Kupiškio krašto kaimų istorijos

NEPAILSTANČIO LAIKO RATO ĮSUKTI GAIGALIAI

Gaigaliai – Šimonių seniūnijos ir parapijos kaimas, nuo Kupiškio nutolęs 10 kilometrų, nuo Šimonių – šešis. Greta yra Dapšiai, Butkūnai, Kinderiai, Nociūnai, Papiliai, Pašepetis. 2003 metų duomenimis, čia buvo 25 sodybos, gyveno 43 gyventojai.

Dabartiniai Gaigaliai išretėję. Seniau gyvas ir smagus buvęs kaimas šiandien tylus, bet čia likusių ir tvirtai šaknis įleidusių žmonių dėka iš žemėlapio dar neišnykęs.

Jurgita BANIONIENĖ

Pirma Gaigalių sodyba

Apsilankę šiame Šimonių seniūnijos kampelyje pirmiausia sukame į Reginos ir Bronislovo Masiulių kiemą. Nors šeimininkai užsiėmę namo vidaus remonto darbais, mielai sutinka papasakoti apie save, senąjį ir dabartinį Gaigalių kaimą.

Gaigalių kaimo gyventojai Regina ir Bronislovas Masiuliai šį rugsėjį mini auksinių vestuvių jubiliejų.

Masiulių sodyba kiek nuošaliau nuo kitų, nors pagal numeraciją – pati pirma kaime. Regina sakė, kad jie čia – tarsi vienkiemyje, su kaimynais dažniau Kupiškyje nei pačiuose Gaigaliuose susitinka.
R. Masiulienė nevietinė, kilusi iš Skapiškio seniūnijos, Kreipšių kaimo, o Bronislovas – tikras Gaigalių gyventojas, čia gimęs ir augęs. „Vyro šeimą 1949 m. į Sibirą išvežė, Broniui tada buvo dvylika. Namus nacionalizavo. Tėvai į Lietuvą grįžo 1958 metais. Bronius neparvažiavo, buvo paimtas tarnauti į armiją Vladivostoke, kur prabėgo pusketvirtų metų“, – pasakojo moteris.

Po tarnybos į gimtinę parvykęs B. Masiulis įsidarbino Kupiškio autotransporto įmonėje vairuotoju. Beveik visą laiką juo ir dirbo, prieš pensiją – Šimonių kolūkyje.

Reginos visas gyvenimas buvo pašvęstas bibliotekininkystei. Moteris bibliotekoje dirbo net 43 metus, iš pradžių – Gaigalių mokykloje, paskui Migonyse. „Knygas skaityti visada labai mėgau, tik kad laiko mažai joms likdavo, ūkiškai gyvenome“, – prisipažino moteris.

Masiuliai užaugino tris vaikus. Sūnus Giedrius bene kas savaitgalį į Gaigalius atvyksta, tėvų atiduotą žemę dirba, užsiima augalininkyste. Kaip ir brolis Rolandas, jis gyvena Panevėžyje. Masiulių jaunylė Snieguolė įsikūrusi Šiauliuose. Seneliai džiaugiasi ir septyniais anūkais. Vyriausiam Tomui jau 23 metai, o mažiesiems – Snieguolės sūnui Lukui ir Rolando dukrai Viltei – po 10 metų.
Dabar Regina ir Bronislovas pensininkai, džiaugiasi ramybe, tačiau kaime nenuobodžiauja. Turi nedidelį ūkį – laiko karvių, prieauglio, vištų, grūdų užsiaugina.

Šis rugsėjis – auksinis

Lygiai prieš 50 metų, rugsėjo 16 d., susituokę Masiuliai už poros dienų minės auksinių vestuvių jubiliejų. Regina sakė, kad švęsti šios sukakties nesiruošia, nebent vaikai kokią staigmeną sugalvotų. Paprašyta prisiminti savo ir sutuoktinio pažinties istoriją ji pasakojo, kad pas Bronislovo tėvus nuomojo kambarį, taip ir susipažino. Susituokę niekur iš Gaigalių nepabėgo, toje pačioje sodyboje gyventi liko.
„Sako, visada traukia ten, kur užaugai, o aš iš tėviškės išėjau anksti. Dabar ten sesuo gyvena, nuvažiuojam, bet žmonių nebepažįstu, visi atėjūnai, o Gaigaliai seniai savi tapo“, – prisipažino R. Masiulienė.

Pašnekovė apgailestavo, kad kaimas dabar labai ištuštėjęs. Beveik nieko žmonių nebėra – senieji išmirė, jaunimas išsivažinėjo. Gaigaliuose apie 150 žmonių seniau gyveno, dabar – vos keli belikę. Kai Masiulių vaikai augo, kiekviename kieme jų pilna buvo. Šiandien Gaigaliuose gyvena Marytė Burokienė, Rinkevičiai, Petruliai, Papučkai, Petras Gudas, Vidas Treznickas, Skabeikiai, Gražina Šilienė. Živilės Jurėnaitės sodybą prižiūri dukra Sandra.

Kitoks, pasak Masiulių, gyvenimas čia virė, kai kaime veikė mokykla. Čia būdavo organizuojami vaidinimai, įvairios šventės, tad žmonės daugiau tarpusavyje bendravo, susitikdavo. Šiandien to nebėra.

Gaigalietei Marytei Burokienei savas kraštas labai brangus ir mielas.

Sava žemė – neįkainojamai brangi

Iš Masiulių kiemo sukame pas M. Burokienę. Atokioje vietoje jos sodyba, tolokai reikia pavažiuoti. Savo gimtuosiuose namuose dabar šeimininkaujanti Marytė prisipažino, kad tėviškė jai be galo brangi, todėl ir grįžo į tėvų žemę.

M. Burokienė augo Onos ir Jono Apšegų šeimoje. Mama buvo kilusi iš Migonių, tėtis – vietinis. Pašnekovė dar puikiai pamena, kaip tėvai šiuos namus statė. Pradžioje viralinėje glaudėsi, kai tėtis savo rankomis ėmė gyvenamąjį namą įrenginėti, septynmetė Marytė jam į pagalbą skubėdavo. „Ar lentą kokią palaikydavau, ar įrankį jam atnešdavau. Kaip gera buvo, kai galėjome krosnį virtuvėje kūrenti, orkaitėje kepti bulves su lupenomis“, – prisiminė M. Burokienė.

Marytė mokėsi Gaigalių septynmetėje mokykloje, paskui išvyko į Anykščius. Iki šiol atsimena gražias vaikystės žiemas, kai sniego niekada netrūkdavo, o į mokyklą už kelių kilometrų čiuoždavo slidėmis. Nors svajojo mokytis geografijos, M. Burokienė pasirinko žemiškesnę agronomijos specialybę tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Dirbo agronome, ekonomiste, vėliau – Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje maisto produktų inspektore. Dabar pensininkė.
Moters šeimoje užaugo dvi dukros. Vyresnioji įsikūrusi Vilniuje, jaunylė gyvena Briuselyje. Marytė turi keturis anūkus.

Marytės Burokienės sodybos pastatai.
Šalia gyvenamojo namo stovi 1937 m. statytas molinis tvartas.

Pašnekovė tikino, kad nuobodžiauti kaime jai nėra kada, yra kiemas, daržas, viską pati turi apeiti. Gyvenimas čia – labai arti gamtos, tad visada randa laiko jos stebėjimui. Tai vienas didžiausių Marytės pomėgių. Į kiemą užklystančios stirnos, lizdą susisukę gandrai, ant akmenų užsirangiusios gyvatės – niekas pro akis nepraslysta, yra fotoaparatu įamžinama. Gražių santykių, anot moters, iš gandrų ir žmonėms reikėtų pasimokyti. Meilę gamtai M. Burokienė stengiasi skiepyti ir savo anūkams.
„Smagu kaime. Neįsivaizduoju, kaip gali žmogus gyventi neturėdamas po kojomis žemės lopinėlio. Čia gamta, lakštingalos man giesmes gieda. Ši vieta – neįkainojamai brangi“, – pabrėžė Gaigalių gyventoja.
Moteris atmintyje saugo šiltus vaikystės prisiminimus, neatsiejamus nuo mokyklos. Džiaugėsi, kad iki šiol palaiko ryšius su buvusiais bendramoksliais. Susitikimų neorganizuoja, bet per Žolinę Šimonyse dažnai susitinka. „Geri buvo mokykliniai metai. Pamenu, vyresnių klasių berniukai mums visada atrodė tokie suaugę, į juos mes, mažieji, visada žiūrėdavome su pagarba“, – pasakojo M. Burokienė.
Marytė apgailestavo, kad dabar Gaigaliai ištuštėję, nebėra daugelio senųjų kaimo gyventojų.

Gaigalių kaimo sodybos išsidėsčiusios abipus kelio.

Graži Petrulių sodyba

Pasikalbėję su M. Burokiene, važiuojame į senąjį kaimą. Jis išlaikęs gatvinę struktūrą, sodybos stovi viena prie kitos. Iš visų išsiskiria gražiai rekonstruota Reginos ir Petro Petrulių sodyba. Juos taip pat galima laikyti Gaigalių kaimo senbuviais. Regina sakė, kad šią liepą suėjo lygiai 40 metų, kai ji gyvena Gaigaliuose. Baigusi Vabalninko žemės ūkio technikumą, atėjo dirbti į Nociūnų tarybinį ūkį. Netrukus susipažino su būsimu vyru, iš Migonių kilusiu Petru. Susituokę ilgus metus Petruliai gyveno vieninteliame kaimo keturbučiame name, tačiau svajonės apie nuosavus namus, savo kiemą niekada neatsisakė. Ketvirtus metus jie šeimininkauja buvusiuose Buzų, Raščių namuose. Įsigiję šią sodybą, neatpažįstamai ją pakeitė – rekonstruotas gyvenamasis namas, tvarkoma aplinka. Petras tvirtino, kad aplinką prižiūri žmona. Tai atima daug laiko, tačiau patiems labai smagu gyventi gražiai.

Prie įvažiavimo keliuko į sodybą puikuojasi du dailūs medinukai. Nupjovę senus prie namo augusius medžius šeimininkai nutarė palikti aukštus kelmus, ant kurių ir įsikūrė nykštukai. Yra ir daugiau idėjų, kaip papuošti savo kiemą, tik tam labai laiko trūksta. „Viskam 24 valandų per parą neužtenka“, – šypsojosi Petras.

Regina ir Petras Petruliai su dukra Asta, žentu Dangiru ir anūke Urte.

Visą laiką suryja darbas ūkyje. Petruliai verčiasi pienininkyste. Ūkininkauti pradėjo 1996 metais. Pradėję nuo trijų karvių vėliau ūkį plėtė, vienu metu jų laikė 20, dabar po truputį gyvulių mažina.
Pasak R. Petrulienės, Gaigaliai visada buvo labai draugiškas kaimas, vieni kitiems ir į pagalbą prireikus atskubėdavo, ir kartu įvairias šventes švęsdavo. „Visos vestuvės kaime buvo atšoktos. Sekmines švęsdavome, į mojavas rinkdavomės. Turėjome savo kaimo gaspadinę – Genovaitę Papučkienę, aludarį Liudviką Treznicką. O dabar Gaigaliai baigia ištuštėti, kiemuose po vieną belikę“, – apgailestavo Regina.
Iš Biržų rajono, Skrebiškių, kilusi R. Petrulienė gyventi į Gaigalius atėjo labai jauna, tad, pasak jos, per keturis dešimtmečius šis kaimas tapo tikraisiais namais.

„Gaigaliai visada buvo labai vieningas kaimas. Žmonės draugiški, gražiai su kaimynais sutardavome. Ir dabar lygiai taip pat. Tik mūsų daug mažiau – senstame, vaikai išėję gyventi į miestus, nepasilieka kaime, žemės nedirba. Gaila, metai kiti ir kaimo nebebus“, – kalbėjo P. Petrulis.
Dažnai pas tėvus atskuba vienintelė atžala – dukra Asta su šeima – vyru Dangiru ir dukryte Urte. „Vaikystės vietos visuomet labai traukia“, – prisipažino ji.

Asta irgi prisiminė, kad kaimo žmonės visada buvo labai draugiški, iš savo kiemo vaikų be saldainių neišleisdavo. Tėvai gyveno ūkiškai, tad darbo niekada netrūko, bet laiko likdavo ir smagioms vaikiškoms išdaigoms. Laukiamiausia šventė visada būdavo Žolinė, kai į namus po kermošiaus sugužėdavo giminės, artimieji.

Petras Gudas – tikras Gaigalių kaimo yventojas.

Savo namuose – geriausia

Petrulių kaimynystėje gyvena tikras gaigalietis Petras Gudas, dabar jaukioje sodyboje šeimininkaujantis vienas. Žmonos Janinos nebėra jau šešeri metai. „Gyvenome vienkiemyje, kai ėjo melioracija, čia namus pasistatėme. Mano tėvai, Jonas ir Marytė Gudai, buvo šio kaimo gyventojai. Vienas šeimoje užaugau. Aštuonias klases baigiau Šimonyse, paskui išėjau į Vilnių mokytis elektriku, visą gyvenimą juo ir dirbau“, – apie save pasakojo P. Gudas.

Petras su žmona užaugino dvi dukras. Viena įsikūrusi netoliese, Kupiškyje, antra gyvena Airijoje. Senolis džiaugėsi, kad su abiem tvirtus ryšius palaiko – su Birute kasdien susiskambina, Gražina savaitgaliais į tėviškę atvyksta. Dažnai sulaukia ir anūkės Vilmos, anūkas Saulius gyvena Airijoje. P. Gudas turi ir vieną proanūkį.

Gyvenimu kaime P. Gudas nesiskundžia. Pensija nedidelė, bet jos, tikino, užtenka. Tik prastai, kad sveikata jau šlubuoja – kojomis nepaeina, akys nebemato, todėl pagrindinis informacijos šaltinis yra radijas. Jo kasdien klauso.

„Seniau Gaigaliuose buvo 42 vienkiemiai, o dabar pas mus gyvena vos 12 žmonių. Visi vyresnio amžiaus, tik Rinkevičiai jauni. Nemažai sodybų tuščių. Anksčiau viskas kitaip buvo – veikė mokykla, biblioteka, parduotuvė“, – kalbėjo kaimo gyventojas.

Vis dėlto Petras tikino nė už ką savo namų nepaliksiantis. „Dukra žiemai į miestą vadina, bet ką aš ten veikčiau? Pro langą tik žiūrėčiau. O čia pas kaimynus Papučkas nueinu, valgyti dar išsiverdu, šiltnamį prižiūriu – tokia ten priežiūra, atidaryti ir uždaryti“, – šypsojosi P. Gudas.

Genovaitė Papučkienė su anūke Jovita.

Kelios Papučkų kartos

Atsisveikinę su Petru užeiname pas jo kaimynus Papučkas. Kieme sutinkame į svečius atvykusią jų marčią Dalią, kuri pakviečia pasišnekėti su tikrąja namų šeimininke Genovaite Papučkiene. Ji su vyru Vytautu šiuose namuose ir gyvena.

Genovaitė pasakojo, kad į Gaigalius atitekėjo, pati yra gimusi Uldukių kaime, link Viešintų, šio kaimo dabar nebėra. Jos vyras Vytautas – vietinis. Šeima užaugino sūnų Virginijų, jis netoli, Kupiškyje, įsikūręs, tad su žmona labai dažnai pas tėvus užsuka.

Papučkų sodyba sutvarkyta, kiekvienas jos kampelis išpuoštas. Visa tai – marčios Dalios ir sūnaus nuopelnas. Genovaitė džiaugėsi, kad vaikų pagalbos visada sulaukia, patiems sveikata nebeleidžia daržais ar sodyba rūpintis.

Papučkų sodyboje netrūksta gražių akcentų.

Pasikalbėti prisėda ir G. Papučkienės anūkė Jovita. Dabar jau studentė, į scenografijos specialybę gilinasi. Su būsimu vyru į svečius paviešėti atvyko. Jovita sakė, kad kai atostogos ar šventės, visada stengiasi į kaimą pas senelius atvažiuoti. „Smagu čia grįžti, nuo miesto šurmulio pailsėti, jokių egzotiškų šalių nebereikia“, – tikino ji.

Jovita prisiminė, kad nemažai laiko Gaigaliuose praleisdavo. Seneliai gyvulius laikė, tad tik atvažiavusi iš miesto pas juos skubėdavo. Dabar ūkio nebėra, o ir sodybos aplinka stipriai pasikeitusi, mamos pastangomis labai išgražėjusi. Tik ąžuolas vis dar tebestovi, senas kryžius, ir automobilinė parduotuvė į kaimą tebeužsuka.

Trumpai šnektelėjome ir su V. Papučka. Jis papasakojo, kad Gaigaliuose buvo apie 40 kiemų, vykdavo gegužinės pamaldos, vadinamos mojavos, pas kaimyną Raščių klėtyje, pas Gudą, o mokykloje – vakarėliai. Netrūko kaime ir balsingų žmonių – ypač gražiai kaimynai Kunčiai dainuodavo.

Vienintelis kaimo daugiabutis namas. Jame šiuo metu gyvena jauna šeima.
Autorės nuotraukos

Vienas seniausių kaimų

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Gaigaliai – viena seniausių gyvenviečių mūsų krašte. Kaimas išsidėstęs kalvotoje vietovėje, tai – ledynų epochos palikimas. Žmonių šioje vietoje gyventa nuo priešistorinių laikų, tai liudija į šiaurę nuo kaimavietės išlikęs piliakalnis.
1522 m. minima Gajgolowszczyznos vietovė, kurią galima tapatinti su kaimu. 1559 m. Gaigaliai paminėti tikslinant Kinderių kaimo ir Pelyšių (Butkūnų) dvaro ribas.

Kaimo gyventojai buvo apsišvietę žmonės – darbavosi daraktoriai, plito draudžiamos lietuviškos knygos. Ypač dėl incidento Šimonyse išgarsėjo knygnešys Antanas Apšega. 1890 m. rugpjūčio 15 d. per mugę uriadnikas iš jo atėmė dvi lietuviškas knygas ir taip supykdė minią, kad ji jo vos neužmušė.
1903 m. kaime gyveno 148, 1914 m. – 141 gyventojas. 1915 m. einant frontui sudegė net 16 sodybų iš kaime buvusios 31.

1929 m. matininkas Antanas Kubilius kaimą išskirstė į vienkiemius, žemė išdalyta 38 savininkams, taip pat sklypai paskirti mokyklai ir žvyrynui.
1949 m. Gaigaliuose įkurtas kolūkis „Gedimino pilis“, vėliau kaimas priklausė „Mūsų rytojaus“ kolūkiui, Nociūnų tarybiniam ūkiui.

Nuo 1920 m. pradžios Gaigaliuose veikė pradžios mokykla. 1922 m. ji buvo Antano Gudo namuose. Įvedus visuotinį pradinį mokymą, mokykla nebebuvo pajėgi sutalpinti visų apylinkės vaikų, todėl 1929 m. atidarytas antras komplektas Kinderių kaime, čia mokytojauti iš Šimonių pradžios mokyklos atkelta Ona Dundulytė. Mokyklos vedėjais dirbo Hilda Žukauskaitė, O. Dundulytė-Vaitkevičienė, Kazimieras Šaulinskas. 1925 m. abiejuose komplektuose mokėsi 40, 1932 m. – 75 mokiniai. Kai mokinių pradėjo mažėti, 1933 m. Gaigalių komplektas buvo uždarytas, o po metų perkeltas į Dapšius. 1936–1937 m. Gaigaliuose pastatytas tipinis mokyklos pastatas, kuriame sutilpo abu komplektai. 1938 m. čia mokėsi 53 mokiniai. Pokario metais tebemokytojavo O. Vaitkevičienė. 1953–1961 m. mokykla buvo septynmetė, joje dirbo 8 mokytojai.

Iš Gaigalių yra kilęs Australijos lietuvių veikėjas, poetas Bronius Žalys, partizanas, paskutinis LLKS Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities štabo organizacinio skyriaus viršininkas Viktoras Sabaliauskas-Kirvis-Tautietis. Pokario metais partizanaudami žuvo Albinas Sabaliauskas-Markuška, Albinas Triznickas, Petras Triznickas, Kazys Krupelis, Liudvikas Triznickas kalinti gulage.
Gaigalių kaimas senovėje turėjęs kitą pavadinimą – Karaliaučizna, nes nėjo baudžiavos.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad kaime pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais vykdavo lietuviški vakarai. Juos rengė ir režisavo pradžios mokyklos mokytoja Veronika Varevičiūtė. Tokių vakarų programa būdavo vaidinimas, tautiniai šokiai, žaidimai, dainos, instrumentinė muzika.

3 Komentarai

3 komentarai

  1. (88.119.251.223)

    2017-09-22 at 13:41

    Šaunuolė Vytauto ir Genovaitės Papučkų marti Dalė. Taip gražiai išpuošė sodybą.Tiek kūrybos,atsidavimo, jėgų ir sveikatos .

  2. Lina (78.63.176.213)

    2017-09-14 at 23:13

    Sveikinu Reginą ir Bronių su auksinių vestuvių jubiliejumi. Sveikatos Jums ir stiprybės.

  3. Renata (188.69.209.247)

    2017-09-14 at 19:24

    Labai gražus straipsnis. Skaićiau su didžiausiu malonumu.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Į viršų