeimų, nematę pavyzdžio, neturintys stiprių autoritetų. Ateina ir tokių, kurie 10 metų mokykloje buvo nustumti į šoną – galbūt jie nemokėjo greitai ir gerai spręsti matematikos lygčių ar parašyti sklandaus rašinio. Bet ar jie dėl to prastesni? Tikrai ne. Šioje mokykloje jie gali parodyti savo profesinės srities gebėjimus ir būti nugalėtojai. Labai gera matyti, kai mokinys atsiskleidžia kaip asmenybė ir iš autsaiderio tampa lyderiu. Tokių puikių pavyzdžių turime ne vieną – mokiniai ne kartą tapo Lietuvos profesinio meistriškumo konkursų nugalėtojais. Viena mokinė šiuo metu Italijoje pagal „Erasmus+“ programą atlieka praktiką. Į šią šalį išvykęs ir dar vienas mokyklos mokinys, jis dirba su tikrais virtuvės šefais, profesionalaus picų kepėjo mokomas kepti tikrą itališką picą. Vasarą yra kviečiamas atvykti dirbti į piceriją pietų Italijoje. Nebūtinai akademiniai, kartais profesiniai sugebėjimai lemia žmogaus sėkmę.

 Pati kartu su mokytojais ir mokiniais daug keliauji. Jei ne įdomus darbas, gal Kupiškyje tavęs ir nebūtų?

Projektų vadovės darbas – labai dinamiškas, įdomus, atvėręs duris į skirtingų kultūrų pažinimą. Ši veikla labai patinka, nes nesu „pririšta“ prie vienos vietos. Darbo pobūdis lemia, kad galima dirbti pagal nuotolinę darbo sutartį. Į stažuotes vykstu beveik kas mėnesį, tad buvimas čia, Kupiškyje, neįgrysta.

 Turi mėgstamiausią šalį?

Patinka pamatyti naujas vietas, pažinti skirtingas kultūras, bet turbūt daugiau laiko esu praleidusi Ispanijoje. Ilgesnį laiką buvau apsistojusi Tenerifėje. Sužavėjo žmonių laimės pojūtis, paprastas požiūris į kasdienius darbus. Tokia patirtis padeda, lengviau būna grįžus į Kupiškį.

Visas žmogaus gyvenimas susideda iš tam tikrų etapų. Šiuo metu jaučiuosi laiminga.

 O tolimesnis gyvenimo etapas suplanuotas?

Mes planuojame, Dievas juokiasi. Nežinau, kas laukia toliau, mėgaujuosi tuo, ką darau dabar, ir žiūriu į žvaigždėtą dangų.

 Ar Tau jis Kupiškyje žvaigždėtas?

Būna įvairiai. Taip, čia lengviau susikurti patogią buitį, paprasčiau įsigyti savo būstą, mažesnės kuro išlaidos nei gyvenant didmiestyje, bet žmonių požiūris į tam tikrus dalykus yra labai konservatyvus. Kupiškyje nėra problema lįsti į asmeninį tavo gyvenimą. O privatumo reikia mums visiems. Tai – mažo miestelio sindromas. Taip yra visose šalyse, ne vien Lietuvoje. Juk mažame Vokietijos miestelyje visi vieni kitus pažįsta, apie vienas kito gyvenimą žino viską, galbūt dar daugiau nei lietuvis apie lietuvį. O antai didmiesčių žmonės atitolę vienas nuo kito. Kupiškyje matau ir gerų įvairių sričių poslinkių. Pagaliau turime, kur nusivesti atvykusį svečią. Prieš kelerius metus negalėjau pagalvoti, kad galėsiu miesto centre nueiti išgerti kavos arba suvalgyti anties kulšelių „Confit de canard“. Atrodo – smulkmena, tačiau iš tiesų – tai laimėjimas, miestui to reikia, turime, kur išeiti į sociumą.

 Kas dar Tave žavi? Kuo mėgsti užsiimti?  

Dar dirbu Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje projektų vadove. Koordinuoju „Erasmus+“ bendrojo ugdymo mokyklų sektoriaus projektą. Šią vasarą organizavau mobilumo vizitus daugiau nei 80 proc. rajono anglų kalbos mokytojų, tad visada yra veiklos. Projektų vadovės darbas ne tik įdomus, bet ir reikalaujantis daug dėmesio, todėl laisvo laiko turiu nedaug. Stengiuosi daugiau laiko praleisti su mama, močiute. Neseniai vėl pradėjau sportuoti pas puikų trenerį Modestą Puišę. Skaitau. Šiuo metu ant mano stalo draugės rekomenduota – Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“.

Susikurtas gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių – jeigu norime turėti veiklos, tai jos ir netrūksta. Ir visai nesvarbu, kur gyveni – Vilniuje, Kupiškyje ar Milane. Mažame mieste mažiau laiko praleidžiame keliaudami nuo taško A iki taško B, todėl galime daugiau laiko skirti mėgavimuisi žvaigždėtu dangumi.

2 Komentarai

2 komentarai

  1. kolegė (78.63.164.41)

    2017-11-13 at 14:33

    mano sūnaus mylimiausia mokytoja…

  2. Linas (85.206.219.59)

    2017-11-10 at 20:02

    Šaunuolė, didžiulė pagarba, tik nesustok………….

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų