Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

FOTOMENININKAS REMIGIJUS VENCKUS: „KŪRYBOJE MELUOTI NEGALI IR NEGALI PATIKTI VISIEMS“

Kupiškio etnografijos muziejuje birželio 15 d. gerai žinomas medijų menininkas ir kritikas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Remigijus Venckus pristatė savo parodą „Fotografijos fragmentai“. Jo eksperimentinė fotografija Kupiškyje eksponuota pirmą kartą.

Apie parodos koncepciją, išėjimą iš didmiesčių į provinciją pristatant savo kūrybą ir pasikalbėjome su menininku.

Kupiškio etnografijos muziejuje pirmą kartą savo kūrybą pristatė medijų menininkas, meno kritikas Remigijus Venckus.

Jurga BANIONIENĖ

Jūsų veikla išties daugialypė. Papasakokite plačiau, kuo užsiimate.

Esu Gedimino technikos universiteto profesorius. Užsiimu eksperimentine fotografija, multimedijos grafiniu, taikomuoju dizainu. Pagal išsilavinimą esu dailininkas grafikas, vėliau baigiau meno istoriją, iš meno kritikos parašiau disertaciją. Kasdienėje profesinėje dėstytojo veikloje daugiausia dirbu su IT (informacinių technologijų) studentais. Yra tokia mano gyvenimo keistenybė, kad turiu humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, bet net nepamenu, nuo kada rankose visuomet būdavo kūrybos priemonė, eidavau kūrybos keliu. Be abejo, dailininko grafiko išsilavinimas duoda specifinį požiūrį į tas priemones, kurias aš taikau, tyrinėju, dažnai susidaro įspūdis, kad mano kūryba nėra nei fotografija, nei grafika, o kažkas tarpinio, kad tai – ir kompiuteris, ir juosta, bet nei tai, nei tai. Taip jau yra nutikę, kad visada mano pedagoginiai vardai buvo universitetuose suteikiami tik už meninę kūrybinę veiklą. Situacija duali – lyg vieni norėtų mane laikyti meno kritiku, kiti parodų kuratoriumi, o treti mato kūrėju, menininku.

Remigijus Venckus kupiškėnams Etnografijos muziejuje siūlo iš arčiau susipažinti su eksperimentine fotografija.

Kaip kritikas, tikrai daug rašau. Meno kritikos, publicistinius straipsnius, parodų, menininkų, kolekcijų, katalogų, knygų recenzijas. Kuruoti parodų, prisipažinsiu, nemėgstu, bet kartais tenka, niekur nedingsi, reikia. O mano didžiausia sėkmė ir malonumas yra eksperimentinės fotografijos kūryba, nors anksčiau kurdavau labai nemažai eksperimentinių videofilmų. Savo karjeros pradžioje buvau videomeno, konkrečiai filmų kūrybos dėstytojas, dirbau Vytauto Didžiojo, Šiaulių universitete, taip ir sukdavausi tarp menininkų ir IT studentų. Pastaruoju metu dirbu daugiau su IT studentais, nemažai ir su kūrybinių industrijų, bet mano centras – vizualinė kūryba. Man tai svarbiausia, į tai gilindamasis, eksperimentuodamas jaučiu didžiausią malonumą. Dar doktorantūros metais vis daugiau linkdavau į fotografiją, videomeną kurti būdavo įdomu, bet jau tada daug kas iš garsių menininkų, kritikų sakydavo, kad gal geriau eičiau fotografuoti. Fotografija ir tapo man visada sava, bet eksperimentinė. Esu visiškai netipiškas, nesinešioju fotoaparato, nefiksuoju kasdienybės, pastaruoju metu nueinu į visišką abstrakciją.

Kupiškyje savo kūrybą pristatote pirmą kartą. Kaip radote mus, ar atvirkščiai, Jus rado?

Kupiškis man – nauja patirtis. Vietiniams pažintis su manimi turbūt taip pat labai nauja. Savo metines parodų programas pradedu dėliotis apie rugsėjį. Dažniausiai kreipiuosi į įvairius muziejus, galerijas ir jiems pasiūlau galimybę parodyti, ką esu sukūręs. Manęs klausia: gal tavęs neįsileidžia Vilniuje ar kur kitur? Žinote, didesniuose miestuose daugiau komercijos. Lietuvoje fotografijos, o ypač eksperimentinės, įsigijimas, noras įsigyti, nevertinamas. Jei nori gyventi iš vizualiojo-vaizduojamojo meno, reikėtų užsiimti tapyba. Tai geriausiai perkami dalykai ir rodo mūsų tam tikrą kultūros specifiką ir tragediją, nebrandumą. Į fotografiją dažnai žiūrima kaip į reprodukavimą, spustelėjai mygtuką – ir nutiko. Bet realiai vis tiek yra žmogaus žvilgsnis, skonis, galimybė atrinkti, pastebėti. Ėmiau žiūrėti, kokiame muziejuje pats nesu buvęs, radau Kupiškį. Pasiūliau parodą, bet pandemija mums labai kišo koją, porą metų jos taip ir nesurengėme. O dabar, praktiškai per savaitę, viskas buvo nuspręsta. Man visada yra malonu išvažiuoti iš miesto, atvykti į mažus miestelius, net kaimelius. Ten sutinku nuostabių žmonių. Pavyzdžiui, darau parodą Palangoje, ateina žmonės su gėlėmis, žiūri į juos ir galvoji, iš kur jie. Atsakymas būna – iš Panevėžio. Tai džiugina.

Kokia ši Jūsų kupiškėnams atvežta paroda?

Vietiniams norėjau prisistatyti su savo specifiniu požiūriu. Parodą „Fotografijos fragmentai“ sudaro keturi ciklai. Jie man jautriausi, artimiausi ir svarbiausi, ten esu aš pats. Visi yra paženklinti jausmu, tai yra savianalizė savo jausmų, patyrimų, pojūčių, lietimų ir, aišku, atminties.

Fotografijų ciklas „Soliaris“ – tai vienos senesnių nuotraukų. Jis inspiruotas Stanislavo Lemo romano „Soliaris“, kuriame pasakojama apie planetą, lankomą astronautų, mokslininkų ir kt. Planeta yra vandenynas, kuris mąsto, mąstydamas jis sugeba brautis į atvykstančių smegenis ir kurti gana netobulas, iškreiptas, su paklaida struktūras iš tų prisiminimų. Tai keistas romanas, kuris, kaip sako kritikai, yra apie Dievo netobulumą, o man – apie savęs paieškas, grįžimą į save, analizavimą.

Tas klaidingo struktūros atkartojimo, prisiminimo, suklydimo prisimenant momentas, būtent – atmintis, man labai įdomu. Dėl to ir atsirado toks savianalitinis ciklas „Soliaris“.

Dar senesnis – ciklas „Žvilgsnis“. Jį sukūriau doktorantūros studijų metais, apie 2007 metus pradėjau dėlioti kadrus, bet jie gimė specifiškai, kada varčiau prosenelės albumą ir pamačiau kadrą, kur ji bučiuoja savo vyrą prieš uždengiant karstą. Nors buvau visai pyplys, tą dieną atsiminsiu visą gyvenimą, nes tai buvo momentas, kai supratau, kad mirties neišvengiamybė egzistuoja.

Kaip sako mąstytojai, viena didžiausių mūsų gyvenimo traumų yra tokia, kai suprantame, jog nemirtingumo nėra. Tai įvyksta ankstyvoje paauglystėje, gal net vaikystėje.

Tas kadras man ypatingas tuo, kad fotografas fotografavo man virš galvos. Niekada to kadro neprisimindavau, bet kai jį pamačiau, prisiminiau.

Buvo toks laikas, kai skaičiau labai daug įvairios meno, kino filosofijos ir ten žvilgsnio fenomenas yra labai svarbus. Paveiksle, kine, fotografijoje. Metaforiškai kalbant, kas į kurį žiūri, ar tas, kuris iš kadro, ar aš į jį priešais fotografiją, kaip mane žvilgsnis suvedžioja.

Pradėjau galvoti, kiek yra laikinumo, kiek mums svarbūs žvilgsniai, kaip komunikacijos priemonė ir kaip mes juos užmirštame. Man šiandien labai sunku prisiminti savo tėvo žvilgsnį, kuris mane paliko, mirė, kai buvau aštuoniolikos. Sukurti visą ciklą paskatino ir tai, kad pradėjau vartyti svetimus nuotraukų albumus, kuriuos radome nuomojamame bute. Juose buvo didžiuliai laidotuvių archyvai.

Pradėjau galvoti, kad tų žmonių nepažįstu, bet jie turėjo savo nuostabius gyvenimus, kurių mes neprisimename.

Mylėjo, prisigerdavo, jiems skaudėdavo galvą, širdį, jie eidavo pas gydytoją. Šis kūrinių ciklas – apie žvilgsnį, kuris ištirpsta amžinybėje, laike, niekada negrįžta. Jis nėra patogus, malonus.
Šie du ciklai vedė link kitų pojūčių, atsirado neseniai, prieš pandemiją, pradėtas gvildenti ciklas „Kvėpavimas“.

Tai buvimo kalnuose apmąstymai. Manau, kiekvienam, mėgstančiam keliauti, atsidūrus kalnuose, tai yra fantastiška. Kai pamatai tą nepaprastą peizažą, tave apima žadas. Ir yra kvapas. Kiekvienas miestas turi savo kvapą, kiekviena šalis. Kalnai kvepia visur skirtingai, ar tai būtų Farerų salose, ar Balkanai Bosnijoje, Alpės.

Tas ciklas buvo tarsi pranašiškas, nes dabar kalbėti apie kvėpavimą yra be galo svarbu.
Praktiškai prieš pat pandemiją Prano Domšaičio galerijoje, Nacionaliniame Lietuvos dailės muziejuje Klaipėdoje, surengiau šią parodą. Mes neiškeliame pojūčio kvėpuoti, galimybės įkvėpti, jausti, užuosti, tai – kažkas nuostabaus. Kvapai yra atmintis.

Iš to kilo ir dar vienas ciklas – „Gurkšnis“. Jis yra apie vandenį, tiksliau – apie visus įmanomus vandenis. Teko būti prie Adrijos jūros, Baltijos, studijuoti ir gyventi prie Atlanto vandenyno. Kokie nuostabūs tie vandenys, šalti, didelėmis bangomis, arba netgi gurkštelėjus. Didžiausias mano vaikystės prisiminimas, kai su tėvais nuvažiuodavome pas gimines į Klaipėdą, buvo pusbrolis, kuris dabar yra jūrininkas.

Pamenu tokį dalyką – panyri, rėki, ateina banga ir praryji dalį vandens. Vėl tas gurkšnio fenomenas – pirmas gurkšnis gimus, paskutinis mirštant. Ko? Vandens, alkoholio? Tai irgi ėjimas per pojūtį, gurkšnio fenomeno apmąstymas. Begaliniai vandenys tam ciklui labai reikšmingi.

Turiu minčių vėliau sukurti ciklą apie kvapą ir lietimą, galbūt ir uoslę, skonį. Tai mano ateities tikslai, žengiu į labai keistus vandenis, galbūt todėl ir nesu itin mėgstamas kritikų, kitų menininkų. Į tai, ką darau, žiūrima visada įtariai. Bet tai savianalitinės kryptys. Juk iš esmės fotografija negali tau perduoti kvapo, bet jei jį apmastai, gali sukurti labai specifinius dalykus ir klausti, gal per vaizdą įmanoma tai sužadinti.

Per parodos atidarymą kupiškėnus pakvietėte ir į paskaitą. Kodėl pasirinkote tokį parodos pristatymo formatą?

Mano visos parodos yra rengiamos nestandartiškai. Kuklūs lietuviai, truputį skandinaviški, per parodos atidarymus nelabai ko klausia. Kai kuriems menininkams gal ir negalima duoti kalbėti, tai retorikos gebėjimai, pasaulio matymas plačiai. Kaip dėstytojas, privalau būti išlavinęs savo kalbos dovaną.

Paroda atidaryta netradiciškai, jos formatas – paskaita.
Autorės nuotraukos

Pamačiau, kad jei paroda pradedama paskaita, ji virsta atidarymu. Tada žmonės visiškai kitaip ją išsineša. Jie visada tą parodą prisimins, ne tik prisimins, bet gal parašys ir per feisbuką ir taps tavo sekėjais, stebės tavo meną, domėsis. Tai yra vienas iš būdų auginti savo meno publiką, vadybinis niuansas, kurio neretai labai trūksta lietuvių kūrėjams.

Mano autorinių parodų yra arti 70. Visos lydimos paskaitų. Ekspozicijas visada sudarinėju ir iškabinu pats, niekuo nepasitikiu, bet esu specifinis tuo, kad niekada nedalyvauju grupinėse parodose, mažai – pleneruose, dažniau būnu pakviečiamas kaip kritikas.

Nedalyvauju ir jokiuose nei vietiniuose, nei tarptautiniuose konkursuose. Nepriklausau jokiai kūrybinei Lietuvos ar užsienio sąjungai. Aišku, iš bendraminčių sulaukiu raginimų į jas stoti, bet su mano recenzijomis daugiau žmonių įstoja į jas, gauna kūrėjų statusus. Nelabai ką ir parduodu, nes minties tai daryti man niekada nėra. Gal tai nešiuolaikinis, autsaiderio požiūris. Bet visiems pabrėžiu, kad kai kuriu, man yra malonu. Viską sukūriau iš didžiulio malonumo, sėkmės, pasitenkinimo pačiu kūriniu ir savimi.

Aš nekuklus. Nesugebu kurti, kai man skauda, esu pavargęs, vartodamas alkoholį. Turiu būti nusiteikęs, ramus, išsimiegojęs. Kiti sako, kad mano kūryboje – liūdnos mintys, bet tai darau su džiaugsmu. Antra vertus, nelabai ir išgyvenu, kad kažkam nepatinku. Esu atsakingas sau. Kūryboje meluoti negali ir negali patikti visiems. Kaip sakė Leonidas Donskis, kurį dažnai cituoju, „iš noro patikti visiems gimsta tiktai kičas“.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų