Prisiminti negalima pamiršti

ISTORIJA KAIP MINŲ LAUKAS

Nuotrauka iš LRT.lt archyvo

Valentinas MITĖ
Žurnalistas

Esame ant tarptautinio skandalo slenksčio. Smogta per skaudžiausią vietą – partizaninį pokario pasipriešinimą. Partizaninis judėjimas yra tai, kuo Lietuva didžiuojasi. Ginkluotas pasipriešinimas taip pat yra tai, ką Kremlius norėtų sukompromituoti ir supurvinti, visus partizanus apkaltindamas žydų žudynėmis bei visais kitais įmanomais ir neįmanomais nusikaltimais. Dabartinio skandalo herojai – rašytoja Rūta Vanagaitė ir leidykla „Alma littera“.

Bet pradėkime nuo pradžios. Viskas prasidėjo nuo R. Vanagaitės viešų pareiškimų apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ji teigė esą Vanagas buvo iki karo užverbuotas NKVD, o po karo suimtas, net pats save išsikastravo ir reiškė meilę sovietų valdžiai. Tvirtinimas yra už bet kokios fantazijos ribų. Ir tai Vanagaitė teigė net nepasistengusi peržiūrėti visų KGB bylų, bet tikriausiai ne šiaip sau, ne „iš lubų“, o remdamasi buvusio KGB darbuotojo, lietuvių budeliu laikomo, Nachmano Dušanskio, užrašais. Dušanskis supratęs, jog Lietuva taps nepriklausoma, 1989 metais spruko į Izraelį, o Izraelis jo Lietuvai neišdavė. Dušanskis, jei tikrai jo vadinamais užrašais rėmėsi Vanagaitė, yra ne šaltinis. Budelio bei kankintojo liudijimai nėra jokie liudijimai.

Vanagaitės viešas pareiškimas sukėlė pasipiktinimo audrą visuomenėje. Archyvus rimtai tyrę istorikai atmetė Vanagaitės tvirtinimus kaip neturinčius jokio faktinio pagrindo. Kilo vietinis vien Lietuvą liečiantis skandalas dėl niekaip neužgyjančios praeities žaizdų.

Tuo viskas galėjo ir baigtis, jei ne leidyklos „Alma littera“ sprendimas išimti iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas. Sprendimas labai keistas ir nesuvokiamas. Juk dieną prieš tai leidykloje iškilmingai buvo pristatyta naujausia Vanagaitės autobiografinė knyga „Višta strimelės galva“. Kas pasikeitė per naktį? Turbūt niekas. Be to, nė viena Vanagaitės knyga nebuvo skirta A. Ramanauskui-Vanagui. Toks leidyklos sprendimas sulaukė plataus visuomenės palaikymo. Bent viešojoje erdvėje.

Galima drąsiai tvirtinti – jei ne šis sprendimas, joks tarptautinis skandalas nebūtų kilęs. Vakaruose karas su knygomis nesuvokiamas ir „Alma littera“ turėjo tai žinoti. Todėl šio skandalo – jo tarptautinės plotmės – autoriumi, be abejonės, galima laikyti leidyklą, kuri, kaip įtariama, gali turėti ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Bet kuriuo atveju, po „Alma littera“ sprendimo Vanagaitė tapo auka ir išplaukė į tarptautinius vandenis. Ji davė interviu Izraelio televizijai „Iton TV“, kur sakė, jog Lietuvoje yra „draudžiamų temų“. Vėliau interviu „Radio Svoboda“ rusų tarnybai, kur vėl buvo mestas šešėlis visai Lietuvai ir leista suprasti, kad Lietuvoje negalima kalbėti ir rašyti, ką galvoji. Kitaip tariant, kad Lietuvoje varžoma žodžio laisvė. Dar vėliau Europos žydų kongreso pareiškimas, smerkiantis sprendimą išimti Vanagaitės knygas iš prekybos ir raginantis Lietuvą „peržiūrėti lietuvių vaidmenį Holokauste“. Taip pat teigiama, kad „riba tarp trukdymo, kad knygos pasiektų plačiąją publiką, de facto cenzūros ir uždraudimo yra labai plona, o knygų naikinimas primena daug tamsesnius Europos istorijos puslapius“. Atrodo, laukia dar ir kiti Lietuvai nemalonūs dalykai.

Tiesa, Lietuvos žydų bendruomenė atsiribojo nuo mestų kaltinimų A. Ramanauskui-Vanagui dėl Holokausto. Europos žydų kongreso balsas, nesvarbu, kad jo vadovas M. Kantoras įtariamas bendradarbiaujantis su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, yra plačiau girdimas nei Lietuvių žydų bendruomenės. Ne ką gali iš esmės pakeisti ir pavėluotas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas, kuriame sakoma, kad Lietuva daug metų dirba Holokausto tyrimų ir švietimo srityje, konsultuodamasi su tarptautinėmis žydų organizacijomis, taip pat su Pasaulio žydų kongresu ir Europos žydų kongresu.

Žala jau padaryta. Kai buvo rašomas šis straipsnis, buvo visiškai neaišku, kas vyks toliau.
Vienas dalykas neabejotinai aiškus – į Vanagaitės pasisakymus reaguota neadekvačiai. Tai galima suprasti. Pokario ginkluotas pasipriešinimas dar nėra istorija, bet žaizda, prie kurios prisilietus skauda. Tiesa, išleista ne viena knyga apie pokarį, bet dar gyvi kai kurie to pasipriešinimo dalyviai, vaikai ir anūkai. Gyvas skausmas ir ašaros. Parašyta ne viena prisiminimų ar tyrinėjimų knyga, bet knygos šioje situacijoje mažai ką lemia. Lietuvos nedraugams jos nebus istorijos šaltinis.
Holokaustas Lietuvoje taip pat atvira žaizda ir žydams, ir lietuviams.

Atrodo, kad XIX amžiaus istorija labiau ištirta nei sovietinės okupacijos metai. Iki šiol neparašyta kad ir Lietuvos kompartijos istorija, kolektyvizacijos istorija, sovietinės Lietuvos kultūros istorija. Beje, kultūra irgi pretenduoja tapti dar vienu nesutarimų lauku. Kaip vertinti Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, Kostą Kubilinską. Ar jų kūriniams paliksime vietos, o gal nurašysime kaip kolaborantų kūrybą?
Klausimų daug ir mūsų nesena praeitis yra kaip užminuotas laukas, kurį vis vien reikės pereiti. Galbūt su mažesniais, o gal ir su didesniais nuostoliais.

Redakcijos prierašas: Rūta Vanagaitė spalio 29 d. išplatino viešą laišką, kuriame tikino neketinusi kaltinti „tragiškos asmenybės“ Adolfo Ramanausko-Vanago – esą jai tiesiog kilo tam tikrų su juo susijusių klausimų.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų