Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

PRINCESYTA (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas.

Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj.

Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan – mono (būktai) simpatija no pamiškės atajįs su visu bukėtu tiulponų.

Atatįsįs visų glabį, gol iš svetimų daržėlių pridroskė?

Atomanu do kėp vokar jo žodžius. Sokė, kad mono karakteris nestabuklingas.

Ir žvėgla, ir akižara, ir valdžiavota, o ir voikščiot nemoku, par tų lakimų do padlogų įlaušiu. Ale kas gi ba jo manį tokių mylas? Do toks untras nėgima.

Okatau, nu ir drųsumas jo – šitokių asobų įžeida.

Žib žėdėliai mon bant dujei, ir bernėlių yr gražėsnių ne kėp tujei! Unt tavį paslipus do možna gerėsnio pasdairyt! Dakū už kvietkus, o dabar būk malonus ataik rytoj, kė raiks molkos skoldyt.

Tėp sau pasakiau, kad tik pasakytėn, o unt rytojaus, akurat, tik baigias septynios, jau jo ataita.

Kad jau atajai, tai misliu, įdorbysiu. Podaviau kirvėlį no koto nusmukusį, tagul užsiklynija, o sau lingvėsnį pasijėmiau.

Gražiuojo molkas padalinau: mon beržinas kapot, o jom – obelinas.

Jau unt dorbo tai jo nogos neiškėstos. Šakočiausias kaladas taukš taukšt kėp niekur nieko pėrskelia.
Ir jom tėp bistriai ainas, tik švilpt švilpt molkas pro tarpukiškį mata, to krūva didyn. Savo pribaigė ir do mon padėjo.

Pikš da pikš lig pėtų ir gotava. Tu progu bobuta pošaukė skrylių.

Volgėm, nėt stolas lingovo, o prikirtį dui kortom grotėn. Tai spėkit, kom gi labiausiai nesisekė?

„Kas čia šloma, kas čia šloma, durnius kortas maišo“, – vėl bėcina manį. Nė kėp tokart atsilošt neišėjo, tėp siutas sujėma, kad pagatava buvau tokias kortas pėčiun kišt.

Ale kė papyksti, tai unt karto geriau. Toj mono simpatija šlomyt kortas pradėjo – atkepį pyragį.

Nėgi lošma lig naktės – gėro po biškį. Unt povakarį ir ištrepsėjo kaimynėlis namo, jom ir namė dorbo užtanka.

Negi toki dykagalva asu, supruntu gi, kad mon jisai kėp mažom vaiku nuslaida, kad akvata žaist būtų.

Visadu jisai mon taiko. Pro šolį ais, visadu pas man užeina, ainam grybaut – grybus ataduoda, lakia krautuvan – ladų atonaša, o kė prodadu zirst, kad nobodu, pasvoikščiot kviečia.

Ale tikrai, už kų jisai manį, princesytį, tėp kinčia?

Autorės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų