Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

GYVENIMAS ATVIRAIS NERVAIS – KITOKS POKALBIS SU „AFGANCU“

Arvydas Šeštakauskas teigė, kad žavisi gyvenimu, neskuba ir atsirenka, kas šiandien svarbu, o kas nelabai.
Autorės nuotraukos

Arvydas Šeštakauskas – žmogus, kurį pasirinko Kupiškis, Afganistano karas ir prancūzų kalba, kurio emocijos sprogsta eilėraščiais ir nurimsta fotokadro akimirkoje.

Apie gyvenimą, kūrybą, mažo miestuko trauką su Arvydu pasikalbėjome kavinukėje ant Kupos kranto. Tas pokalbis buvo neįpareigojantis, su dažnais minties šuoliais, atsivėrimais ir skaudžiais nutylėjimais, su fotosesija jo mėgstamo rudens fone. Atsisveikindami juokėmės, kad nežinia, kas iš to išeis.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Karas sapnuose

Su Arvydu esame bendravę, kai jis Kupiškyje kūrė Afganistano karo veteranų sąjungos skyrių. Šiuo metu jau nebėra to skyriaus. Pašnekovas sakė palaikantis ryšius su respublikine buvusių Afganistano karo dalyvių organizacija. Nuo tų kariškų reikalų ir pradėjome kalbą.

„Šiuo metu atsimenami ir gerbiami dabartiniai karo samdiniai. Mes, senieji „afgancai“, juos vadiname smėlio didvyriais. Nebejaučiu dėl to jokių nuoskaudų ar diskriminacijos, liko tik sarkazmas. Manau, kad panašiuose karuose svetimšaliai kareiviai praranda savo tapatybę. Keičiasi valdžios, politika, o kareivis taip ir lieka su savo neužgyjančiomis žaizdomis vienas.

Vilniaus universiteto filologai su tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto studentėmis. Arvydas Šeštakauskas trečioje eilėje antras iš kairės. Pirmoje eilėje tupi antras iš dešinės Vytautas V. Landsbergis.
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio albumo

Į karo mėsmalę anuomet pakliuvome būdami labai jauni, dar vaikiškais veidais šauktiniai, – aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai ar dvidešimtmečiai. Man buvo baisiausia, kad turėjau namuose palikti žmoną su kelių mėnesių dukryte. Niekas mums neaiškino, kur skrendame. Tik pasakė, kad į šiltus kraštus, ir su visa ekipuote susodino į karinį transporterį. Bagramo oro bazė, Pančero tarpeklis, kurio nei rusams, nei amerikiečiams nepavyko užimti, tai vietovės, kur ir man teko kariauti. Nenoriu apie tai kalbėti. Yra senas pasakymas: geriausias karas – nepradėti karo. Šią temą norėčiau užbaigti to karo esmę nusakančia citata iš knygos „Kaip tampama albinosais“, kurią parašė Afganistano karo veteranas Zigmas Stankus: „Perrėžk jam gerklę, nes šūvis per toli girdisi.“

(Šioje knygoje autorius rašo apie savo patirtį per sovietų invaziją į Afganistaną, kuri prasidėjo 1979 metais ir tęsėsi dešimt metų. – aut. past.)

Esu kalbėjęs su psichologe apie savo likimo brolius. Priėjome prie išvados, kad jiems psichologinės ir kitokios pagalbos labiausiai reikėjo prieš trisdešimt keturiasdešimt metų. Kiek per tą laiką jų nebepritapo prie civilio gyvenimo, nusižudė, prasigėrė, neišbrenda iš depresijos liūno, sunku ir suskaičiuoti.

Dabar mūsų belikę gal bent du tūkstančiai. Matyt, laukiama, kad greitai išnyksime visai ir nebebus problemos. Nekaltinu dabartinės Vyriausybės. Ji niekuo dėta. Po Sovietų Sąjungos griūties sklandė tokia rusiška frazė – mes ten jūsų nesiuntėme. Sovietai siuntė, tai jų pagalbos ir prašykite. Daug metų tokia etiketė buvo lipdoma. Ciniška“, – išsakė savo požiūrį pašnekovas.

Kaip kiti žmonės, kaip jis pats tvarkosi su potrauminiu sindromu?

Arvydas iš Afganistano karo grįžo 1984 metais, bet toji patirtis kaskart sugrįžta sapnuose. Tai žiauriai jautrus klausimas.

„Jūs neįsivaizduojate, ką aš sapnuoju! Kaip su tuo dorojuosiu? Draskau save. Kaip? Ogi kartais antrą valandą nakties pašoku iš košmariško sapno ir užplūdusias emocijas išlieju prirašydamas šūsnį lapų. Gerai nuteikia fotografavimas, kai kokį nors medžio lapą gali iš visų pusių patyrinėti. Puiki terapija pasivaikščiojimai su žmona, kavos gėrimas jaukioje kavinukėje ar parke ant suoliuko“, – atvirai mintis dėstė Arvydas.

Geroji lemtis kalba prancūziškai

Prancūziškai Arvydas kalba kaip lietuviškai. Už šios užsienio kalbos pradžiamokslį dėkingas šviesaus atminimo buvusiai klasės auklėtojai Rietavo vidurinėje mokykloje. Vyras prisipažino, kad yra meilės emigrantas. Dėl to irgi kalta prancūzų kalba. Beje, Meilė Arvydui dar vis žodis iš didžiosios raidės, neatspėjama paslaptis, kuriai tiktų Alberto Einšteino reliatyvumo teorija ir jo garsioji formulė.

Jo žmona Daiva kupiškėnė. Susipažino juodu studijuodami prancūzų kalbą Vilniaus universitete. Tik jis studijų nebaigė. Abu nusprendė, kad dviejų filologų šeimoje bus per daug.

Arvydui tik Afganistane neprireikė prancūzų kalbos. Ten pravertė sugebėjimas eiliuoti rusiškai. Kariuomenės draugai, savo merginoms rašydami laiškus, norėdavo į juos įterpti po gražų jo sueiliuotą posmą.

Studentų statybinio būrio vyrukai. Arvydas Šeštakauskas tupi pirmas iš dešinės.

„Sugrįžęs iš Afganistano kurį laiką gyvenau labai ramiai, bet tos ramybės ilgai iškęsti negalėjau. Supratau, kad toks gyvenimas ne man. Tad pasirinkau darbą Kupiškio policijoje. Tapau kriminalistu. Pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti Vilniaus universitete teisę. Kai jau buvau antrame kurse, 1992 metais, į policiją atkeliavo telegrama iš ministerijos, kad vyks policininkų atranka studijoms Prancūzijoje. Tereikia gerai mokėti prancūzų kalbą ir išlaikyti egzaminus. Į tą pasiūlymą žvelgiau labai skeptiškai. Tik bendradarbio paskatintas visgi pasiryžau šiai, mano akimis, avantiūrai. Į pirmą susitikimą susirinko apie 500 pretendentų. Vėliau jų liko dešimt. Tarp jų ir aš. Baigiamasis egzaminas vyko Vilniuje Prancūzijos ambasadoje, kuri tada buvo įsikūrusi rūmuose, kuriuose gyveno Napoleonas, vėliau – Kutuzovas, o dabar yra Prezidentūra. Reikėjo parašyti prancūziškai apie Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą privalumus. Visi rašo, skuba, o aš sėdžiu ir dairausi. Priėjo prie manęs tuometinis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje ir klausia, kodėl nerašau. Pasakiau, kad nenoriu rašyti nesąmonių, kad tam reikia specifinių politikos žinių, tam tikro žodyno, kad politinio teksto prancūzų kalba nesugebėčiau parašyti.

Ambasadorius mane pasikvietė į savo kabinetą, paklausinėjo, kas toks esu, iš kur. Po egzamino visi išvažiavome namo. Buvau ramus, kad mokslai Prancūzijoje tikrai nuplaukė. Netikėtai ryte 7 valandą sulaukiau skambučio, kad 17 valandą su lagaminu turiu prisistatyti į Vilnių, kad keliausiu studijuoti į Prancūziją.

Iš Lietuvos mokytis tuomet vyko keturi Policijos akademijos studentai ir keturi vyresni policininkai. Dauguma jų nemažai pasiekė. Yra dirbančių NATO būstinėje, Europos Sąjungos struktūrose.

Mūsų mokykla buvo įsikūrusi kaimelyje netoli Fonteblio pilies. Greituoju traukiniu per 45 minutes pasiekdavome Paryžiaus centrą. Po metų mokslus baigėme ir gavome kriminalinės policijos inspektoriaus laipsnį. Buvau kalbinamas likti Prancūzijoje, bet grįžau į Kupiškį, į savo darbovietę. Buvau labai pasiilgęs namų.

Buvome vieni pirmųjų, kurie galėjo semtis žinių, kai nebeliko sovietiniais metais buvusios geležinės uždangos su Vakarais. Visi tikėjomės, kad tie diplomai bus didžiulis privalumas. Bet sugrįžus prasidėjo ta pati darbo rutina – „Eik. Kiaulę Pyragiuose pavogė.“ Teko pamiršti Prancūziją. Nebuvau pretenzingas. Gal tik pamatęs kitokio pasaulio, aštriau pajutau pagarbos, darbo kultūros stygių.

Tiesa, 1993 metų rugsėjo pradžioje po sugrįžtuvių iš Prancūzijos teko saugoti popiežių Joną Paulių II, kuris tuo metu viešėjo Lietuvoje. Su jo apsauga reikėjo susikalbėti prancūziškai.

Po poros metų vis dėlto kriminalisto darbą palikau. Pajutau, kad čia savęs nerealizuoju“, – apie savo studijas ir darbą pasakojo Arvydas.

Vėliau prancūzų kalbos mokėjimas jam padėjo įsidarbinti ekskursijų vadovu, vertėju. Lydėdavo turistų grupes iš Maskvos į Paryžių. Vėrėsi sienos. Žmonės troško keliauti. Važiuodavo į tolimiausias ekskursijas vos ne su sulūžusiais „Ikarus“ autobusais. Po kelerių metų tas darbo periodas Arvydui taip pat baigėsi, bet skambučiai netilo su kitokiais darbo pasiūlymais. Prancūzų kalbos reikėjo visur. Lietuviai pradėjo gabenti naudotus automobilius. Taigi vyras ir įsidarbino tokioje komercinėje įmonėje. Atėjo 1999 metų ekonominė krizė ir daug verslų įstrigo. Trumpam įstrigo ir Arvydas.

Kitas etapas, kur jam pravertė prancūzų kalbos mokėjimas, buvo darbas su jaunimo mainų projektais. Taip pradėjo bendradarbiauti su rajono Savivaldybe. Yra parengęs keturis projektus. Lydėdavo mokinių grupes kaip vertėjas į Prancūziją.

Prieš keturiasdešimt metų su Vilniaus universiteto filologais. Arvydas Šeštakauskas trečias iš dešinės.

„Matyt, esu blogas žmogus, kad traukiu gerus žmones. Vėl po darbo pauzės gavau pasiūlymą dirbti logistikos įmonėje. Jai reikėjo žmogaus, gerai mokančio prancūziškai ir išmanančio tos šalies geografiją. Čia dirbau pastaruosius 11,5 metų, kol tos įmonės „nesuvalgė“ pandemija“, – teigė pašnekovas.

Arvydas juokėsi, kad prancūzų kalba jį kasdien užkabina ir veda per gyvenimą. Pakanka išgirsti per radiją prancūziškai dainuojant ir gali pusdienį apie tai kalbos su žmona suktis.

Pasakiau Arvydui, kad Kupiškyje jų porą kai kas ir „prancūzais“ pavadina. Vyras tai išgirdęs smagiai nusikvatojo.

Į klausimą, ką šiandien veikia, Arvydas atsakė labai paprastai: „Dabar aš gyvenu čia ir dabar. Keliu nosį į viršų, nors manau, kad šešiasdešimtmečių 150 proc. niekam nereikia. Išsiunčiau per mėnesį 100 CV (gyvenimo aprašymų) ir sulaukiau tik dviejų skambučių. Po tų pokalbių netgi pasijutau kaltas, kad gyvenu Kupiškyje, o ne didmiestyje, kur reikėtų darbuotojo.

Vis dėlto šiuo metu aš galiu rinktis. Neskubu. Žaviuosi gyvenimu ir laukiu to stulbinančio skambučio.“

Kūryba – patiktukų neskaičiuoja

Iki šio pokalbio nežinojau, kad Arvydas rašo eilėraščius, kad juos publikuoja savo feisbuko paskyroje. Buvau mačiusi tik jo keletą fotografijų, pateiktų įvairiems konkursams.

Stipru. Tikra. Jautru. Verta knygos. Toks mano įspūdis perskaičius Arvydo eilėraščius. Apie poeziją kalbėti sunku. Tai labiau jausmų pasaulis.

„Rašinėti pradėjau mokykloje. Kas jaunas nerašė. Studentiškais metais man bendraamžis Vytautas V. Landsbergis atnešė Vytauto Mačernio ir Vytauto Onaičio poezijos knygas paskaityti. Iki šiol šie poetai labai prie širdies. Kaip ir Paulius Širvys.

Filologijos fakultete studijavo nedaug vaikinų. Visi buvome pažįstami. Jie žinojo apie mano bandymus rašyti.

Susiradau tuo metu ant „Primos“ cigarečių pakelio Gedimino aikštėje, prie bokšto varpinės, parašytą eilėraštį apie rudenį laukiant pirmo pasimatymo su Daiva. Po keturiasdešimt metų jis man pasirodė visai neprastas. Tebemoku ir mintinai. Jis dedikuotas jai:

Kam jūs šluojat pageltusį rudenio liūdesį? \ Likus gatvė tuščia to visai nesupras. \ Medžiai stovi sulyti, apnuoginti tartum kaltę supratę, \ Droviai tiesia šakas. \ O praeivi, sustok, nesigėdink, nebijok susitepti rankas. \ Pasiimk ir paimk, ką tau duoda ruduo, vėjas, saulė, šalna. \ Na, nejau nematai šito grožio? \ Tu su ja susitikt pirmą kartą skubi. \ Pasilenk ir paimk. \ Klevo lapas daug mielesnis nei šilto birželio gėlė.

Vėliau gyvenimo rutina užgožė kūrybą. Bet ką savyje turi, vis tiek išlenda ir niekur nedingsta.

Turiu parašęs apie 300 eilėraščių. Vytautas V. Landsbergis man patarė neišmesti to, ką parašau, o pasidėti į stalčių ir perskaityti po mėnesio. Taip ir darau. Tas atrankos metodas pasitvirtino.

Manęs daug kas klausia, kada knygelę išleisiu. Manau, kad nereikia popierinio varianto. Kas nori, mano eilėraščius gali perskaityti internete, feisbuko puslapyje. Rašau ir miniatiūras, visokius pamąstymus. Patiktukų neskaičiuoju. Kūryba man saviraiškos forma.

Pritariu Vytauto V. Landsbergio išsakytai minčiai, kad Lietuvoje nėra tiek skaitančių žmonių, kiek yra leidžiančių knygas. Kam tuo užsiimti? Kas norės tą mano brošiūrėlę pirkti už 8 eurus?“ – išsakė savo nuomonę apie knygos leidimą pašnekovas.

Arvydą kūrybai gali įkvėpti bendravimas su žmogumi, žvilgsnis pro langą, ryte praskrendančios gervės, šviesos blyksnis, subrendusi emocija. Fotografavimas – priedas prie poezijos, ją pastiprinantis. Tokių žodžio ir vaizdo sugretinimo bandymų yra vieną kitą pateikęs ir savo feisbuko puslapyje.

Paklaustas, iš kur polinkis eiliuoti, Arvydas prisiminė tėvo giminę, kilusią nuo Kalvarijos, iš Sangrūdos kaimo Lenkijos pasienyje. Jo viena šviesaus atminimo teta Bronė Šeštakauskaitė-Salatkienė, beveik neraštinga moteris, yra sueiliavusi Žemaitės „Marčią“. Jos vaikai mamos jubiliejaus proga tą eiliuotą tekstą išleido atskira knygele. Tai gal iš čia ir jo gabumai.

Ruduo mėgstamiausias Arvydo Šeštakausko metų laikas.

Apie Kupiškį ir ne tik

Arvydas sakė, kad Kupiškis jam labai patinka. Čia gyventi gera ir niekur iš čia nenorėtų kraustytis.

„Nuostabus miestelis. Geras miegamasis rajonas turint normalų darbą. Šiais laikais ir nuotoliniu būdu iš čia galima dirbti. Esame apskrities centre. Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos. Čia gera aura. Gerus šeimininkus miestukas turi dar gal net nuo Tamošiūno ir Baguškos laikų.

Mano viena mėgstamiausių vietų Kupiškyje naujai nutiestas pėsčiųjų takas pakupyje, pro teniso kortus. Pavasarį su žmona kartą ten net laisvo suoliuko negavome atsisėsti išgerti kavos.

Gana stipri ir Kupiškio bendruomenė. Jaunimas po truputį atvažiuoja, kuriasi, nebijo naujų išbandymų. Tikiu, kad Kupiškio ateitis gali būti labai graži“, – tvirtino pašnekovas.

Per visą pokalbį su Arvydu dažnai buvo minima kava. Ji dalyvavo ir mūsų pokalbyje. Kaip ir daugeliui žmonių, kava Arvydui yra bendravimo priemonė. Jis prisipažino, kad nėra labai didelis jos mėgėjas. Gera prie jos puodelio su žmona padiskutuoti ryte saulei tekant.

Visgi buvo įdomu, kur Arvydas norėtų šiuo metu nors trumpam nuvažiuoti. Jis sakė, kad kaskart jį traukia į Marselį ir į Provansą. Tai dvi vietos, kur jam įdomu, bet gyventi ten visą laiką nenorėtų.

„Marselis sužavėjo savo betarpiškumu. Dirbdamas komercinėje įmonėje dažnai čia lankydavausi. Prancūzai apie jį sako, kad tai pirmas miestas Afrikoje. Šiame uostamiestyje nėra saugu. Naktimis teko girdėti ir kalašnikovo šūvius. Ten ore dažnai tvyro į skrudintą gumą panašus hašišo kvapas. Bet ne kartą naktį vaikščiota po Marselį ir nieko nenutiko. Įspūdingas senasis jo uostas, kur rytais žvejai suveža visą savo laimikį, o aplinkinių garsių restoranų šefai ateina pirkti žuvies ir jūros gėrybių. Po kelių valandų nebelieka tos žuvies. Atvažiuoja spec. tarnybos, nuplauna, iškvėpina teritoriją.

Ten sutikome žvejojantį bomžą. Meškerę jis buvo įmerkęs tepaluotame prieplaukos vandenyje. Paklausėme, ką žvejoja. Pasakė, kad duotume cigaretę, tada pasakys. Davėme. Pasakė, kad menkę gaudo. Vėl paklausėme, kokį masalą naudoja, jis vėl už atsakymą išprašė cigaretės, taip ir kalbėjomės, kol visą cigarečių pakelį jam išdalijome.

Žavus einant aukštyn gatve nuo uosto menininkų kvartalas, katedra ant uolos lyg švyturys. Jos pavadinimas, išvertus iš prancūzų kalbos, žvejų geroji sėkmė“, – pasakojo Arvydas.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2021-10-27 at 13:57

    Labai įdomus žmogus,labai geras straipsnis. Ačiū.

    • Rima (86.38.129.192)

      2021-10-29 at 08:31

      Labai idomus straipsnis, Aciu zurnalistei,kad suranda tokiu idomiu zmoniu su idomiais gyvenimais ir mums supazindina. Sekmes ir autoriai ir straipsnio herojui!

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų