Prisiminti negalima pamiršti

ANTANO STARKAUS-MONTĖS – BEBAIMIO KARIO ISTORIJA

Algimanto apygardos partizanai. Iš kairės: Algimanto apygardos Ryšių skyriaus viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, Šarūno rinktinės vadas Antanas Starkus-Montė, du neatpažinti partizanai. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovą.
Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų

Rytų Lietuvoje veikusi Algimanto apygarda buvo įkurta vėliausiai ir veikė trumpiausiai. Vadovavimą šiai apygardai Antanas Starkus perėmė iš bendravardžio Slučkos-Šarūno ir tapo rezistencijos kovų istorijoje ryškią žymę palikusiu Monte, kuris garsėjo kaip puikus vadas ir bebaimis karys. Tik dėl šio vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš apsupties.

Audinga SATKŪNAITĖ

Gimstanti kovotojo dvasia

Algimanto apygarda įkurta Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu 1947 metų gegužės 1 dieną. Ją sudarė Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikę partizanų junginiai, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, laikėsi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Nuo 1947 metų gegužės iki 1948 metų spalio Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas, kuris vėliau vadovavimą perdavė į A. Starkaus-Montės rankas.
1949 metų rudenį buvo sunaikinti apygardos ir Šarūno rinktinės štabai, o 1950 metų lapkričio 25 dienos srities vado įsakymu Algimanto apygarda panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.

Rytų Lietuvos Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė, garsėjęs kaip bebaimis karys, gimė 1919 metų spalio 29 dieną Panevėžio apskrities Šimonių valsčiaus Zubiškių (dab. Vairiškių) kaime. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėję 14 hektarų žemės. Baigęs pradžios mokyklą Adomynėje, A. Starkus gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

Be vyresnėlio Antano, šeimoje augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. Jis buvo Birželio sukilimo Šimonių miestelyje vadas, Algimanto apygardos partizanas, kuris negailestingoje kovoje žuvo 1947 metų rugsėjo 29 dieną.
Apie 1940 metus būsimasis partizanų vadas A. Starkus išėjo savanoriu tarnauti į Lietuvos kariuomenę, o prasidėjus pirmai sovietų okupacijai grįžo į tėviškę ir dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime. Broliai Starkai kartu su kitais apylinkių vyrais suorganizavo partizanų būrį, kuris atkūrė lietuvišką valdžią Šimonių apylinkėje. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pagrindinis pasipriešinimo okupantams organizatorius ir buvo A. Starkus-Montė.

Neapleido šalies

Ne visai tiksliais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais A. Starkus kovojo Vokietijos kariuomenėje prieš Raudonąją armiją.

1944 metų pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir grįžo į gimtinę. Greitai kovotojas valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį, kuris atlaikė smarkų raudonųjų partizanų iš Šimonių girios puolimą. Priartėjus frontui prie gimtinės, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją, kuri tada dar nebuvo bolševikų užimta. Telšių apskrityje Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių ir nepabėgusių į Vakarus vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ sektorių.
A. Starkus su kitais savanoriais išvyko mokytis į Abvero žvalgybos mokyklą Nr. 203, dislokuotą Rytų Prūsijoje, netoli Šlosbergo miesto. Čia būsimasis Algimanto apygardos partizanų vadas praleido keturis mėnesius.

Algirdo kuopos (1946–1947 m.), Šarūno rinktinės (1947–1948 m.) vadas, Algimanto apygardos štabo viršininkas (1948–1949m.), Algimanto apygardos vadas (nuo 1949 m. liepos mėn.) Antanas Starkus-Blinda, Montė, Herkus. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d.
Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo

1945 metų sausio 21 dieną su aštuoniais desantininkais jis buvo nuleistas Kupiškio apylinkėse. Apie šį įvykį Povilas Gaidelis savo straipsnyje „Didvyriai nemiršta: Antanas Starkus-Montė“ pateikia daugiau detalių. Anot jo, kursantai buvo susodinti į lėktuvą ir visi tikėjosi žemę pasiekti saugioje Šimonių girios laukymėje, tačiau pilotas kiek nuklydo ir grupės nariai buvo nuskraidinti šiauriau Kupiškio. Visi nusileido netoli Salamiesčio ir naktį susirinkę parašiutus bei amuniciją pasuko Šimonių girios link.
Kitą dieną grupė susidūrė su apylinkėse siautusiu Raudonosios armijos daliniu. Nors persekiotojų pavyko atsikratyti, tačiau per susišaudymą buvo sužeistas ir suimtas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis, kurio slapyvardis buvo Jonas Laukaitis.

P. Gaidelis rašo, kad kankinamas į nelaisvę patekęs vyras viską papasakojo apie savo bendražygius, Abvero mokyklą, apie visus ryšius ir planus.

Paskirtas vadu

Be vado likusi desantininkų grupė išsiskirstė, o jo pavaduotojas A. Starkus, kurio slapyvardis tuomet buvo Antanas Rickus, sėkmingai pasiekė gimtinę. Būtent čia jis suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 metų pavasario. Vėliau jo būrys įsijungė į Šarūno rinktinę, kurioje A. Starkus paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose, vadu. 1947 metų sausį buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.

1947 metų gegužės 1 dieną įsikūrus Algimanto apygardai, A. Starkus paskirtas apygardos vado A. Slučkos-Šarūno pavaduotoju, o birželio 30 d. – Šarūno rinktinės vadu. 1948 metų balandžio 15 dieną, suformavus naują Algimanto apygardos štabą, jis tapo štabo viršininku. Pagal suimto Šarūno rinktinės štabo viršininko F. Niauros-Cipro parodymus, A. Starkus apygardos vadu paskirtas tik 1949 metų liepą.
1948 m. spalį, A. Slučkai-Šarūnui tapus Šiaurės rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, A. Starkus pakeitė slapyvardį ir tapo Monte. Jis buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu ir organizavo laisvės kovą šiaurinėje dabartinio Anykščių rajono dalyje.

Kovos priemonių nesirinko

P. Gaidelis rašo, kad partizanų kovos su okupantais ir jų pakalikais buvusios negailestingos, todėl priemonių nesirinko nei viena, nei kita pusė. A. Starkaus biografijoje tokių kovų būta. Nemažai istoriniuose šaltiniuose rašoma apie teroro aktą, įvykdytą Šimonių miestelyje 1949 metų gegužės 1 dieną.
Kraštotyrininko Romo Kauniečio teigimu, tas atsitikimas buvo labai nepanašus į partizanų metodus.
Šimonys nebuvo išskirtinis Lietuvos miestelis, todėl ir čia atsirado keletas okupantų pakalikų, kurie į savo tarpą pritraukė ir daugiau lengvatikių. Buvo įkurta komjaunimo kuopelė, kuri rengė politizuotus vakarėlius. Vykstant trėmimams į Sibirą, Karaliaus Mindaugo srities vadas A. Slučka-Šarūnas buvo išleidęs įsakymą, kuriuo gyventojams draudė lankyti bolševikinės valdžios rengiamus susirinkimus, mitingus ir kitokias sueigas. Tačiau 1949 metų gegužės 1 dienos išvakarėse komjaunuoliai sumanė švęsti okupantams brangią dieną ir susirinko į kultūros namų salę. Viskas baigėsi kraujo klanais, išdarkytais lavonais. Per salės sprogdinimą 16 žmonių žuvo ir 13 buvo sužeista.

Partizanas Jurgis Trečiokas-Rytas apie tą dieną pasakojo: „<…> Šimonių šokių salės išsprogdinime dalyvavo Antanas Starkus-Montė, Jonas Lapienis-Jokeris, Albinas Pajarskas-Bebas ir Vytas Lapienis-Uosis.
Pats Starkus užtaisė 120 mm minosvaidžio miną. Išgręžė minoje skylę ir įdėjo granatos kapsulę, padarė bandymą su bikfordo virvute, kad iki sprogimo, kai uždegs, liktų 4 sekundės. Starkus labai norėjo įeit per vaidinimą, sakė, gal „klebonėlis“ bus.

Gegužės 1-oji. Komjaunuolių vakaras. Partizanų lavonai ant gatvių išmėtyti, o čia suėję linksminasi. Tuo metu Šimonyse buvo du garnizonai rusų kariuomenės. Prieš pat sprogimą trys skrebai išėjo iš salės.
Žinau gerai, su skrebais ten jokio ryšio nebuvo. Lygiai 12 valandą įvyko sprogimas.
Bebas su Uosiu pasiliko toliau su kulkosvaidžiu, Starkus atidarė langinę, o Jokeris uždegė bikfordo virvelę ir metė per langą.

Jų buvo numatyta už 20 metrų gult už akmenų krūvos, bet iki krūvos nubėgt nespėjo, įvyko sprogimas. Po sprogimo – tyku ramu visam miestelyje. O už kelių minučių pasikėlė baisus klyksmas. Žuvo apie 20 žmonių, žinoma, tarp jų buvo ir nekaltų.“
Panašūs liudijimai skamba ir iš Petro Černiaus-Špoko lūpų: „Kiek žinau, ir bombos susprogdinimą Šimonių šokių salėj organizavo pats Starkus. Tiesa, prieš tai buvo išklijuoti skelbimai, kad pašaliniai asmenys tuose šokiuose nesilankytų, kadangi šokius organizuodavo komjaunuoliai ir juos reikėjo kokiu nors būdu iš ten išrūkyti.

Lapienis-Jokeris buvo gavęs didžiulę bombą, 12 kilogramų. Jie keturiese nuėjo ir tą bombą įmetė į šokių salę. Sprogimo metu daugelis žuvo ne nuo skeveldrų, o nuo oro spaudimo.
Vėliau išaiškėjo, kad ten buvo daug niekuo nekaltų žmonių. Tarp jų žuvo ir mano giminaitis Buzas, geras vyras, ryšininkas. Jis buvo perspėtas, jam ir brolis sakė, kad ten neitų, bet taip, matyt, likimo lemta.
Sargyboj prie namo stovėjo tuo metu vienas skrebas, Montės ryšininkas, kuris partizanus praleido. Įmetę bombą, tie vyriokai dar ir iš automatų miestelio pusėn pavarė, ant tvorų pasidėję ginklus. Tik tada skrebai suprato, kad čia partizanų darbas.“

A. Starkus-Montė susprogdino ir šeimos sodybą. Jo motina buvo persekiojama okupantų ir savo namuose nebegyveno. Tą žinodamas kovotojas užminavo šeimos sodybą. Todėl keli okupacinės valdžios atstovai, norėję patekti į namą, buvo sužeisti. Vėliau namas buvo sudegintas.

Partizanų mirtis

P. Gaidelio straipsnyje rašoma, kad tapęs Algimanto apygardos vadu A. Starkus-Montė įsirengė įspūdingo dydžio bunkerį Šimonių girioje, prie Priegodo (vietinių vadinamo Priepodo) ežero. 41 metro ilgio koridorius jungė keletą atskirų patalpų. Viena jų – 20 kv. metrų buvo skirta gyventi kovotojams. Vado patalpa buvo 12 kv. metrų. Čia A. Starkus-Montė 1949 metų lapkričio 1 dieną ir pasitiko mirtį.
Algimanto apygardos vado bunkerį išdavė MGB suimtas Balys Žukauskas-Princas, kuris priešui pasidavė puolant apygardos vado A. Slučkos-Šarūno bunkerį. Suimtąjį panaudojus kaip vedlį, MGB 298 šaulių pulko 3 bataliono kareivių pajėgomis buvo suorganizuota karinė čekistinė operacija, per kurią po ilgų, atkaklių kautynių, trukusių nuo 10 iki 13 val., susisprogdino 7 Algimanto apygardos partizanai, tarp jų ir sužeistas apygardos vadas A. Starkus-Montė.

Jurgis Trečiokas-Rytas apie tuos įvykius savo prisiminimuose yra pasakojęs kraštotyrininkui R. Kauniečiui: „1949 m. lapkričio 1 d. anksti ryte išgirdome sprogimus, šaudymą. Sprendžiam, kas čia darosi. Nuo mūsų bunkerio maždaug už 3 kilometrų.

Pavakariop – vėl sprogimai, šaudymas. Supratome, kad Starkaus bunkerį daužo. Iš Kauno mums vis pranešdavo, kada bus ruošiamas siautimas. Šį kartą taip pat buvo pranešta. Mes žinojome, jeigu nieks neparodys, bunkerio jokiu būdu neras. Dar nebuvo tokio atsitikimo, kad rusai rastų kokį nors bunkerį labai paprastai. Žinoma, kada priveda ir parodo tiksliai vietą, tada jau kasa ir ieško. Todėl mes daugiausia bunkeriuose ir slapstėmės.“

Tokį pasitraukimo iš kovos būdą pasirinko ir Rytų Lietuvos srities vadas A. Slučka-Šarūnas su bendražygiais. Jie susisprogdino 1949 metų spalio 28 dieną Butkiškio vienkiemyje Andrioniškio valsčiuje buvusiame bunkeryje. Kartais kovotojai susisprogdindavo taip, kad jų nebūtų galima atpažinti. Šiuo atveju nekorektiška būtų vartoti žodį „savižudybė“, nes toks iš gyvenimo pasitraukimo kelias buvo kovos būdas, siekiant apsunkinti priešo operatyvinę veiklą ir apsisaugoti nuo fizinių ir moralinių kankinimų, o kovos draugus nuo nelaisvės ar mirties.

A. Starkų-Montę ir kartu žuvusius bendražygius artimieji slapta palaidojo Adomynės miestelio kapinėse. Čia jų atminimui įamžinti 1989 metų lapkričio 1 dieną atidengtas paminklinis akmuo. O 1999 metais A. Starkui pripažintas kario savanorio statusas ir suteiktas pulkininko laipsnis.

6 Komentarai

6 komentarai

  1. RIMAS (82.135.137.165)

    2017-10-16 at 08:43

    tikros tiesos jau niekas nebesužinos.Man diedukas pasakojo,kad Šimonių salės susprogdinimas būtent stribų darbas,nes pamiškio kaimas labai palaikė miškinius,todėl ir padaryta provokacinė diversija.Kas gali paneigti?

  2. augis (78.63.89.199)

    2017-10-12 at 13:26

    norejo susprogdinti simoniu vykdomjo komiteto patalpas bet issigande sargybinio imete sprogmeni i sale kur buvo svenciamos mojavos labai nesazininga iskraipyti tiesa

  3. Nežinau (78.63.91.232)

    2017-10-12 at 09:39

    Ar yra pateisinimas žudyti niekuo nekaltus žmones? Kiek jaunų, norėjusių tiesiog džiaugtis gyvenimu po sunkių karo metų kraujo klanuose… O tau, jei tarnavai Abvere, liko tik lieti pykį. Juk visur karo nusikaltėliai nebuvo labai gerbiami… Ach ta istorija. Kam ją klastoti? Idėjos buvo gražios. Tik svoločių buvo daug.

  4. Veteranas (188.69.197.161)

    2017-10-12 at 09:38

    Mūsų Lietuvėlėje moralu garbinti Hitlerio pakalikus.

    • dainius (195.182.83.140)

      2017-10-12 at 11:37

      O STALINO PAKALIKUS GINTI IR JAIS BŪTI MORALU?

      • manau (78.63.91.232)

        2017-10-15 at 13:42

        Jokiais pakalikais, mano nuomone, būti nemoralu. Nei bolševikų, nei konservų, nei žalių, nei žydrų… Tik turintys galią stengiasi sulaužyti stuburus, kad žmogeliai tik šliaužioti galėtų.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų