Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

(NE)PAŽINTA UKRAINA. PIRMA DALIS – GYVENIMO SPALVOS

Svetur apsilankius

„Jūs tikriausiai išprotėjote, – tokį klausimą pirmiausia išgirdau pasakiusi draugams, kad ruošiuosi aplankyti Ukrainą. – Juk važiuoti autobusu reikės visai šalia Lenkijos ir Baltarusijos pasienio, kur dabar labai dideli neramumai dėl nelegalių migrantų. O juk ir COVID-19 liga Ukrainoje siaučia.“

Taip, visa tai tiesa, bet ir tiesa, kad baimės akys didelės. Lenkijos keliuose teko matyti su švyturėliais pralekiančias policijos mašinas – kelis kartus ir mus buvo sustabdę policijos ir pasienio tarnybos pareigūnai. Patikrino dokumentus ir palinkėjo laimingo kelio. O pandemija tikrai ne didesnė nei Lietuvoje. Uždarose patalpose kaukes dėvėti privaloma, Europos Sąjungos skaitmeninį COVID pažymėjimą taip pat reikia parodyti.
Pirma pasakojimo dalis – apie ukrainietiškus gyvenimo ypatumus su lietuviškais elementais.

Huculo namas kalnų fone lyg iš paveikslėlio.
Autorės nuotraukos

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Pažintis su praeitimi

Ukraina, neskaitant Rusijos, didžiausia Rytų Europos valstybė.
Tai tikrai labai spalvinga, ypatinga savo kerinčia gamta, Karpatų kalnais ir nepaprastais žmonėmis šalis. Čia gyvena daugiau kaip 44 milijonai žmonių, kurių 78 procentus sudaro ukrainiečiai.

Antri pagal dydį, 17 procentų gyventojų, yra rusai. Tiesa, jų daugiausia gyvena Ukrainos pietuose ir rytinėje dalyje. Ukrainos vakaruose, ten, kur lankėmės, Ivano-Frankivsko, Užkarpatės srityse, gyvena ypatinga ir unikali ukrainiečių etninė grupė – huculai.
Atvažiavus kelioms dienoms į Ukrainą vargu ar pavyks įsiprašyti į svečius pas huculų šeimą, tačiau jeigu būsite Bukovelyje, būtinai užsukite į Hutsul Landą. Tai lyg savotiškas lietuviškų Rumšiškių atitikmuo. Sumokėjęs 195 grivinas (apie 6,50 Eur) vaikštinėdamas po etnoparką nepajusi, kaip prabėgs visa diena.

Etnoparke galima ne tik sužinoti apie gyventojų praeitį, bet ir apsilankyti amatininkų: sūrininkų, degtindarių, bitininkų parduotuvėlėse, pasėdėti prie laužo.

Čia yra unikalių XIX–XX amžiaus pradžios liaudies medinės architektūros paminklų. Senoviniai mediniai namukai buvo kruopščiai išardyti ir atgabenti iš atokiausių Ukrainos Karpatų kalnų kampelių. Vienas seniausių paminklų – namas iš Rožankos kaimo, Lvovo srities, datuojamas 1860-1880 metais, stebuklingai išsaugotas paskutinio savininko Petro Bahuro (Петра Бахура) parašytą pastangomis. Itin vertingas muziejaus eksponatas yra XIX amžiaus pabaigos turtingų piemenų huculų namas iš Vorochtos kaimo. Etnoparko pasididžiavimas – uždaras kiemas, kuris lankytojams padeda aiškiau suvokti seniau gyvenusių žmonių buitį.

Šimtmečių senumo mediniuose namuose detaliai atkuriamas interjeras, namų apyvokos daiktai, liaudies meno kūriniai, perteikiantys nepakartojamą to meto atmosferą, tradicijas ir dvasią. Beje, apžiūrėdami senuosius namų apyvokos daiktus galime pamatyti ir tokių, kurie labai panašūs į mūsų protėvių kadaise naudotus. Tai verpimo rateliai, šukos vilnai šukuoti, audimo staklės. Atidžiau pažvelgę į austas drobes, pamatysime ir panašių lietuviškų raštų motyvų – tik ukrainietiški spalvingesni.

Lankytojams nuotaiką kelia ir prie huculo trobos laisvai lakstantys kamerūno ožiukai. Jie nekantriai laukia, kada turistas duos skanėstą – morkos griežinėlį ar kopūsto lapą. Šių skanumynų etnoparko gyventojams galima nusipirkti įsigyjant bilietą.

Dabarties žmonės ir kelionės nuotykiai

Ukrainietiškas dosnumas ir vaišingumas niekur nedingo. Tą jautėme per visą kelionę. Vietiniai gyventojai nuoširdžiai stengėsi vaišinti ukrainietiškais patiekalais. Viešbučio šeimininkė buvo tikrai puiki virėja, todėl vakarienei skanavome ne tik ukrainietiškus barščius, įvairius virtinukus, bet ir nepakartojamo skonio banoš – kukurūzų miltų košę su sūriu, kuri labai populiari Karpatų regione. Ragavome ir ukrainietiškų lašinių, kurie yra ne rūkyti, o žali ir gali būti įvairaus skonio. Pusryčiams buvo patiekti purūs varškės blyneliai, kurie sulaukė ne tik moterų, bet ir vyrų pagyrų dėl ypatingo skanumo.

Mums, lietuviams, tokia kelių patiekalų soti vakarienė kainavo 6,50 Eur ir atrodė labai pigi. Ukrainiečiams tai dideli pinigai, ir tikrai ne kiekvienas gali turėti tokią prabangą. Juk vidutinė mėnesio alga siekia 200 eurų, o pensija tik 100 eurų. O realybė dar liūdnesnė – yra nemažai gyventojų, kuriems tenka verstis ir su 70 eurų per mėnesį.

Etnoparko pasididžiavimas – uždaras kiemas, kuris lankytojams padeda aiškiau suvokti seniau gyvenusių žmonių buitį.

Kyla klausimas, jeigu tokie maži atlyginimai, kaip žmonės gyvena? Atsakymas paprastas – nelegalus darbas, didelė korupcija, papildomas uždarbis „iš šono“, kurio galią patyrėme ir mes. Matyt, ne veltui korupcijos suvokimo indekse Ukraina užėmė 130 vietą tarp 180 šalių.
Pirmas ukrainietiškas ypatumas laukė pasienyje. Pasienio kontrolė buvo atlikta greitai, nors pasieniečiai labai nustebo, kad turime ukrainietiškus kelionės draudimo pažymėjimus. „Kiti paprastai atvyksta su savo europiniais, o turi būti mūsiškiai su draudimu nuo COVID-19“, – aiškino pasienietis.

Taip nuplaukė galimybė pasiųsti mus apsidrausti į šalia stovinčią būdelę.

Bet muitinės pareigūnas parodė savo galią. Paėmęs autobuso dokumentus pareiškė, kad nesupranta, kas ten parašyta, lietuviškai ir angliškai nemoka, o tokį lapą mato pirmą kartą.
„Mano pasiūlymas toks: grįžkite atgal į Lenkiją, atvažiuokite po 8 žmones (o mūsų buvo 16), tada gal praleisime“, – išdidžiai pareiškė muitininkas.

Čia jau mes nesupratome, kaip žmonių skaičius turi įtakos jo kalbos žinojimui ir muitinės taisyklėms, kurios, pasak muitininko, neseniai pasikeitė.
Po geros valandos niekaip neįstengęs mūsų atsikratyti, ir, matyt, pats pavargęs nuo lietuvių užsispyrimo, nes aiškiai pasakėme, kad dovanų negaus, o mes niekur iš čia nesitrauksime, dokumentai tvarkingi, valgyti ir gerti turime, taigi palauksime kitos pamainos, pasidavė.
Išgirdus tokį pareiškimą, viskas išsisprendė labai greitai ir leidimas keliauti toliau buvo gautas.

Kitas pinigų pasipelnymo šaltinis labiau pralinksmino negu papiktino. Bukovelyje stovėjimo aikštelės mokamos. Mokama tiek, kiek stovi laiko. Viskas lyg ir automatizuota, tvarkinga. Atėjus prie mokėjimo aparato prie jo stovėjo darbuotojas, kuris padėjo susigaudyti, kur ką spausti. Pasirinkau atsiskaitymą ne kortele, o grynaisiais.

Seniau (o ir dabar) naminės degtinės varymas – įprastas dalykas. Todėl reikia daug taros ne tik jai supilstyti, bet ir kur nuo jos varymo likusius ingredientus padėti.

Tikslios sumos neturėjau, todėl įdėjau 10 grivinų daugiau. Pasiteiravus, o kurgi grąža, darbuotojas atsakė, kad aparatas grąžos neduoda. Eidama link durų, kai netikėtai išgirdau aparatą, skleidžiantį kažkokius garsus, atsisukusi pamačiau iškrentant mano grąžą, kuri greitai dingo „padėjėjo“ kišenėje…
Va tada ir supranti, kaip žmonės išgyvena ir kokios jų pajamos iš tikrųjų.

Lietuviškos „eurobliachos“

Vis dėlto „išradingi“ ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai. Vaikštant Lvovo, Ivano-Frankivsko gatvėmis atrodo, kad čia atvyko aplankyti Ukrainos daug lietuvių, nes važinėja daug automobilių lietuviškais numeriais.
Pasirodo, galima lengvai suklysti, nes už vairo dažniausiai sėdi ne lietuvis, o vietinis ukrainietis. Tiesiog jis važinėja automobiliu ne su ukrainietiškais, o su lietuviškais numeriais. Ukrainos valdžia jau daug metų suka galvas, kaip išspręsti „eurobliachų“ klausimą. Taip ukrainiečiai vadina automobilius lietuviškais numeriais (бляха – skardinė bevertė lentelė, „blėka“). Visa bėda, kad schemos, kurios taikomos automobiliams su „eurobliachomis“, yra legalios. Yra du variantai, kaip automobiliai su lietuviškais numeriais patenka į Ukrainą.

Pirmas variantas. Ukrainietis perka automobilį iš lietuviškos įmonės, pasirašo sutartį ir gauna teisę naudoti savo šalyje „eurobliachą“. Šiuo atveju techniškai mašina priklauso Lietuvos juridiniam asmeniui, tačiau fizinis asmuo Ukrainoje įgyja teisę savo nuožiūra naudoti nupirktą automobilį.

Antras variantas – automobilio įvežimas į Ukrainą per Europos Sąjungos pilietį. Užsienietis už ukrainiečio pinigus perka sau automobilį ir suteikia Ukrainos piliečiui teisę naudotis transporto priemone. Juridiškai automobilis priklauso užsieniečiui, bet Ukrainos teritorijoje teisė naudotis ta pačia mašina priklauso ukrainiečiui.

Kova sunki ir ilga

Patys ukrainiečiai pripažįsta, kad kol kas kovoti su negerovėmis, kurias sukelia korupcija, sekasi labai sunkiai. Nors kovos būdų ir išradingumo tikrai netrūksta.

Antai prieš keletą metų Kijeve buvo atvertas „Korupcijos parkas“. Parko viduryje stovėjo daugiau kaip 6 metrų „Korumpuoto pareigūno“ statula. Parko teritorijoje reikėjo surasti 8 mygtukus, kuriuos aktyvavus „Korumpuotas pareigūnas“ įveikiamas. Viskas gal ir gerai, įdomu, bet šis projektas buvo finansuotas Europos Sąjungos lėšomis, ir patys ukrainiečiai juokiasi, kad daug pinigų išvarvėjo per šonus vykdant šį projektą.

Dar vienas pavyzdys: buvo metas, kai ant pačių korumpuočiausių vietų – mokesčių inspekcijos, gydymo įstaigų, milicijos durų – buvo pakabintos lentelės su užrašu „Dirbame be kyšių“. Deja, lentelės pirmiausia dingo nuo gydymo įstaigų durų, o vėliau ir nuo kitų. Mat tai žemino darbuotojų orumą.

Kalnų fone – maldos namai.

Rašant šį straipsnį vis kirbėjo viena mintis – o kaip pas mus? Gaila, bet kai kur mes turime daugiau panašumų negu norėtume. Gal tik nenorime to garsiai įvardyti, slepiame po įvairiomis formomis.

Tik ar nenutiks taip, kad negerovės bus greičiau įveikiamos ten, kur nebijoma pripažinti problemos, o mes, lietuviai, taip ir trypčiosime vietoje. Pagalvokime, kiek pas mus prikurta prevencinių programų prieš korupciją, ar neiname pas gydytoją su vokeliu, ar niekuomet nereikia žemintis prieš valdininką ištikus bėdai?

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų