Skelbimai
Pašnekesiai
Rezervuota jaunimui

PLAŠTAKŲ NETURINTI AUŠRA IŠSKIRTINĖ NESIJAUČIA

Aušra Sevrukė įgyvendino savo svajonę – tapo modeliu.
random.lt nuotrauka

Dviejų dukrų mamai, modeliui, vizažo specialistei, tinklaraštininkei Aušrai Sevrukei – viską pavyksta suderinti ir visur spėti. Iš Kupiškio kilusi žavi jauna moteris nepaliauja stebinti savo atkaklumu. Aušra gimė be plaštakų, bet tai jai netrukdo siekti svajonių ir užsibrėžtų tikslų.

Jurga BANIONIENĖ

Aušra, esi kilusi iš Kupiškio. Ar šildo vaikystės prisiminimai?

Esu kilusi iš Aukštupėnų kaimo. Kurį laiką čia augau, paskui su mama persikraustėme gyventi į Vilnių. Vaikystę prisimenu gražią, nes ji tokia ir buvo. Kupiškyje atostogaudavau, atvažiuodavau per šventes, kai buvau paauglė, ir ilgiau pabūdavau. Labai daug sentimentalių prisiminimų neturiu, daugiausia linksmi. Tai apsipirkimas vienoms su mažesne pussesere, žaidimai su draugėmis, važinėjimas melžti karvių, kurių dar labai bijau iki šios dienos. Pamenu ir važiavimą su tėčiu į mišką.

Nuo gimimo turi negalią. Kaip pavyko su tuo susigyventi? Ar jauteisi dėl to kitokia?

Nuo gimimo negalią turinti moteris gali absoliučiai viską padaryti pati.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Nebuvo sąlygų būti išskirtinei dėl rankų, augau, kaip ir visi, su nubrozdintomis alkūnėmis ir mėlynėmis nusėtomis kojomis nuo laipiojimo medžiais. Kadangi nežinau, kaip būtų, jei turėčiau kitokias rankas, šiandien manau, kad puikiai pavyko susigyventi padedant mamai, ji padėjo integruotis. Žinoma, paauglystės metais buvo visokių minčių ir pykčių, bet kaip ir daugeliui, vienam vieni dalykai neduodavo ramybės, kitam kiti. Mama man sakydavo, kad gyvenimo esmė – ne rankos, ji neišskirdavo manęs, kad turiu negalią, buvau auklėjama kaip visi vaikai, man nebuvo taikoma jokių nuolaidų, dariau, ką ir visi kiti. Tai grūdino, buvo savotiška gyvenimo mokykla.

O kaip bendraamžiai reagavo, ar sulaukdavai patyčių?

Neturiu vieno atsakymo. Kai mokiausi rajono mokykloje, vaikai visi vieni kitus pažinojo, tai nebuvo jokios nuostabos. Kai perėjau į miesto mokyklą, esu kelis kartus iš vaikų, bet ne iš klasės draugų, jų sulaukusi.

Ar teko domėtis, kodėl gimei su šia negalia? Pati augini du vaikus, jų laukdamasi atlikai genetinius tyrimus?

Buvo momentas, kai tai norėjosi sužinoti, bet atsakymo iki šiol nėra. Priežasties niekas niekada ir neieškojo. Kai pastojau pati, reikėjo nueiti pas genetikę pasitikrinti, ar vaikui viskas gerai. Pati tyrimų daryti nebūčiau ir ėjusi, mane prižiūrinti gydytoja sakė, kad tai nėra genetinis paveldimumas, tiesiog rekomendavo tai padaryti pagal nustatytą tvarką.

Dvi dukras su vyru auginančiai Aušrai šeima yra didžiausias prioritetas.
In the Shadows Photography nuotrauka

Aušra, ar yra kažkas, ko negali padaryti pati?

Ne, nes aš nežinau, kaip būtų kitaip. Galbūt kažko negalėčiau, jei negalią būčiau turėjusi nuo paauglystės, o kadangi tokia gimiau, užaugau, neįsivaizduoju, koks jausmas turėti penkis rankos pirštus. Man atrodo, kad taip tiesiog turi būti.

Plaštakų neturinčiai Aušrai negalia nė kiek netrukdo užsiimti mėgstama veikla.
Pauliaus Kazlausko nuotrauka

Tapai modeliu. Tai buvo viena iš svajonių, kuri išsipildė. Kaip?

Visai netikėtai sugalvojau, kad norėčiau dirbti modelio darbą ir pradėjau to siekti. Kadangi mano rodikliai buvo puikūs, teta, kuri daug keliauja, papasakojo apie madų šou ir vieną modelį be kojos, tai sudomino. Netyčia pamačiau žurnale mokyklėlės mergaitėms reklamą ir paskambinau susiderinti su mokytoja. Man labai patiko, bet kaip tik laukė egzaminai, kuriems reikėjo daug ruoštis, viską užmečiau, o vėliau per socialinius tinklus sulaukiau vieno fotografo žinutės. Nuo tada ir prasidėjo rimtesnė mano modelio karjera.

Kaip ji klostėsi?

Pasiekiau nemažai, turiu ir tarptautinių žurnalų viršelių, daug fotosesijų, reklaminių fotosesijų, konkursų laimėjimų. Modeliu nemažai esu dirbusi Lietuvoje, aišku, daugiau tarptautinės patirties, teko dirbti Italijoje. Šiandien šie reikalai dėl pandemijos sustoję, bet tai puikus metas pabūti su vaikais, juk jie taip greitai auga.

Ar esi susidūrusi su neigiamu požiūriu dėl negalios, dirbdama modelio darbą ar mėgindama įsidarbinti?

Lietuvoje – taip. Buvau atėjusi į vieną agentūrą, sąmoningai nerodžiau rankų nuotraukose, tokių nesiunčiau, tada mane pakvietė ateiti, pralaukiau valandą, buvo pasakyta, kad kol kas nieko negali man pasiūlyti. Tai labai nuvylė, tai buvo tarsi spjūvis į veidą. Užsienyje su tuo niekada nesu susidūrusi. Taip, rinka ten didesnė, Lietuvoje matome tuos pačius veidus.

Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Sukūrei gražią šeimą, papasakok apie ją.

Šeima man buvo ir bus prioritetas. Pati augau nepilnavertėje šeimoje, visada buvo liūdna, kad nemačiau tėčio, todėl kartu su vyru stengiamės kurti gražią, darnią šeimą. Atėnei dabar treji metai, Patricijai – metai. Su vyru susipažinome klube (nors ir anksčiau jį iš matymo pažinojau), kaip tik turėjau pasirašiusi kontraktą ir turėjau išvažiuoti į Italiją. Išskridau dirbti, bet po kiek laiko nusprendžiau grįžti, pradėjome draugauti. Mes šeima jau aštunti metai.

Dabar esi panirusi į motinystę, bet turi ir daugybę kitokios veiklos. Kaip viską spėji?

Dabar veikiu daug daugiau nei iki motinystės. Kuriu tinklaraštį „Kavos puodelis“. Čia dedu aprašus, informaciją apie rekomenduotinus produktus, ką aš mėgstu naudoti, kad kitos mamos susipažintų. Savo „Instagram“ paskyroje turiu asmeninį tinklaraštį ir rašau blogą apie kosmetiką, produktus, tai – moteriškas projektas. Taip pat neseniai baigiau dar vienas vizažo studijas (esu baigusi daug akademijų, įvairių kursų), taip pat grimo. Viską derinti nesunku, nes mergaitės dažniausiai važiuoja kartu. Dabar vyresnėlė lanko darželį, tai laiko yra kiek daugiau. Žinoma, padeda ir vyras. Niekada nebuvo minties samdyti auklę ar prašyti kitų žmonių pagalbos. Stengiuosi planuoti laiką, kad jo liktų ir vaikams, ir darbui.

DI Riana ir Romuald Piurko nuotrauka

Kokių neįgyvendintų planų dar turi, gal yra slaptų svajonių?

Kol kas visos mano svajonės labai palaipsniui pildosi, jos jau pusiau įgyvendintos, vienos daugiau, kitos mažiau.

Tavo manymu, ar negalia gali užkirsti kelią žmogui siekti savo tikslų?

Viską lemia požiūris, kaip tą negalią pateiksi. Ar gailėsi savęs, tūnosi kamputyje ir galvosi, kodėl taip atsitiko (nematau tikslo to daryti), ar stumsiesi į priekį. Pagrindinis dalykas – neteikti per didelės reikšmės negaliai. Aš tikrai nesu išskirtinė. Savo aplinkoje turiu tokių žmonių, kurie turi tikrai sunkią negalią. Pavyzdžiui, vienas negali vaikščioti, bet jis toks pozityvus. Reikia mokėti džiaugtis paprastais dalykais, iš jų ir kyla norai, svajonės.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Sofija (84.15.185.201)

    2021-06-10 at 21:26

    Miela, protinga, graži ir stipri jauna moteris. Labai gražių ir ryškių veido bruožų, nuostabūs plaukai ir vidinė elegancija. Šaunuolė, kad nepasidavė ir pasieks daug. Sėkmės didžiausios gyvenime.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų