Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

GYVENIMAS – SU KREPŠINIU

Krepšinio treneris Alvydas Puzelis apdovanotas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) III laipsnio medaliu už nuopelnus Lietuvos krepšiniui.
Nuotraukos iš krepšinio klubo „Kupiškis“ archyvo

Neseniai pasibaigęs lapkritis krepšinio treneriui Alvydui Puzeliui buvo jubiliejinis. Jis šventė gražų 60 metų gimtadienį.
Galima drąsiai teigti, kad daug A. Puzelio gyvenimo metų prabėgo krepšinio aikštelėje. Išugdyta ne viena krepšininkų karta, o trenerio auklėtiniai iki šiol džiugina jį savo pasiekimais.

 

Alvydas papasakojo apie pasirinktą gyvenimo kelią, kuriuo jis eina girdėdamas nuolatinį krepšinio kamuolio bumbsėjimą.

Jurga BANIONIENĖ

Su kokiomis mintimis pasitikote savo jubiliejinį gimtadienį?

Nuotaika tikrai gera, negaliu skųstis. Svarbiausia, kad visa šeima sveika, yra darbas. Kuriame, judame į priekį. Viskas puiku.

Grįžkime į ankstesnius laikus. Prisiminkite, kaip prasidėjo Jūsų kelias į krepšinį.

Esu tikras kupiškėnas ir labai tuo didžiuojuosi. Viskas prasidėjo dar mokantis Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Tuo metu Kupiškio sporto mokykloje nebuvo krepšinio grupės. Mokytojai Rimantas Galinis, Genovaitė Grižienė, abu jau šviesaus atminimo, rinkdavo berniukus žaisti krepšinį su mokyklos komanda. Postūmis atsirado, kai į Kupiškį iš Vilniaus dirbti atvažiavo Ona Dindaitė-Mukienė, pati rimtai žaidusi krepšinį, tada neišeidavome iš salės. Mes, vaikai, lankėme įvairias sporto šakas, bet aš koncentravausi ties lengvąja atletika ir krepšiniu.

Jau devintoje klasėje žinojau, kur stosiu ir kas būsiu, mano svajonė buvo tapti krepšinio treneriu, tad nesiblaškiau. Viskas sėkmingai pavyko, Vilniaus pedagoginiame universitete įgijau fizinio lavinimo mokytojo specialybę. Manau, kad man su krepšiniu sekėsi. Aišku, šeima likdavo nuskriausta. Darbas būdavo svarbiausia, grįždavau namo vakare, dukra miega, aš miegu, ji jau mokykloje. Bet džiaugiuosi, kad šeima mane suprato, esu už tai labai dėkingas.

Su krepšinio klubo „Kupiškis“ komanda.

Baigęs mokslus grįžote gyventi ir dirbti į Kupiškį. Kokia buvo darbo pradžia?

Ketverius metus teko padirbėti Antašavos mokykloje fizinio lavinimo mokytoju, paskui buvau lengvosios atletikos treneriu. 1998 m. Kupiškio sporto mokykloje įkurtos krepšinio grupės. Mane įdarbino su amžinatilsį treneriu Raimundu Sargūnu. Iki šiol tuo pačiu keliu ir einu.

Kokia yra trenerio darbo specifika? Kas sunkiausia, kas labiausiai žavi šiame darbe?

Pasakysiu atvirai – savo auklėtiniams nepatariu rinktis krepšinio trenerio darbo. Jis tikrai sunkus. Žilų plaukų ir įtampos daug. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir už dvylika ar dar daugiau sportininkų, su kuriais dirbi. Reikia pažinti žmones, juos suprasti.

Mane labiausiai džiugina tai, kad buvę auklėtiniai atvažiuoja žaisti rajono rinktinėje, miesto pirmenybėse. Matau juos sportuojančius Vilniaus, Kauno lygose, žaidžiančius Mažų miestelių krepšinio lygoje. Vadinasi, kažką jiems daviau, buvo ryšys tarp mūsų. Bendrauju su buvusiais auklėtiniais, labai džiugu, kad jie seka Kupiškio krepšinio gyvenimą.

Dalis jau nesportuoja, bet žiūri, stebi, žino, kas vyksta Kupiškyje. Stengiausi jiems įdiegti, kad niekada neužmirštų, iš kur yra kilę, kur bebūtų. Manau, kad liko tas pėdsakas jų širdyse.

Prisibelsti į vaiko širdį nepaprasta. Kokiais būdais tai darote, kaip pavyksta užmegzti ryšį su savo auklėtiniais?

Su berniukais bendrauti lengviau. Visada sakiau, kad jei vaikams kažką duodi, tai gali ir reikalauti. Mažiukais reikia pasirūpinti – ir batų raištelius užrišti, ir paglostyti, užsigauna, verkia, tada guodi. Vaikinams vėl kitos problemos, reikia suprasti, kad jie turi mergaites, patarti, kaip suderinti asmeninį gyvenimą ir krepšinį. Per mano karjerą iširo tik viena krepšinio grupelė, daugiau visas, kiek turėjau, mokiau nuo pirmos iki dvyliktos klasės.

Didžiausias man išbandymas – bendravimas su mergaitėmis. Prieš penketą metų išsikėliau sau tikslą sukurti sporto mokykloje mergaičių krepšinio grupę. Mergaitės kitokios, reikia ir mama, ir tėčiu pabūti, pasikalbėti. Svarbiausia – niekada neprarasti ryšio su vaiku, stengiuosi jį palaikyti. Žinau viską, kaip jos gyvena, su kuo bendrauja. Labai svarbu, jei matai, kad kažkas negerai, padėti. Džiaugiuosi šiuo projektu.

Gabija Strolytė – jau Lietuvos talentas. Sportavusi Kupiškyje ketverius metus dabar ji sportuoja Vilniuje, žaidžia komandoje „Kibirkštis-VKM“ Lietuvos čempionate, šiais metais Lietuvos rinktinėje dalyvavo Europos čempionate.

Kokiais dar savo auklėtiniais norėtumėte pasidžiaugti?

Sporto mokykla krepšininkus ugdo 22 metus. Ją baigė daug gabių auklėtinių, vieni žaidžia, kiti jau baigė savo sportinę karjerą. Galiu pasidžiaugti, kad Kupiškio rajonui iškovojome penkis Europos ir pasaulio medalius. Tai Domanto Vilio, Tomo Balčiūno nuopelnai.

Vadinasi, ir mažame miestelyje galima išugdyti gabių sportininkų.

O Jūs pats krepšinio kamuolį dažnai paimate į rankas?

Dabar jau ne, turiu sveikatos problemų dėl stuburo. Bet teko daug žaisti, Vilniuje žaidžiau Pedagoginio instituto „Šviesos“ komandoje Lietuvos čempionate. Vėliau Kupiškyje. Prasidėjo traumos, be to, norėjau save realizuoti krepšinio trenerio darbe. Manau, man pavyko. Nuo 1988 m. iki 1998 m. treniravau Kupiškio r. krepšinio komandą, kuri dalyvavo Lietuvos krepšinio C lygos čempionate, kur 1997 m. laimėjome trečią vietą, 1998 m. – antrą vietą. Šie pasiekimai suteikė teisę dalyvauti Regionų krepšinio lygos čempionate. 2004 m. ši lyga dėl didelio komandų skaičiaus pagal pajėgumą buvo padalyta į A ir B čempionatus, 2013 m. tapome B lygos čempionais. Krepšinio gyvenimas Kupiškyje vyksta tikrai aktyviai.

Jubiliatą, lapkričio 19 dieną šventusį savo 60-metį, pasveikino (iš kairės) LKF sekretorius Mindaugas Balčiūnas, LKF prezidentas Vydas Gedvilas, Regionų krepšinio lygos direktorius Vaidas Indriliūnas. Viduryje – Alvydas Puzelis, prie jo Jonas Jarutis, krepšinio klubo „Kupiškis“ vadovas Virginijus Umbra.

Kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu? Kaip pailsite?

Laisvo laiko daug neturiu. Labai mėgau nuotykinio žanro knygas, o dabar – filmus. Patinka detektyvai, įsijungiu juos vakare, kai noriu pailsėti nuo krepšinio.

Jūsų šeimoje daugiau sportuojančių yra, ar tik vienas esate visiškai atsidavęs sportui?

Mano šeima nesusijusi su sportu, žmona – mokytoja, dukra gyvena ir dirba brokere Kaune. Anūkų dar neturiu.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrų ateities planų. Kokie Jūsų sumanymai ir mintys, ko dar norėtųsi pasiekti savo darbinėje veikloje?

Paskutinis džiaugsmas – Kupiškio rajono krepšinio rinktinės sėkmingas žaidimas Regionų krepšinio lygoje. Labai džiaugiuosi gera komandos atmosfera. Jos tikslas – patekti į ketvertuką.

Atskleiskite sėkmės formulę, ko reikia, norint pasiekti gerų krepšinio rezultatų?

Sėkmę lemia daug veiksnių. Visų pirma tai, ką Dievas davė. Antra – šeimos požiūris, palaikymas. Labai svarbu tinkama dienotvarkė – mokslas, miegas, mityba. Trečias dalykas – treneris, į kokias rankas papulsi. Ketvirtas veiksnys – darbas, neužtenka talento, turi labai daug darbo įdėti, kad kažką pasiektum šiame sporte, nes konkurencija čia milžiniška. Daug lemia ir charakteris, svarbu, kad jis būtų kovingas.

Ko palinkėtumėte sau ir savo auklėtiniams, einantiems krepšinio keliu?

Laiku suprasti, kad tai ilgas ir sunkus darbas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų