Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

POPIET ŠAUKŠTAI (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Knopas buvau visų gyvėnimų, musėt tėp jau duota. Vis pardrimbu par tų lakimų: ainu žirgt žirgt pinkiamyliais žingsniais, liuokt liuokt gražiai ait nemoku, tai ir slunksčius užmirštu, balakdama tunkiai unt durų kabliuko paskabinu. Drikst bliuskėlai runkova ir pėrplašta.

Durų uždaryt tykiai mon argi neišeina. Užsimiršus kad laidžiu iš viso vieko, net spoliai prodada birėt, pati savį išsigųstu. Bobuta būdavo do stiprasna, tai bandydavo pavyt sakydama, kad parodis mon, skėbai, kur pipiras dygo. O kad gražu mon būdavo, kad nepoveja, našu kumparų pasišvilpaudama, nors ir žinau, kad negerai tėp daryt. Švilpsi – vėlnių prisišauksi. Po valundu kokiu ir vėl zgada.

Paauglystaj baisiai nusiutus marga buvau, tai duodavo bobuta mon dorbo, kad dyka nedvakinėčiau.
Molkų kapot, usnis iš miežių išraut, korvam vandenio kad būt visadu prinašta, sodi oboliai kad unt žėmas nesvoliotų.

Pamoto sausų šokų obely, tai lipk jau, vaikėl, su pėlali ir nupjauk. Kol vėnur viršūnaj užsikabarojus šokų zirzinu, jy jau riktavodavo, katron do obelin raiks įliptėn.

Visai mon patikdavo tokė darbėliai, tik vieno baisiai nėmėgiau – kė liepdavo pajieškot, kur vištos dada. Dabar tai atrodo dorbas kėp dorbas, o tadu mon tėp šviesdavos, kad kvailiau nebagolia būt.

O tos vištos dvokės kėp tyčiom kiaušinius kavodavo, kol atrundi, kai katrė ir baisu parūšiot, sugėdį, susmirdį būna.

Kadu jau pati bobuta privargdavo, ir mon pasilsat laisdavo, sakydavo, kad zakurka, paskūrykim. Tadu šaškėm grodavom ar kortom malogio lošdavom, kol žinias pradadavo rodyt. Tadu jau viskas – cic, orų sakis toj.

Atsimanu, do kė labai maža buvau, bobuta duonkubily tašlų minkydavo, didelius bokanus padarydavo ir do unt viršaus su pirštu būtinai kryžėlį tašloj įspausdavo.

Do kadu ir bundėlių pora blėkėlių pėčiun pašaudavo. Poskui duonkepis pėrsprogo, ir visų pyrogų kepimas nuvėjo unt šales.

Kadu čėso turadavom, abidvi kartu važiuodavom Kuprėliškin unt kapų, kur jos tėvėliai pakavoti. Ti vėn pušys auga, kadu banuvažiuosi, kankorėžių pribirėjį.

Tai gol iki kol mokyklon pradėjau ait, ošei jų bijodavau, raudodavau, manį kėp vištų unt pamūraukos patupdydavo, tadu galadavo spakainiai grėbstyt.

Dabar mas jau ti pas bobutį važiuojam.

Do daug daiktų jos paklaust, pasisakyt, pasdžiaugt nebaspėjau, ale par valu – jau popiet šaukštai.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Undo- Undenio (212.117.7.253)

    2021-11-08 at 16:47

    Net aplink Biržus ( rytų aukštaičių-šiaurės panevėžiškių šnektos plote) buvo sakoma undenio,o ne vandenio.

  2. Undo- Undenio (212.117.7.253)

    2021-10-28 at 16:11

    Gal dabar bendrinės kalbos įtakoje sakoma vandenio, bet anksčiau kupiškėniškai ( taip pat rokiškėniškai-utenietiškai, anykštėniškai) buvo sakoma undenio. Reikėtų pasitikslinti K.Vosylytės Kupiškėnų žodyne.Taip pat buvo sakoma ne atsimanu,bet atomanu, ( pušies) kankorėžių-skujų ( eglės kankorėžis-gurguta).

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų