Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

MIRUSIŲJŲ MIESTAI GYVENIMŲ PAPĖDĖJE

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Kai lapkritį medžių šešėliai ima pilkuoti tarsi suklupę, visa Lietuva išsiruošia į visuotinius Liūdesio atlaidus. Antras ruduo, kai artimųjų kapų lankymas pakoreguotas pandemijos, bet žmonių elgsena per ilgąjį savaitgalį minoriškai pasufleravo, kad kuo labiau prašoma elgtis atsakingai, tuo mažiau paisoma.

Kai spaliui baigiantis važiavau į gimtinę uždegti žvakelių Tėčio žūties 45-mečio proga, pakeliui išvydusi jomis žibančias Svėdasų kapines, širdyje pasidžiaugiau, kad ryšium su mus kamuojančiu koronavirusu, lietuviai bus supratingi ir neplūs miniomis per savaitgalio keturdienį.

Bet jau šeštadienio rytą autobusu važiuojant į Vilnių, nepertraukiama automobilių kolona iš sostinės vėžlio žingsniu judėjo į Aukštaitijos pusę. O mintys smelkėsi iš ano, senojo laiko, bandydamos sugretinti su dabartimi.

Kaip tada suspėjome, retas turėjęs automobilį, susispaudę sausakimšuose autobusuose. Ir kaip atrodytume juose su dabartiniais stiklainiais, žlegančiais maišeliuose. Kaip anuomet suskliaustais delnais saugojome plevenančias liepsneles vaško žvakių, nuo kurių nuriedėjusios geltonos ašarėlės primindavo tikrąsias… Dabartinės nekvepia nei vašku, nei į žvakes panašios, o tik į patogų stiklainį, kuriame švieselė už atitinkamą kainą žiba atitinkamą laiką.

Kapitalizmas tiesiog primygtinai prašo švokšdamas: nepamiršk patogumo! Lyg senais deficito laikais šiandien viskas perkama blokais: nuo cigarečių iki kapinių žvakių. Pėsti gal tiek nepaneštume, bet kelionė automobiliu nei rankų vargina, nei ausų erzina: supakuotosios bagažinėje nežlega.

Kai dabartiniais laikais lietuvių skaudžiai mažėja: mažiau gimstama, daugiau emigruojama – gi kapinių neadekvačiai daugėja.

Tiesiog auga ir plečiasi kapų miestai, nes senamadiška tapo laidotis šeimos kape. Kai persikėlėme į Uteną 1985 metų sausį, naujose miesto kapinėse tebuvo keturios palaidotų žmonių eilės. Dabar, kai įkopi į kapinių kalno viršukalnę, po kojomis plyti visas mirusiųjų miestas.

Per tiek laiko ir šių eilučių autorė turi bičiulių ir su malonumu pavaduoja toliau gyvenančius jų artimuosius, pasisiūlydama uždegti žvakę, sukalbėti maldą. Juk vis tiek juos aplankau, padėkodama už jų taurius įspaudus bičiulystės take. Tokią patirtį įsiminiau iš gimtojo Laičių kaimo, kai kaimynai aplankydavo rečiau lankomus svetimųjų kapus. Tokia jaukiai paprasta ši žemiška paslaugėlė.

Gi dabarties realybė tokia, kad gyvieji tolsta nuo mirusiųjų. Atstumai vis ilgėja nebe šimtais, o emigracijai įsigalėjus, ir tūkstančiais kilometrų.

Todėl atkirstieji nuo gimtinės, tarsi atsiprašinėdami, kad negali atvykti į kapines, siunčia giminėms pinigų, kad papuoštų kapavietes ir nepagailėtų žvakių. To, ko mirusiajam mažiausiai reikia. O labiausiai – tylos, maldos ir prisiminimo. Būnant Austrijoje, senose Zalcburgo kapinėse, įsiminė ir pašventinto vandens uždengtos stiklinaitės ties kiekviena kapaviete maldai sutvirtinti.

Deja, Lietuvoje po gyvųjų apsilankymo per Vėlines lieka tai, kas baisiausia, – jau šimtai tonų žvakių duženų, litražai neaiškaus jų užpildo, kalnai atliekų, tai, kas nieko bendra neturi su tikraisiais pagarbos ženklais ir jausmais iškeliavusiems į Amžinybę.

Kai Lietuvos atgimimo pradžioje balsingasis šauklys poetas Bernardas Brazdžionis atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jaukiame susibūrime įsiminė jo prasmingi žodžiai: „Kai Baltimorės kapinėse, kur palaidota daug lietuvių, laidojau pirmą tėvynainį, susigraudinau, kad visos kapavietės vienodai pilkos it kareiviai. Tuomet kiekvienam asmeniškai sukūriau po ketureilį, įterpęs žodį Lietuva, prasmingiausią puošmeną kapo plokštei.“

Autorės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų