žurnalistė
Praėjusį pirmadienį, kai dėl techninių nesklandumų pavakariu nustojo veikti socialinių tinklų paskyros „Instagram“, „Facebook“, programėlės WhatsApp“, „Google Play Store“ „Messenger“, ėmė strigti ir „Google“ naršyklės veikla, kai interneto vartotojai iš viso pasaulio dėl to nervinosi, piktinosi, nerimavo, aš likau rami.
Net septynias valandas trukęs tas pasaulinis įvykis manęs nepalietė. Tuo laiku jau buvau baigusi visus darbinius reikalus.
Asmeniniai internetiniai reikalai buvo nustumti į šalį. Mėgavausi auksiniu rudeniu žingsniuodama pakupiu.
Apie neva feisbuko mirtį sužinojau tik kitą dieną, kai šis socialinis tinklas vėl veikė nepriekaištingai ir viliojo į savo tinklus pasaulio žmones.
Tokie nutikimai verčia pagalvoti, kiek mes esame priklausomi nuo virtualios realybės, nuo informacinių technologijų.
Ar turime alternatyvų, kurios padėtų sušvelninti tų technologijų trikdžius.
Esu iš savo artimųjų girdėjusi pastabų, kad nepaleidžiu telefono iš rankų lyg koks paauglys. Gal tai ne visai tiesa. Tai rodo ir mano reakcija į feisbuko trikdžius.
Manęs panikos priepuoliai neištinka, jei kartais telefoną neilgai pamirštu namuose.
Dažnai į jį žvilgčioti esu priversta dėl darbo reikalų ir dėl bendravimo su vaikais ir anūkais. Visi nuolat bendraujame per vieną susirašinėjimo programėlę. Galime ir nuotraukas siųsti.
Gaila tik, kad tas nuolat fotografuojamas gyvenimas kažkur pradingsta interneto erdvėje.
Tą srautą sunku suvaldyti, atsirinkti, išsaugoti. Susitaikiau su mintimi, kad taip ir turi būti. Juk ankstesniais laikais žmonės retai fotografavosi ir nieko nenutiko.
Gal kada nusipirksiu specialią talpyklę ir didžiumą sau brangių vaizdų ten sutupdysiu, o gal kada ir popierinę nuotrauką pasidarysiu iš to srauto atvaizdų. Vis pasižadu.
Būna įdomu, kai feisbukas teikiasi man priminti, ką aš fotografavau, pavyzdžiui, prieš dešimt metų.
Manau, daug kam būtų blogiau, jei sutriktų prisijungimas prie interneto bankininkystės, nebegalėtum per banką prisijungti prie kitų paskyrų, kur reikalaujama elektroninio parašo, o jo neturi.
Būtų streso, jei nebegalėtum pasinaudoti banko kortelėmis. Taip kartais irgi nutinka. Taigi patirtis sako, kad visuomet reikia su savimi turėti šiek tiek grynųjų pinigų.
Gerai, kad valdžia visgi nutarė didinti bankomatų skaičių Lietuvoje, kad atsiskaitymas grynaisiais dar neuždraustas. Kažin, ar kada nors taip nutiks. Jei taip bus, tai kuo bus pakeistas atsiskaitymas, jei iš rikiuotės išeis visos informacinės technologijos.
Bitkoinams (kriptovaliutai, arba kitaip sakant, skaitmeninei valiutai) užsidirbti irgi reikia interneto programinės įrangos. Jie laikomi taip pat internetinėse piniginėse.
Manau, kad pasijusčiau labai blogai, apimtų panika, jei pradingus internetui, dingtų ir radijas, televizija, knygos ir kita spauda, nutiltų visi telefonai.
Gal nuramintų dar nesunaikinta gamta ir žmogaus ryšys su žmogumi.
Beje, šįryt buvo tokie keisti debesys. Dangus atrodė lyg sunkiasvoriu traktoriumi išvažinėtas.
Unsplash nuotrauka
