Rezervuota jaunimui

RUSNĖS SVAJONĖ – ATGAIVINTAS SALAMIESČIO DVARAS

Salamiesčio gyventoja Rusnė Baliūnaitė turi minčių, kaip Salamiestį paversti patrauklesne vieta gyventi.
Jurgitos Banionienės nuotrauka

„Jei turėčiau stebuklingą lazdelę“

Keturiolikmetė Rusnė Baliūnaitė nuo mažens gyvena Salamiestyje. Mokytis ji važinėja į Alizavos pagrindinę mokyklą, o kasdien po pamokų skuba į Kupiškį. Puikiai rajone pažįstama akordeonistė šiais metais baigs Meno mokyklą.

Rusnę pašnekinome apie tai, kokie yra gyvenimo kaime privalumai ir trūkumai, ar norėtų nedidelę gyvenvietę iškeisti į didmiestį.

Jurgita BANIONIENĖ

Dvaras – išskirtinis objektas

„Nuo gimimo gyvenu Salamiestyje ir jį labai myliu, nes čia patyriau gražiausius ir linksmiausius vaikystės išgyvenimus. Salamiestis – mažas, tačiau išskirtinis ir turintis kuo didžiuotis miestelis“, – kalbėjo R. Baliūnaitė.

Pašnekovės manymu, išskirtinį jį daro dvaras. Pirmiausia, jei tik turėtų stebuklingą lazdelę, Rusnė atgaivintų būtent šį dvarą. „Mūsų dvaras didelis, erdvus, bet nesutvarkytas. Jo viduje labai trūksta jaukumo – šalta, drėgna. Jei dvaras būtų rekonstruotas, čia galėtų vykti daugiau renginių, rinktųsi jaunimas. Dabar kaimo žmonės dažniau buriasi bendruomenės namuose. Taip pat reikėtų šalia dvaro pastatyti informacinį stendą, tai pritrauktų daugiau turistų. Labai norėčiau, kad Salamiesčio dvaras atgytų, nes šiandien jis stovi kaip niekam nereikalingas pastatas“, – mintis dėstė pašnekovė.

Sava scena mieliausia

R. Baliūnaitė tvirtino, jog vienas iš privalumų gyvenant kaime yra tai, kad žmonės mažose vietovėse puikiai pažįsta vieni kitus, kai prireikia – atskuba į pagalbą. „Salamiestėnai tikrai labai draugiški, paslaugūs, rūpinasi vieni kitais. Labai malonu, kai pakviečia pagroti renginiuose“, – sakė Rusnė.

Įvairiose scenose, taip pat ir užsienyje, Italijoje, koncertavusi jaunoji akordeonistė teigė, kad saviems žmonėms groti visuomet yra smagiausia: „Sulaukiu šilto palaikymo, žmonės prieina, pagiria.“

Šiemet Kupiškio meno mokyklą baigsianti Rusnė dažnai išgirsta klausimų, ar ketina toliau mokytis muzikos. Vis dėlto apie profesionalios muzikės kelią ji tikino bent šiuo metu negalvojanti. Abejoja ir tuo, ar gyvens Lietuvoje. Čia jai labai trūksta besišypsančių veidų. Visi susikaustę, panirę į savo problemas. „Pas mus – liūdnas vaizdas. Žmonių nuolat mažėja, jie emigruoja“, – apgailestavo salamiestėnė.

Kaimo ramybės į miesto triukšmą nekeistų

Kaime Rusnę žavi ir tai, kad čia nėra didelio automobilių srauto. „Labai nemėgstu jų smarvės, oro taršos, puiku, kad man nereikia kęsti mašinų keliamo triukšmo. Neįsivaizduoju savęs, gyvenančios mieste. Esu labai aktyvi, man patinka užsiimti įvairia veikla. Per dieną būnu trijose vietose – iš Salamiesčio vykstu į Alizavos pagrindinę mokyklą, kur šiais mokslo metais pradėjau lankyti aštuntą klasę, po pamokų skubu į Kupiškio meno mokyklą. Į namus grįžtu tik vakare, todėl labai norisi ramybės. Gyvenu ne pačiame Salamiesčio centre, kiek toliau, prie miškelio, tad visada labai smagu jame pasivaikščioti“, – džiaugėsi R. Baliūnaitė.

Deja, anot pašnekovės, akis badyte bado Lietuvos kaimo skauduliai. Vienas jų – alkoholizmas. Tai neaplenkia ir Salamiesčio. „Man labai nepatinka, kad kaimuose žmonės geria. Jie tampa neprognozuojami. Jei galėčiau, šią problemą sumažinčiau. Dabar valdžia bando tai daryti, bet nežinau, ar draudimai kažką pakeis. Jei vaikai auga tokioje aplinkoje, vargu ar jie išaugs normalūs, sveikai mąstantys žmonės. Labai norėtųsi, kad geriantys žmonės suprastų, ką jie daro, jaustų ribas“, – kalbėjo Rusnė.

Ko trūksta

Pašnekovė mano, kad Salamiestyje labai reikėtų įrengti žmonių poilsio vietą. „Pas mus yra miškelis prie Rožių gatvės, kur švenčiamos Joninės. Šią vietą būtų gerai sutvarkyti, pastatyti suoliukų. Gyventojai galėtų čia susirinkti pabendrauti ar tiesiog pailsėti. Viešėdama Zarasuose mačiau prie ežero įrengtas specialias knygų dėžutes. Tokios galėtų būti ir šioje aikštelėje. Žmonės paliktų čia knygas, kas tik nori, jas skaitytų“, – savo idėjas aiškino R. Baliūnaitė.

Ji prisiminė, kad anksčiau Salamiestyje buvo vaikų žaidimų aikštelė. Tokia, su  sūpynėmis, čiuožykla, laipynėmis, būtų labai reikalinga ir dabar. „Mažų vaikų pas mus yra, tai jiems galėtų būti puiki laiko praleidimo vieta, nereikėtų sėdėti akis įbedus į telefonus ar kompiuterius“, – samprotavo salamiestėnė.

Trūksta Salamiestyje ir tinkamos maudynių vietos. „Yra toks ežerėlis, bet jis labai apaugęs, jį sutvarkius nereikėtų važiuoti maudytis toli, prie marių“, – kalbėjo R. Baliūnaitė.

Pašnekovės teigimu, būtų smagu, jei Salamiestyje gyventų daugiau jaunų šeimų, tuomet jis taptų gyvesnis, judresnis. Trūksta ir daugiau darbo vietų kaime, žmonės yra priversti važinėti dirbti į Kupiškį, kitus miestus.

Erdvesnė meno mokykla

Mokykla, kurioje mokosi nuo antros klasės, Rusnė yra patenkinta. Anot jos, Alizavos jaunimas tikrai yra aktyvus, užimtas. „Turime puikią, idėjų nestokojančią bibliotekininkę Danutę Miknevičienę, po pamokų nemaža dalis vaikų skuba į futbolo treniruotes, kurias veda Algimantas Baziukas. Ne veltui Alizava vadinama saulėta. Ji – šviesi, yra jaunimo, žmonės čia draugiški. Čia taip pat trūksta vietos, kur gyventojai galėtų susirinkti“, – pabrėžė R. Baliūnaitė.

Tik teigiamai ji atsiliepė ir apie Kupiškį. Rusnės akimis, miestas labai žalias, tvarkingas. „Man Kupiškis santūriai gražus“, – tikino ji ir prisipažino, kad norėtų čia pakeisti vienintelį dalyką – išplėsti Meno mokyklą. Ji labai graži, jauki, bet klasės nedidelės, maža vietos, norėtųsi didesnių erdvių. Jei tik galėtų, Meno mokyklos pastatą Rusnė perkeltų į kitoje Gedimino gatvės pusėje žaliuojančią veją. „Pastatas galėtų būti savitas, išskirtinis savo forma, pavyzdžiui – kaip smuikas, kad visi žinotų, jog čia – muzikos mokykla“, – fantazavo R. Baliūnaitė. Pasak jos, džiugu, kad vaikų, norinčių mokytis meno dalykų, netrūksta. Čia jie gauna daug žinių, kurios visada pravers ateityje.

Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų