Prisiminti negalima pamiršti

PIRMĄ KARTĄ IŠGIRSTAS VALSTYBĖS HIMNAS – IŠ PARTIZANŲ LŪPŲ

Daršiškių kaimo gyventojai Elena Regina ir Valerijonas Trasykiai.
Jurgos Banionienės nuotrauka

Kai kurie prisiminimai gali būti saugomi visą gyvenimą, net laikas jų negali ištrinti. Ypač ryškios, jaudinančios ar priverčiančios nusišypsoti – vaikystės išgyvenimų nuotrupos. Netoli Antašavos įsikūrusio Daršiškių kaimo gyventojai Elena Regina ir Valerijonas Trasykiai iki šiol puikiai mena vaikystės susitikimus su partizanais. Elena, užaugusi kaimyniniuose Uoginiuose, ir Valerijonas – tikras Daršiškių kaimo gyventojas, sutiko papasakoti ne tik jautrius, bet ir smagius girdėtus atsiminimus apie šio ir kitų kraštų pasipriešinimo kovotojus.

Jurga BANIONIENĖ

Kartu valgyta Kūčių vakarienė

E. R. Skukauskaitė-Trasykienė užaugo Uoginiuose. Kaimas, pasak pašnekovės, buvo didelis, suskirstytas į tris dalis, kurių kiekviena turėjusi savo pavadinimus. „Aš augau Uoginių Šiluose, netoli Ničiūnų, o dar buvo Uoginiai ir Uoginių užukoplytis. Buvome aštuoni vaikai, aš – ketvirtas vaikas. Tėtis, Pranas Skukauskas, į Uoginius buvo atėjęs užkuriom. Jis tragiškai žuvo 1947 metais, man tada buvo beveik vienuolika, mama liko su būriu vaikų, mažiausiam tebuvo trys mėnesiai. Mamai daug padėjo mano močiutė Leokadija Dervenskienė. Tokie laikai tada buvo, partizaninio judėjimo pradžia. Gyvenome gryčiutėje prie krūmų, netoli Tebešiūnų, tad partizanai pas mus dažnai ateidavo. Gerai pamenu patį pirmą kartą, kai juos mačiau. Maža buvau, gal šešerių ar septynerių metų. Dar tėtis buvo gyvas, pavalgėme Kūčių vakarienę ir kažkas pradėjo daužyti duris. Į tėčio klausimą, kas ten, išgirdome atsakymą, kad savi. Atidarė duris – suėjo gal 12 partizanų. Labai gražiai apsirengę visi. Pamenu dviejų slapyvardžius. Vieną aukštą, tvirtą, stambų labai gražiais gelsvais plaukais vyrą vadino Birute, vadą – Silvestru. Jie pasakė, kad nori pavalgyti Kūčių vakarienę. Išsiėmė savo kryželį, pastatė ant stalo, patys atsinešė ir plotkelę, sukalbėjo poterius, mamos paprašė išvirti karštos arbatos. Kai baigė vakarieniauti, sugiedojo Lietuvos Respublikos himną. Pirmą kartą jį tada išgirdau, toks gražus man buvo“, – su ašaromis akyse pasakojo E. R. Trasykienė.

Iš kur buvo tie partizanai, Elena sakė nežinanti, tik girdėjusi kalbant, kad iš Pasvalio krašto. Prisiminė, kad jiems išėjus mama su tėčiu visiems vaikams griežtai uždraudę apie tai kalbėti.

Nepamirštamos krikštynos

Dar vieną sykį partizanai į Elenos tėvų namus atėjo vėliau, po metų ar pusantrų. „Jie naktį į namus pasibeldė ir paprašė padėti, nes reikia pagydyti sergantį draugą. Netrukus atėjo daktaras. Ne partizanas jis buvo, apranga kitokia. Paklausė ligonio ir pasakė, kad jam plaučių uždegimas. Davė kažkokių vaistų, padus, krūtinę, nugarą tepalu ištrynė. Atsimenu, tėtis kai krikštynoms darydavo alų, košdavo jį į tokį litrinį baltą emaliuotą puodelį – pilną jį išvirė karštos arbatos ir liepė ligoniui išgerti. Tada atlaisvinome lovą, mus, vaikus, sukėlė ant pečiaus, o tą sergantį vyruką stipriai užklojo, kad išprakaituotų, ir kelias valandas jis gulėjo. Du vyrai lauke sargyboje stovėjo. Prieš apyaušrį vadas ligonį pakėlė ir pasakė, kad laikas važiuoti. Kuo ir kur jie išvažiavo, nematėme“, – prisiminė pašnekovė.

Nepamirštamos buvo ir Elenos Reginos brolio Albino krikštynos. Kaip tik tuo metu, kai jos buvo švenčiamos, partizanai į namus atėjo. „Pasėdėjo, pavalgė, padainavo lietuviškų dainų, gerai atsimenu, dainavo „Kur Nemunas teka“. Tada jie visų atsiprašė ir pasakė, kad nori su savimi pasiimti krikšto tėvą. Juo būti buvo paprašytas kaimynas Henrikas Žiedavičius. Buvo jis, matyt, kažką skrebams pasakęs, gal nenorėdamas, netyčia. Pamenu, mama net ant kelių atsiklaupusi prašė nieko jam nedaryti, nežudyti. Jie pažadėjo, kad krikšto tėvas tikrai sugrįš. Ir išsivedė. Paliko sargybą ir liepė nė vienam iki apyaušrio niekur neiti, antraip šaus. Apie trys dešimtys svečių buvo susirinkę. Kokios ten krikštynos bebuvo, nebe balius rūpėjo tada. Henrikas sugrįžo trečią dieną. Kaip partizanai buvo žadėję, gyvas ir sveikas. Atėjo pas mus. Baudą jam buvo davę – po krūmus tris dienas ir tris naktis varinėjo, nei miegoti, nei valgyti nedavė. Bet mušti nemušė, tik labai privargino, kad daugiau nešnekėtų, kas nereikia“, – pasakojo Daršiškių kaimo gyventoja.

Gerai Elena pamena ir dar vieną jų apsilankymą. Buvo žiema. Vieno į namus atėjusių partizanų batai buvo kiauri, kojos šlapios, kruvinai nutrintos. „Mamos paprašė, kad duotų du rankšluosčius kojoms apvynioti vietoj autų. Ji iš komodos išėmė rankšluosčius, padavė, vieną koją partizanas apsivyniojo, kitą jau vynios – įėjo vadas. „Ką čia darai, – paklausė. – Kojas auni? Paskaičiuok, kiek vaikų.“ Liepė greitai nusiauti ir net senų autų nebedavė jam, basas stojo į kiaurus batus ir išėjo laukan. Mama dar siūlė paklodę perplėšti kojoms apsisukti, o vadas taip pasakęs: „Yra tokių šeimų, kurios nežino, kur pinigų dėti. Nueis ir paprašys.“ Tikrai galiu patvirtinti, kad tie partizanai, kurie pas mus užeidavo, nebuvo blogi vyrai, nieko blogo mums niekada nėra padarę. Net ir juokų prikrėsdavo“, – kalbėjo E. Trasykienė.

Įsimintinos vakaruškos

Ji prisiminė iš kaimynų girdėtą pasakojimą apie vienus Uoginių kaime vykusius jaunimo šokius. Apie tą vakarušką vėliau buvo daug visokių kalbų. Štai ką apie šiuos šokius mena buvęs partizanas Vytautas Pakaušis-Gailis, kurio prisiminimus yra užrašęs Romas Kaunietis: „1945 m. Uoginių kaime prieš pat šv. Kalėdas advento metu vienoj sodyboj buvo surengta vakaruška, kuri užsitęsė iki vidurnakčio. Keliu važiavo partizanai, jiems parūpo pažiūrėti, kodėl taip vėlai sodybos languose dega šviesos. Privažiavę arčiau, pamatė, kad vyksta vakaruška. Tada keliese užėjo į vidų ir perspėjo, kad šitaip elgtis nederėtų, nes advento metas. Perspėjo ir išėjo, bet keletas partizanų pasiliko lauke prie namo paklausyt, kaip bus sureaguota į jų perspėjimą. Kai kurie jaunuoliai buvo nepatenkinti ir ėmė partizanus visaip koneveikti. Tada partizanai grįžo atgal į vidų, merginas paprašė sustot vienoj pusėj kambario, o vyrus kitoj. Kai kuriems vyrams buvo įsakyta nusimauti batus ir kelnes. Vidury kambario pastatė suolą, ant jo paguldė namų šeimininkę kniūbsčią, užtraukė ant galvos sijoną, o vyrams liepė eiti keliais ir bučiuoti jai į pliką užpakalį. Po to apylinkėje greit pasklido kalbos, kas nutiko Uoginių kaime. Visiems buvo daug juoko.“
R. Kauniečio pastaba: „Ir iš kitų šaltinių nustatyta, kad toks nutikimas tikrai buvo Uoginių kaime, Kosto ir Magdalenos Žakevičių sodyboje. Žakevičiai pokario metais gamino naminį alų ir tuo alumi viliojo kaimo jaunimą. Pasak to kaimo gyventojų, nors Žakevičiai ir buvo tikintys žmonės, bet jiems nebuvo svetimos ir liberalios pažiūros. Todėl ir atsitiko taip prieš tas šv. Kalėdas. Tada niekas net neįtarė, kad šitaip būtų galėję padaryti tikri partizanai, visi manė, kad tai partizanų vardu prisidengusios J. gaujos darbas.“

Tragiškas Kairių likimas

Elenos tėvų kaimynystėje gyveno Kairių šeima. Vienas jos narių – Boleslovas Kairys buvo išėjęs partizanauti. „Jį nušovė ir Biržuose ant bruko numetė. Atvažiavo skrebai, įsisodino seserį Viktoriją į vežimą ir vežė brolio atpažinti. Kai grįžo, atsimenu, pasakojo, kad septyni partizanai gulėjo nušauti, prie kiekvieno turėjo sustoti, pažiūrėti. Brolį iškart pažino, bet neprisipažino, nė viena ašara neiškrito. Kairių šeima vėliau išbėgo iš namų, slapstėsi ir nieko apie juos nebežinojome. Kartą, jau kolūkyje dirbau, gal 17 metų buvau, ėjau pavakaryje melžti karvių. Girdžiu – kažkas iš krūmų triskart delnais suplojo. Aš grįžt – vyras su šautuvu stovi. Pakvietė, klausia, ar pažįstu. Pažinau, kad kaimynas, bet nežinau, ką sakyti. Sakau, ne. Prisistatė, kad yra Valis Kairys. Jis, pasirodo, irgi buvo išėjęs partizanauti, už brolį Boleslovą. Paprašė, kad atneščiau ąsotį vandens, karšta diena buvo, vasara.“

„Aš greitai namo parlėkiau, pripyliau ąsotį nuo tvoros paėmusi. Mama dar ant kiemo pasimaišė, paklausė, kam man jo prisireikė. Ranka numojau, nieko nesakiau. Greitai nunešiau, o jie pažadėjo palikti pastatytą tuščią pakrūmėje. Ne vienas Valis tuose krūmuose netoli tėviškės slapstėsi, trys draugai jie buvo, tik kitų dviejų nemačiau. Paskui, jau žiemos laikas buvo, apie 1954 metus išgirdome, kad Valį nušovė. Jo mama su dukra Lionia buvo apsistoję Panevėžyje, bute gyveno ir po pečiumi buvo padarę bunkerį. Tie trys draugai partizanai čia ir slapstėsi. Matyt, būta piktų kaimynų, kurie pastebėjo ir tikriausiai skrebams apskundė. Jie pamatė, kad bus surasti, rizikavo, bėgo ir visi trys buvo nušauti“, – kalbėjo E. R. Trasykienė.

Išsigelbėjimas – karstas

V. Trasykis – tikras Daršiškių kaimo gyventojas. Jis sakė, kad vaikystėje su partizanais bendrauti nėra tekę, bet pažinojo kaimo vyrus, kurie slapstėsi nuo ėmimo į rusų kariuomenę. „Būdavo, tai vienoje kaimyno klėtyje, tai kitoje pasislepia, kad nepagautų ir neišvežtų. Buvo tokie trys vyrai Karobliai – Juozas, Povilas ir Boleslovas, visi tvirti, aukšti, gražūs. Ir kiti du broliai Vizbarai – Petras ir Stasys. Jie į mišką nėjo, bet slapstėsi, namie buvo bunkerį įsirengę. 1945 metais sausio 3 dieną mirė mano mama. Trejus metus ji prieš tai sirgo širdies ir sąnarių reumatu, mirė jauna, eidama vos 40 metus. Buvau tada septynerių su puse. Atsimenu, mama ant lentų kambaryje paguldyta gulėjo. Kaimynas Jonas Kulikauskas pamatė, kad skrebai ateina, po pečium palindo, bet jį išsitraukė ir nušovė. Paskui visi pas mus suėjo į namus. Pamatė mamos lavoną, nieko nesakė, nebeieškojo, išėjo pas kitus kaimynus. Netoli mamos brolis gyveno, o Petras Vizbaras, labai nagingas, mokėjęs viską iš medžio daryti, mamai gamino karstą. Kai pamatė skrebus, jie jau kieman buvo suėję, nebebuvo kur dėtis, ėmė ir greitai užsidarė tame karste. Jo neatidarė, būtų sušaudę. Tai Petras gyvas liko“, – pasakojo Valerijonas.

Jis prisiminė ir dar vieną nutikimą, kai P. Vizbarui pavyko išsigelbėti. „Jis ir per Pyvesą, netoli Daršiškių kaimo tekančią, bėgo. Buvo pavasaris, ledonešis, upė labai ištvinusi, ledų pilna. Jis bėgdamas norėjo Pyvesą perplaukti, bet pamatė, kad jį pavys, tai įlindo iki kaklo į karklus. Ilgai, pusę dienos, palei upę ieškojo, bet nerado. Kokio tvirto vyro būta, kad tiek ilgai lediniame vandenyne ištvėrė“, – prisiminė V. Trasykis.

Dar sykį tragiškos lemties P. Vizbaras išvengė pasislėpęs bažnyčioje. „Vyko vakarinės šv. Mišios. Jis giedorius buvo, užlipo ant viškų ir nebesirodė. Po Mišių visi išėjo, o jis visą naktį bažnyčioje pasiliko iki ryto. Petras mirė neseniai, gražios senatvės, 86 metų, sulaukęs, visada tvirtas vyras buvo, ilgai išgyveno“, – kalbėjo V. Trasykis.
Koks Stasio likimas, pašnekovas sakė nežinantis.

Skaudžios netektys

Valerijonas pasakojo, kad visus brolius Karoblius ištiko tragiška lemtis. Jie buvo artimiausi pašnekovo šeimos kaimynai, vieni pas kitus mėgdavo šeštadieniais į pirtį eiti. „Karoblių tėvas po pirties ateidavo į namus, mano tėvas duonos priraikydavo, būdavo, jis dažo į druską ir valgo. Sakydavo, kad po pirties gerai taip atsigauti. Labai stipriai pirtyje vanodavosi. Aš dar mažas buvau, nueidavau, tik išbūti negalėdavau nuo karščio. Kai pokaris atėjo, jie kaip ir broliai Vizbarai pradėjo slapstytis – pas gimines, kaimynus. Į mišką nėjo, bet visai pamiškėje gyveno, su miško broliais draugavo. Vieną kartą visi miške buvo suėję, kažkas apskundė ir pranešė. Pamatėme skrebus, rusų kareivius atvažiuojant. Per susišaudymą Povilas Karoblis pabėgo, išsigelbėjo. Kiek tąkart partizanų sušaudyta buvo, nežinia“, – pasakojo Daršiškių kaimo gyventojas.

V. Trasykis sakė, kad kitas brolis Juozas buvo rusų kareivių sušaudytas. Rudikų kaime žuvo ir Boleslovas. Povilas kalėjo Vorkutoje, paskui grįžo į Lietuvą.

Pašnekovas taip pat prisiminė, kad jo mamos brolis Kazimieras Vinciūnas buvo siuvėjas. „Vaikystėje matydavau, kad vis siuva lietuviškas uniformas, rietimai medžiagų namuose būdavo, bet kam – nežinojau. Tik kai paaugau, supratau, kad partizanams“, – kalbėjo V. Trasykis.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų