Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

AKADEMIKAS ALGIRDAS GAIŽUTIS: „MAN ŽMOGUS ĮDOMUS BE IŠANKSTINIO NUSISTATYMO“

Akademikas Algirdas Gaižutis teigė, jog malonu, kad jį saviškiu laiko ne tik uteniškiai, bet ir kupiškėnai.
Virginijos Valuckienės nuotrauka

Šviesuliai

Garbingą 80 metų jubiliejų spalio 17 dieną šventė Algirdas Gaižutis, filosofas, menotyrininkas, habil. humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras, profesorius, akademikas. Visus šio žmogaus titulus ir nuopelnus sunku išvardyti. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ta proga yra parengusi virtualią parodą apie akademiką A. Gaižutį.

Jubiliatas gimė Subačiuje, bet užaugo Utenos krašte. Jam suteiktas Utenos rajono Garbės piliečio vardas. Šio ypatingais talentais apdovanoto žmogaus gimimo vieta leidžia kupiškėnams Jį šiek tiek savintis ir Juo didžiuotis kaip kraštiečiu.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Visur ta pati Lietuva

Su akademiku Algirdu Gaižučiu kalbėjomės kitą dieną po jubiliejinio gimtadienio. „Malonu, kad ne tik uteniškiai, bet ir kupiškėnai mane laiko saviškiu. Su Kupiškio kraštu mano saitai nedideli. Esu dalyvavęs keliuose susitikimuose su pedagogais mokslo metų pradžios proga.

Gimiau neramiu laiku, kai Lietuva buvo praradusi nepriklausomybę, išgyveno vokiečių okupaciją, kai tėvai dėl tam tikrų aplinkybių turėjo dažnai keisti gyvenamąją vietą. Tad mano gimimas Subačiuje simboliškas. Neilgai ten gyvenome. Nieko neprisimenu. Bet visur yra ta pati Lietuva, visur tuo metu buvo tas pats neramus gyvenimo laikotarpis“, – pokalbio pradžioje sakė jubiliatas.

A. Gaižučio senelių šaknys yra Utenos ir Ignalinos rajonų sankirtoje, Gineitiškio vienkiemyje. Netoli yra Pakaso ežeras. Ši vietovė dabar priskirta Ignalinos rajonui. Tai tėvo gimtinė. Iš Utenos krašto kilusi ir motina.

„Iš mamos prisiminimų žinau, kad per Pakaso ežerą valtele šeštadieniais, sekmadieniais plaukdavome į bažnyčią Kirdeikiuose (Utenos r.). Irkluodavo močiutė, o vėliau ir man leisdavo pairkluoti. Mano močiutė, tėvo mama, buvo kilusi iš garsios Reinių giminės. Ji buvo arkivyskupo Mečislovo Reinio pusseserė. Jis nedažnai tuose kraštuose apsilankydavo, bet abu palaikė glaudų ryšį.

Per šv. Mišias močiutę sodindavo arčiau altoriaus. Ir jai buvo rodomas dėmesys, ir man, likusiam be tėvų. Po pamaldų visi prie laivelio arbatą gerdavome, kunigai pasikviesdavo, vaišindavo sausainėliais ir kitokiais užkandžiais. Atvažiuodavo ir filosofas, teologas Pranas Dovydaitis su arkivyskupu. Jaučiausi išskirtinis, apsuptas tokių iškilių žmonių“, – pasakojo akademikas.

A. Gaižutis liko be tėvų, kai motina 1945 metais buvo ištremta į Vorkutos lagerį, o tėvas 1949 metais – į Norilsko lagerį.

Motinos brolis Steponas Grumbinas buvo Lietuvos partizanas, „Lokio“ rinktinės vadas. Buvo išduotas ir sušaudytas. Mamos sesuo Joana buvo partizanų ryšininkė. Pateko į NKVD pasalą ir žuvo. Netrukus prasidėjo represijos. Į Sibirą ištremtos ir kitos motinos seserys (buvo keturios seserys Grumbinaitės – Stasė (motina), Zosė, Valė ir Joana).

Tėvas sulaikytas vėliau. Kai žmoną ištrėmė į Vorkutos lagerį, jis slapstėsi. Iš Subačiaus buvo pasitraukęs į Tauragę, kur taip pat kaip ir Subačiuje, dirbo finansininku.

„Aš atlikau keistomis aplinkybėmis. Kai naktį saugumiečiai apsupo vienkiemį, kietai miegojau. Mane miegantį išnešė į kamarą ir apklojo visokiais skarmalais. Saugumiečiai išnaršę aukštą, visus namų kampus, manęs nepastebėjo.

Tebuvau ketverių metukų, kai su mama buvau išskirtas. Labai jos ilgėjausi. Naktį išgąstis mane mesdavo iš lovos. Po lova močiutė padėdavo pelynų smilkalų, kad užmigti galėčiau. Išliko prisiminimas, kad sakydavau: „Mamyte, mamyte, kodėl mane apleidai“, – pasakojo pašnekovas.

Jis iki septynerių metų augo su močiute ir teta Veronika. Vėliau apsigyveno Saldutiškyje pas tėvo seserį, tetą Leokadiją Meiduvienę. Ji sūnėną su vyru Kazimieru Meidumi ir užaugino iki pilnametystės. Jie Algirdui tapo antrais tėvais.

K. Meidus buvo verslininkas. Vertėsi miško pardavimu, su kitu verslininku valdė tuo metu didžiausią lentpjūvę Utenoje. K. Meidus irgi su broliais buvo ištremtas į Sibirą. Jo turtas nacionalizuotas. Vienas jo brolis žuvo rezistencinėje kovoje. Iš Sibiro jis sugrįžo po poros metų, netekęs sveikatos. Jam sudaryti bylos nepavyko.

Aptrupėjęs ryšys

A. Gaižučio santykiai su tėvais buvo įdomūs. Rašydavo jiems laiškus nuo pirmos klasės. Kreipdavosi, mylima mamyte, mylimas tėveli. Siųsdavo savo fotografijas. Tėvai jas išlaikė ir vėliau jam perdavė. Vis dėlto jų tarpusavio santykiai buvo aptrupėję. Atstumas atitolino. Tėvą pirmą kartą pamatė, kai šis atvažiavo iš Norilsko į jo mokyklos baigimo išleistuves.

Tėvai kalėjo skirtinguose lageriuose. Taip susiklosčiusios aplinkybės juos išskyrė. Vėliau abu sukūrė naujas šeimas.

„Mama į Lietuvą su sūnumi ir dukra iš antros santuokos sugrįžo, kai mirė jos vyras ukrainietis. Apsigyveno Jonavoje. Aš tuo metu jau mokiausi 9 ar 10 klasėje. Brolis ir sesuo yra gerokai už mane jaunesni. Bendraujame. Brolis verslininkas. Sesuo irgi neblogai įsikūrusi.

Glaudžiau bendrauti su grįžusiais į Lietuvą tėvais trukdė mano studijos Maskvoje, kur praleidau septynerius metus. Į Lietuvą atvažiuodavau mėnesiui tik per vasaros atostogas. Lietuvoje mama ištekėjo už dramatiško likimo poeto, žinomo dainų tekstų autoriaus Petro Gaulės.

Su savo tėvais susitikdavau dažniausiai per metines šventes, kai susirinkdavo visi giminaičiai.
Tėvas su žmona Liuda (prieš ištekėdama už tėvo ji buvo našlė) iš Norilsko grįžęs apsigyveno Panevėžyje. Jo žmoną tetos priėmė širdingai. Ta moteris labai rūpinosi tėvu, gerai sutarė su jo giminėmis. Abu palaidoti Panevėžyje“, – pasakojo profesorius.

Mokykliniai metai ir svajonės

Nuo mažų dienų A. Gaižutis augo apsuptas suaugusių žmonių. Buvo gamtos vaikas. Vienas tyrinėdavo aplinką. Artimiausi vaikai gyveno kaimuose už miško, kur su teta grybaudavo. Tai turėjo įtakos formuojant jo asmenybę.

A. Gaižutis keturias klases baigė Saldutiškyje, o toliau mokslus ėjo Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje. Čia jam didelę įtaką turėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, klasės auklėtojas Rapolas Šaltenis (rašytojo Sauliaus Šaltenio ir tapytojo Arvydo Šaltenio tėvas).

Mokytojas A. Gaižučiui buvo didelis eruditas, talentingas pedagogas, studijas baigęs Vytauto Didžiojo universitete. Jis gerai žinojo teologijos ir filosofijos profesorių, arkivyskupą Mečislovą Reinį, filosofus Praną Dovydaitį, Stasį Šalkauskį, kai kurių jų sąsajas su būsimu profesoriumi.

„Jaučiau kai kurių mokytojų (R. Šaltenio, rusų k. mokytojos Briedienės, prancūzų k. mokytojos Varnienės), kurie žinojo mano biografiją, kad esu likęs be tėvų, gailestį ir globą. Man buvo labai gera mokykloje. Per tai daug įgijau. Vėliau, kai studijavau Maskvoje, bendrakursiai stebėjosi, kodėl gerai išmanau rusų literatūrą“, – sakė profesorius.

A. Gaižutis vos netapo žurnalistu. Pirmą straipsniuką, kad 2-oji vidurinė mokykla šachmatų turnyre įveikė 1-ąją vidurinę, į tuometinį Utenos rajono laikraštį „Lenino keliu“ parašė būdamas gal septintoje klasėje.

Į drąsų ir raštingą mokinį atkreipė dėmesį ir tuometinis laikraščio redaktorius Leipus.

„Mokytojas R. Šaltenis vaikų psichologiją gerai pažinojo. Kai po trijų dienų mano gerokai patrumpintą tekstuką išspausdino laikraštyje, atėjęs į mokyklą radau mokytoją, skaitantį tą laikraštį. Pirma mintis, man šovusi į galvą, buvo, kad mokytojas ten mato gramatinių klaidų.

Kai visa klasė susirinko, mokytojas pranešė, kad šiandien mūsų klasei ir mokyklai svarbi diena, kad viešai pasidžiaugta jos mokinių laimėjimu. Pakėlė laikraštį, parodė mano straipsnelį visai klasei ir pasakė, kad dabar aš ne tik pagerbiau mokyklą, bet ir gausiu garbės užmokestį, kuris lotyniškai vadinasi honoraru. Pakvietė visą klasę man paploti. Visi paplojo. Tada paliko laikraštį visiems paskaityti.

Nekantraudamas laukiau to honoraro. Svajojau, kad tetai nupirksiu didžiulį odekolono buteliuką, o dėdei gal kaklaraištį. Bet gavau apie 2 rublius. Vis tiek tetai lyg ir nupirkau mažytį buteliuką odekolono.
Vėliau rimtesnius straipsnelius pradėjau rašinėti ne tik į rajono laikraštį, bet ir į „Moksleivio“ žurnalą.

Pridėdavau ir savo mėgėjiškų fotografijų. Turėjau fotoaparatą. Iš pradžių „Liubitel“, vėliau „Smena“. Laisva tema rašinius sekėsi rašyti. Klasės auklėtojas R. Šaltenis sakydavo: „Tu, Algirdukai, turi būti Lietuvos Tumas-Vaižgantas.“

Daug skaičiau. Su lietuvių rašytojų kūryba jau savaime gana gerai buvau susipažinęs. Su rusų literatūra paskatino susipažinti ir kitame tetos ir dėdės namo gale gyvenusi to dalyko mokytoja, kuri dirbo kitoje mokykloje. Tokia žmonių atida man buvo reikšminga. Dėjau daug vilčių, kad tapsiu žurnalistu.

Tuo metu į žurnalistiką priimdavo atidirbus dvejus metus. Aš tiek savo straipsnių iškarpų turėjau, kad mane jau sakė gatavu žurnalistu galima laikyti. Vis dėlto gavau patarimą pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas, o po dvejų metų būsiu perkeltas studijuoti žurnalistikos.

Bet po dvejų metų nebenorėjau žurnalistikos. Atsirado minčių apie filosofijos studijas. Taip pat norėjau stoti į Rusijos teatro meno akademiją GITIS studijuoti režisūros. Tada studentai ten siųsti studijuoti per Kultūros ministeriją. Gavau kvietimą, bet pasirinkau filosofijos studijas“, – pasakojo profesorius.

Teatrinė patirtis praverčia

Iš kur tas noras studijuoti teatro meną? A. Gaižutis sakė, kad mokykliniais metais lankęs mokytojo R. Šaltenio dramos studiją. Jo teatrinę mokyklą buvo išėję vyresni mokiniai Jakšys, Gražys, jo draugai. (Labiau bendrą kalbą rasdavęs su vyresniais.) Jie jau studijavo tuo metu aktorystę Vilniuje ir ragino jį, baigus vidurinę, taip pat rinktis jų kelią, tikino, kad įstos. Tikrai jam labai patiko vaidinti ir neblogai sekdavosi. Mokytojas su jais statė Lermontovą ir kitus autorius.

A. Gaižutis net pjesę „Lietuviškos vestuvės“ parašė. Pagal jo scenarijų buvo parengti spektakliai. Visam gyvenimui įsiminė jų klasės išvykos pas mokytojo R. Šaltenio dėdę Antaną Žukauską-Vienuolį į Anykščius. Jų laukdavo vaišėmis nukrauti stalai, iškilmingi pietūs su rašytoju.

Ten suvaidindavo kokią nors sceną iš savo spektaklių. Rašytojas papasakodavo, ką jis rašo, paskaitydavo savo kūrybos. Į tuos literatūrinius susitikimus, palikusius daug įspūdžių, važiuodavo sunkvežimiu.

„Gal ir gerai, kad netapau aktoriumi. Žinoma, tos patirtys veltui nepraėjo. Neturėjau ir neturiu sunkumų bendraudamas su kitais žmonėmis. Manau, kad ir kitiems nesudarau sunkumų bendraudamas. Man žmogus įdomus be išankstinio nusistatymo“, – tvirtino profesorius.

Apie gerovės valstybę

A. Gaižutis išsakė kai kurias įžvalgas apie politinius ir visuomeninius procesus, vykstančius pasaulyje ir Lietuvoje, kultūros, švietimo padėtį. Kalbėjo apie rašomą knygą „Elitų šviesa ir šešėliai“ apie gerovės valstybę.

„Dabar esame susirūpinę gerovės valstybės kūrimu, kurio svarbios dimensijos yra laisvė, globalizacija, vartotojiškumas. Bent man didžiausią susirūpinimą kelia minėtas vartotojiškumas. Viliuosi, kad jis Lietuvoje nebus perdėm amerikietiškas, o labiau europietiškas, atliepiantis homo europheus dvasiai. Tam kilniadvasiškumui ir elitizmui, o ne masinei psichologijai, moderniam prasčiokiškumui, estetinio skonio nebuvimui, žodžiu, standartizuotam mąstymui ir veikimui. /…/

Kaip mums, lietuviams, beimponuotų skandinavų gerovės valstybės, neužmirškime, kad Norvegija, Danija turi naftos, Švedija – kitų gamtos turtų. Jos šimtmečiais nebuvo po carinės Rusijos imperijos ir sovietinės imperijos letena. Jos laisvos, visą laiką gerai tvarkėsi savo namuose ir savo ūkyje. Ir dabar jų socialinės paslaugos ir išmokos piliečiams tiesiog pavyzdys darbščiajam pasauliui. Šių šalių stabili politika skirta visų užimtumui sandermėje su laisva rinka, valstybės kontrole už bet kokią veiklą ir privačiame sektoriuje, griežta draudimo sferos kontrole, kad tik nebūtų pakenkta gamybos augimui. Mums mokytis dera ir iš vokiečių, kurie po dviejų pasaulinių karų sukeltų suiručių ir pralaimėjimų, fašizmo sugebėjo pakilti į pirmaujančių pasaulyje šalių terpę. Jie gerai perprato rinkos ekonomikos ir socialinės nelygybės mažinimo mechanizmų dermės būtinybę, tarnaujančią visiems gyventojų sluoksniams. /…/

Gerovės valstybė ne vien tik daug uždirbančių ir gerai gyvenančių žmonių bendruomenė. Žmogiškoji laimė buvo ir bus tas skaidrus ir dūžtantis kristalas, kurį, deja, ne kiekvienas tausoja ir išsaugo. Juo labiau kai jį užgauna gamtinės ir socialinės krizės, turto kapitalo ir skurdo aštrios sankirtos, tai vienur, tai kitur iškylantys terorizmo, ksenofobijos, totalitarizmo bei elementariausių žmogaus teisių nepaisymas, paliekantis tik chaosą ir dykvietes daugelio galvose. Tad modeliavimas ir konceptualizavimas gerovės valstybės dar neužbaigtas. Jis tikslinamas ir turtinamas atsižvelgiant į globalizacijos iššūkius ir pasaulio kismus, bet jo kryptis aiški – sudaryti individui sąlygas gimti, augti, veikti ir kurti vertas žmogaus vardo“, – tai ištraukos iš akademiko A. Gaižučio straipsnio „Apie gerovės valstybę“.

Elito reikšmė

A. Gaižutis sakė, kad knygoje „Elito šviesa ir šešėliai“ iš esmės nagrinėja, kaip elitas kinta istoriškai (aristokratija baigėsi, dabar vadybininkų elitas), kaip jis cirkuliuoja, kaip susikuria transnacionalinis elitas, ar galimas jo santykis su tradiciniais dalykais, nacionalinėmis valstybėmis, papročiais, ar tos pozicijos apibrėžtos, ar palaidos, skirtingos, iš kokių žmonių iškyla multimilijonieriai, vadovai, gaunantys pajamas, kurios lenkia metinius kai kurių šalių BVP.

Darąs išvadą, kad minėtas elitas susiformuoja specifišku būdu – per privačias elitines mokyklas ir tam tikrą universitetų terpę.

Yra skirtumas, kai valstybinėse mokyklose mokytojas dirba su 20–28 mokiniais ir kai privačioje mokykloje dėmesys skiriamas, pavyzdžiui, aštuoniems ar per pusę mažesnei mokinių grupei. Ten ir ugdymo, mokymo programos platesnės, orientuotos į reikšmingus rezultatus. Vaikai turi sąlygas įsigilinti į įvairius argumentus, nustatyti, kas bendra, kur jų nuomonė skiriasi nuo kitų nuomonės. Iš privačių universitetų išeina gerai parengti specialistai, mokslininkai, menininkai.

„Turtingos valstybės supranta, kad reikia paremti ir privačias mokyklas norint, kad valstybės gyvenime atsirastų brandūs piliečiai. Kitur vyrauja nuomonė, kam remti tokias mokyklas, jei stinga daug kam finansų“, – sakė akademikas.

Jis pridūrė, kad yra gerai dirbančių ir valstybinių mokyklų. Svarbu, kad jose vaikai išvengtų smurto, žeminimo. Svarbu ir mokytojų pasirengimas. Privačiose mokyklose vaikus moko net mokslinius laipsnius turintys pedagogai.

Antai Izraelyje susipažinęs su viena gimnazija, kurioje su vaikais dirba mokslininkai. Už gamtamokslinių disciplinų bloką atsakingas mokslininkas ten turi laboratoriją, kur kartu su savo mokiniais atlieka tyrimus. Mokytojo profesija yra laikoma garbinga. Žinoma, ten ir kitoks mokytojų atlyginimas už darbą.

Pasak A. Gaižučio, kuriant gerovės valstybę, priimant sprendimus, inicijuojant pertvarkas labai svarbu, kad bendrą kalbą surastų galios elitas (valstybės administravimo, įstatymų leidimo ir kontrolės galią turinčios institucijos, politikai, karininkija) ir įtakos elitas (mokslininkai, menininkai, žurnalistai, religininkai ir kt.), formuojantys gilias žmonių vertybines sampratas, geidžiamus dalykus. Profesoriaus teigimu, mus savotiškai posovietiniu laikotarpiu išgelbėjo susiformavęs Sąjūdžio laikais situatyvinis elitas.

Brandaus elitizmo šiandien Lietuvoje stinga. Egzistuoja korupcija, noras pasinaudoti valstybės turtu, stinga valstybiškai mąstančių, jaučiančių atsakomybę už paprastą eilinį žmogų. „Elito trūkumas negali būti greitai užpildytas. Turi praeiti kelios kartos, kad jis atsirastų“, – teigė A. Gaižutis.

Akademikas pabrėžė, kad didžiausias Lietuvos turtas yra graži gamta, upės, ežerai, didžiuliai gėlo vandens ištekliai. Tiems dalykams turime būti akylūs, daugiau neturime gamtos turtų.

„Japonijoje mačiau, kaip vietoje išrautos ir susmulkintos pušies tuoj pat į jos vietą pasodinama nauja. Kiek daug atidos miško išsaugojimui!“ – prisiminė pašnekovas.

Apie šeimą ir laimę

Akademikas A. Gaižutis papasakojo ir apie savo šeimą. Žmona Birutė buvo pradėjusi studijuoti ekonomiką, bet studijų nebaigė. Dirbo finansininke. Savo karjerą paaukojo dėl šeimos.

„Buvau labai užimtas. Ėjau atsakingas pareigas, dalyvavau politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Tad didžioji dalis šeimos rūpesčių gulė ant žmonos pečių“, – sakė akademikas.

Gaižučiai užaugino dukrą Ievą ir sūnų Lauryną. Turi tris anūkus Rikardo, Benediktą ir Aurelijų. Pastarieji anūkai dvyniai. A. Gaižutis sakė, kad labai įdomu juos stebėti. Abu dar tik pusmetinukai, bet jau matyti jų būdo skirtumai. Vienas nori labai bendrauti, aktyvus, o kitas ramesnis, moka ir be kitų draugijos ilgesnį laiką pabūti, kažką veikti susikaupęs.

Dukra Ieva yra socialinių mokslų daktarė, dirbo Lietuvos kultūros atašė Italijoje, buvo Italijos ir Lietuvos prekybos rūmų prezidentė. Jai įteiktas prestižinis Italijos Žvaigždės kavalieriaus ordinas už ypatingus nuopelnus skatinant Italijos ir Lietuvos kultūrinius ir ekonominius santykius. Šiuo metu dirba Muzikos ir teatro akademijoje.

Sūnus Laurynas yra vadybos magistras. Kurį laką dirbo sporto vadybos srityje, dabar dirba panašų darbą, mezga tarptautinius ryšius vienoje italų firmoje, kuri gamina apšvietimo įrangą, reikalingą ypatingomis sąlygomis, pavyzdžiui, apšviesti didžiules aikštes per įvairius renginius.

Paklaustas, ko žmogui reikia, kad jaustųsi laimingas, A. Gaižutis atsakė, kad laimės samprata individualus dalykas. Viena iš laimės sąlygų – būti ne tik racionaliam žmogui, atsiduodančiam savo malonumams ir tenkinančiam savo geidulius, bet ir įsiklausyti į savo širdies balsą, pajusti artumą su šalia tavęs būnančiais ir toli nuo tavęs egzistuojančiais žmonėmis.

„Labai svarbi žmogui ir sveikata. Kai prireikia dėl sveikatos turėti reikalų su medikais, didelio džiaugsmo ir pakilimo žmogus nejaučia. Dar nuo graikų ir romėnų laikų kūno ir sielos šūkis yra teisingas.

Koronaviruso pandemija atskleidė, kokie esame pažeidžiami. Lietuviai nėra iš stipriai sportuojančių tautų, nesame pirmaujantys kūno sveikata, kuri turi tiesioginį ryšį su dvasiniu nusiteikimu. Kūno ir sielos dermė pasiekiama valios ir pedagoginėmis (turint omenyje auklėtinius) pastangomis. Kokias nuo mažų dienų įdiegsime žmogui vertybines orientacijas, tokį turėsime ir pilietį. Kito kelio nematau“, – konstatavo pašnekovas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų