Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

„VIETOS, KUR GYVENAI, VISADA PALIEKA SAVO ŠTAMPĄ“

Airijoje, Waterford mieste, Irena Loveikaitė gyvena jau 17 metų. Nors ir neilgai, šešerius metus, ji praleido Kupiškyje, kuris tebėra įstrigęs Irenos širdyje. Tai buvo pati paauglystė. Laikas, kai formuojasi pažiūros į tam tikrus dalykus, sava vertybių sistema, požiūris į aplinkinius žmones.

Šiandien buvusi kraštietė – socialinių mokslų doktorantė, dėstytoja, mylinti mama ir žmona. Kas ją atviliojo į kitą šalį, kaip čia gyvena, mielai papasakojo Irena.

Jurga BANIONIENĖ

Waterforde – lyg Kupiškyje

Į Airiją I. Loveikaitė išvyko paskui savo mamą Romualdą. Dar Lietuva net nepriklausė Europos Sąjungai, kai mama nusprendė ieškoti darbo šioje šalyje.

Irena su mama Romualda ir seserimi Neda (kairėje) per savo vestuves.
Nuotraukos iš asmeninio Irenos Loveikaitės albumo

„Ji pradinių klasių mokytoja. Mums iš Šiaulių atvažiavus gyventi į Kupiškį, mama dirbo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Mokykloje mažėjant mokinių, darbo neliko. Baigusi mokslus, į Airiją išvyko ir mano sesuo. O galiausiai ir aš. Visos taip ir pabėgome iš Lietuvos. Tiesa, man tas išvykimas buvo per ašaras ir nenorą“, – pasakojo Irena.

Jos sesuo šioje šalyje neliko, su vyru įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, o Irena, jos mama iki šiol čia gyvena.

„Waterfordas labai mielas miestelis, ramus, atmosfera panaši į Kupiškio, orientuojamasi į menus, organizuojami įvairūs festivaliai, remiami vietiniai menininkai. Man čia patinka, niekada nenorėjau kitur išvažiuoti. Šiais metais miestelis pripažintas pačia geriausia vieta gyventi Airijoje. Jis yra prie jūros, daug paplūdimių, šalia kalnai su kriokliais, miškai. Bet kada gali sėsti ir nuvažiuoti. Labai rūpinamasi vietos bendruomene. Tikrai simpatiška gyventi vieta, graži. Ji man labai primena Kupiškį“, – džiaugėsi I. Loveikaitė.

Išmainė į socialinę sritį

Gyvendama Lietuvoje Irena studijavo socialinius mokslus. Tačiau prisipažino, kad visada norėjo būti žurnaliste.

„Bent nuo vienuolikos metų buvau tikra, kad būsiu žurnalistė, rinkausi ir atitinkamus egzaminus. Bet viena draugė, Kristina, jos mama, dirbusi žurnaliste, ragino to nedaryti, rinktis visapusį išsilavinimą, o rašyti galėsiu ir baigusi mokslus. Paskutinėje klasėje nusprendžiau, kad žurnaliste nebūsiu, bandysiu stoti į socialinį darbą“, – prisiminė pašnekovė.

I. Loveikaitė įstojo į Mykolo Romerio universitetą. Gimnazijoje mokėsi puikiai, tad tai padaryti tikrai nebuvo sudėtinga.

Deja, po metų studijas teko stabdyti, tiesiog trūko finansinių išteklių, todėl išvyko padirbėti į Airiją. Tuomet manė, kad į mokslus Lietuvoje būtinai grįš. Vis dėlto paragavus gyvenimo svetur, Irenos nuomonė pasikeitė. Be to, visada mąstė kurtis ne Lietuvoje, o Airijoje arba vykti į Ameriką pas tėtį.
Ilgą laiką Airijoje Irena dirbo įvairiuose restoranuose, o galiausiai nusprendė tęsti mokslus. Vėl nėrė į socialinę sritį, labai gerai baigė bakalauro mokslus, todėl iškart buvo priimta į doktorantūros studijas, gavo darbo pasiūlymą toje pačioje mokymo įstaigoje.

Doktorantūros studijų baigimo apdovanojimas.
Su Waterford technologijų instituto prezidentu profesoriumi Wilie Donnelly.

„Airijoje nesimėto dėstytojo darbai. Labai retai yra jų skelbimų. Man labai pasisekė, atidaviau savo doktorantūros darbą, ir po kelių mėnesių jį patvirtinus, pamačiau informaciją, kad ieškomas dėstytojas. Viskas gražiai susidėliojo. Šiuo metu esu socialinių mokslų ir socialinio darbo dėstytoja Waterford technologijų institute (WTI). Dėstytojauju pagal darbo kontraktą jau trejus metus, tai dariau ir atlikdama doktorantūrą, tad iš viso jau apie šešerius metus“, – kalbėjo pašnekovė.

I. Loveikaitei ši veikla labai patinka. Anot jos, tai nėra darbas, o malonumas. Įdomu, nuolat randi kažką naujo, visada pilna pokyčių. Studentai keičiasi. Šiais metais jų labai daug, nes po koronaviruso pandemijos pasikeitė egzaminų sistema.

Irenai sunku lyginti Lietuvos ir Airijos aukštąsias mokyklos, nes gimtojoje šalyje mokėsi labai trumpai, tačiau santykiai tarp dėstytojų ir studentų, jos akimis, Airijoje laisvesni, paremti tarpusavio bendradarbiavimu, nejuntama įtampa.

„Dažnai pajuokaujame, švarkeliu apsirengusi į darbą retai einu. Visi labiau atsipalaidavę, ramesni. Aš pati stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą, balansą, kad studentai į mane vis dėlto žiūrėtų kaip į dėstytoją, nors nemažai tarp jų yra mano amžiaus ar net vyresnių. Airijoje daug suaugusių žmonių, kurie persikvalifikuoja netekę darbo ir pan. Šioje šalyje į universitetus žmonės ateina vedami tikslo išmokti profesijos, o Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama giluminiam išsilavinimui“, – akcentavo emigrantė.

Irena su Fergus susipažino Airijoje.

Šeima ir laisvalaikis

Ji su airių tautybės vyru Fergus, kuris taip pat yra socialinių mokslų dėstytojas, augina sūnų Dagda.

„Susipažinome darbe, kartu rengėme vieną konferenciją, drauge esame jau dešimt metų. Mūsų vestuvės vyko Lietuvoje. Sūnui Dagda dabar dveji metukai. Džiaugsmas, ne vaikas. Dagda yra pirmas airių dievas, lietuvių mitologijoje – Perkūnas. Norėjome mitologinio vardo, kurį būtų galima ištarti ir airiškai, ir lietuviškai“, – apie savo šeimą kalbėjo pašnekovė.

Šiuo metu Dagdą prižiūri Irenos mama, kai sulauks trejų, tėvai jį planuoja leisti į gretimą Montesori mokyklėlę.

Daugiausia laisvo laiko buvusi kupiškėnė sakė praleidžianti su savo šeima. Mėgsta visi kartu keliauti. Yra aplankę nemažai Airijos kampelių. „Šią vasarą buvome paskyrę kelionėms, ypač po pagoniškas vietas, lankėme mitologinius kalnus. Keliauti labai patinka ir Fergusui, ir man. Waterfordas prie vandenyno, tad yra kur nuvažiuoti, nereikia ir tolimesnių išvykų. Juolab dabar, kai turime atžalą, nebeplanuojame visko taip skrupulingai, vaikas išmokė atsipalaiduoti, nebeskubėti“, – sakė Irena.

Iš šios vasaros kelionių. Irena su vyru Fergus ant pagoniško Loughcrew kalno.

Ramiau ir lėčiau

Gyvenimu Airijoje besimėgaujanti I. Loveikaitė sakė, kad čia jaučiasi laisva ir atsipalaidavusi. Vis dėlto reikėjo laiko, kad pritaptų. Buvo sunku, kol suprato šios šalies kultūrą, žmonių mentalitetą. Airiai, pasak jos, kitokie nei lietuviai, niekur neskuba, yra ramesni.

„Lietuvoje, pavyzdžiui, pasikvietei santechniką, kad jis ateitų trečią valandą, tuo laiku jis ir ateis, o Airijoje tai atsitiks po geros savaitės ar dviejų. Dabar jau pradėjau suvokti, kad kai airiai kviečia susitikti kavos, nereiškia, kad taip ir įvyks. Kai parvažiuoju į Lietuvą, pastebiu žmonių piktumą, rodos, viskas viduje burbuliuoja. Airiai atsipalaidavę, eilė parduotuvėje gali būti didžiausia, bet nusprendė senutė pakalbėti su pardavėja, ir pakalbės, visi supras, neskubins. Žinoma, kartais tas jų atsipalaidavimas erzina, ypač jei esi atsakinga už projektą arba darbą reikia padaryti dabar“, – mintis dėstė pašnekovė.

Waterfod mieste yra nemaža lietuvių bendruomenė, tačiau Irena nėra aktyvi jos narė. Čia veikė ir sekmadieninė lietuvių mokyklėlė, Irenos mama buvo įsijungusi į jos veiklą, bet užklupus koronavirusui, viskas kiek priblėso.

Tik geriausi prisiminimai

Į Lietuvą Irena dar grįžta. Šiauliuose, kur užaugo, tebegyvena teta, močiutė, dėdė, pusbrolis. Visus juos aplanko. Suvažiuoja visi, kurie gali, nes daug šeimos narių pasklidę po pasaulį. Kai nori pasimatyti, tenka derintis atostogas.

Tik Kupiškyje nebėra nieko, pas ką galėtų atvažiuoti. Pašnekovė prisiminė, kad kai atsikėlė čia gyventi, nieko nepažinojo. Tai buvo mamos sprendimas.

„Mama buvo pažįstama su viena moterimi iš Kupiškio, ji sakė, kad tai gražus miestelis. Sesė dažnai sirgdavo, tad norėjome vietos, kur būtų daug gryno oro, gamtos, mama ir pasirinko Kupiškį. Be to, pasak mamos, čia buvo ir puikios mokyklos. Kai atsikėlėme, man buvo 12 metų“, – prisiminė I. Loveikaitė.

Iki 18 metų gyvenusi Kupiškyje Irena tikino iš širdies jo dar neištrynusi. Atvykus iš didesnio miesto į provinciją viskas buvo kitaip.

„Čia tiesiog vyravo kitokia atmosfera. Niekas nekėlė savęs aukščiau kitų, nenorėjo kažkuo pasirodyti. Nuostabūs buvo mokytojai. Iki dabar jie mane įkvepia, dėstydama pati suvokiu, kiek visokių galimybių jie suteikė. Rašyti, dalyvauti įvairiuose konkursuose labai skatino lietuvių kalbos mokytoja Liuda Kopūstienė, iki dabar ji man išlikusi atmintyje. Pamenu, išveždavo mus į etnografines ekspedicijas, važinėdavome po kaimelius, kalbinome senus žmones. Dalia Venckuvienė sudarė puikias sąlygas mokytis anglų kalbos. Dievinau ir istorijos olimpiadas. Ją man dėstė mokytojas Stanislovas Šepetys. Jis ir mokytojo vedamos pamokos paliko didžiulį įspūdį. Mokykloje buvo taip, jei mokytojas matydavo, kad esi gabus kažkokiai sričiai, labai skatindavo, sukurdavo visas galimybes“, – mokyklos laikus prisiminė I. Loveikaitė.

Šio gyvenimo Kupiškyje laikotarpio dovana Irenai – draugai. Iki šiol puoselėja draugystę su Jungtinėje Karalystėje įsikūrusia Ieva Venckute ir Vilniuje likusiu Justu Ivanausku.

Irena su draugais Ieva Venckute ir Justu Ivanausku.

Paklausta, ar nekyla noras kada atvykti į Kupiškį, pasivaikščioti po pažįstamas vietas, ji tvirtino, jog tikrai taip. Vyrui dažnai pasakoja apie Kupiškį. Galbūt ir tam ateis laikas.

„Labai noriu atvažiuoti, pasiilgau Kupiškio. Prisimenu kelią nuo mokyklos iki namų Kraštiečiuose, pievą, pilną ramunių. Kai baigiau gimnaziją, medžiai buvo tik pasodinti, šiandien tikriausiai jie jau labai aukšti. Vietos, kuriose gyvenai, žmonės, kuriuos sutikai, visada palieka savo štampą, sukurtą atmosferą. Man Kupiškis įsiminė tuo, kad jis visada buvo orientuotas į meną, suteikiant daug grožio čia gyvenantiems žmonėms“, – nostalgiškai pokalbį baigė I. Loveikaitė.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Diana (195.182.88.203)

    2021-10-25 at 08:02

    Kokia graži ir simpatiška mama.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų