Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

GRIAUŽELIŠKIUOSE – POKALBIAI APIE DABARTĮ IR GILIAUSIĄ PRAEITĮ

Griauželiškiai – kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į pietus nuo Kupiškio. Gretimi kaimai Paberžiai, Račiupėnai, Pašepetė. Iš rytų ir pietryčių prieina Šepetos pelkė. 2003 metais kaime buvo 8 sodybos ir 16 gyventojų. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 6 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaime liko vienas iš giminės

Iš Kupiškio į Griauželiškių kaimą galima nuvažiuoti nuo viaduko per geležinkelį pasukus Paberžių kryptimi.

Pirmas telefoninis pašnekovas buvo šiame kaime gimęs ir užaugęs Rimantas Baronas. Vėliau vyras dvidešimt metų gyveno Rokiškyje. Į tėviškę sugrįžo 1997 metais.

Rimantas Baronas savo kieme Griauželiškiuose.

„Mano senelis Povilas Baronas turėjo 35 hektarus žemės ir 6 vaikus – Petrą, Kazimierą, Povilą, Danielių, Emiliją ir dar vieną dukrą, kurios vardo nebepamenu. Žemę kaip pasogą išdalijo vaikams. Mano tėvui Danieliui atiteko 11 hektarų. Mama Stasė Baronienė (Zlotkutė) kilusi iš Puponių.

Tėvo brolio Kazimiero šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten jis ir jo duktė mirė nuo plaučių uždegimo, o žmona dingo pakeliui. Našlaičiu likusį jų sūnų Vytautą užaugino mano tėvai. Vaikas iš Sibiro grįžęs net lietuviškai jau nebemokėjo kalbėti, teko jam pradinės mokyklos vieną klasę pakartoti, kad prisivytų kitus ir pramoktų lietuviškai. Taigi tėvų šeimoje augome trys vaikai, be manęs ir Vytauto, dar ir kitas sūnus Vidmantas. Dabar jis gyvena Kaune. Vytautas miręs“, – pasakojo apie save ir gimines pašnekovas.

Jis apgailestavo, kad Griauželiškiai nyksta. Žmonės išmirė, artimiausi kaimynai Ragauskai, Zlotkai, Indilai išsikėlė kitur. Indilų anūkė per Vėlines iš Kauno atvažiuoja artimųjų kapų aplankyti, užsuka ir į Griauželiškius, kur tebėra jos tėvų ir senelių žemė. Kaime dabar belikę tik 4 nuolatiniai gyventojai. Dar į savo senelių sodybą dažnai atvažiuoja Gintaras Žekonis iš Panevėžio. Buvusią Graičiūnų, o vėliau Musteikių sodybą, kuri per gaisrą (įtartas padegimas, bet niekas neįrodė) sudegė, prižiūri nauji savininkai.

Aplinkui visur dirbama žemė. Rimantas savo žemę yra išnuomojęs. Gražiai ją ūkininkas tvarko. Kol kas dirvonuoja, o gal pūdymui palikta buvusi amžinatilsį pusbrolio Gintauto Barono, tėvo brolio Petro sūnaus, žemė. Jie sodybą buvo pardavę žmonėms iš Panevėžio. Po kiek laiko sudegė jų namas. Naktį labai žaibavo. Gal nuo žaibo ir užsidegė. Likę ūkiniai trobesiai, klėtis. Ta sodyba priešais Rimanto kiemą, kitoje kelio pusėje. Šalia stūkso apleisti ir buvusios kolūkio karvių fermos pastatai. Anot Rimanto, vienas ūkininkas žada ten tvarkytis. Kam bus tie statiniai panaudoti, dar nežinąs.

„Greitai bėga laikas. Seniai tos dienos nuskriejo, kai į Kupiškio mokyklą eidavau. Žiemą, kad per pusnis bristi nereikėtų, gyvendavau mokyklos bendrabutyje. Baigęs aštuonias klases išvažiavau mokytis į profesinę mokyklą Jonavoje. Prieš karinę tarnybą darbavausi Panevėžyje, vėliau Kupiškyje autotransporto įmonėje autobuso, sunkvežimio vairuotojas buvau. Po vedybų panašų darbą dirbau ne vienerius metus Rokiškyje. Su žmona teko išsiskirti. Neslėpsiu, kad dėl to buvo kaltas alkoholis. Dabar nė lašo jo nevartoju, bet sveikata nebe tokia kaip anksčiau. Tik grįžęs į tėviškę dar bandžiau ūkininkauti. Kasmet užaugindavau ir parduodavau porą jaučių. Arklys sutrupino kojos kaulą. Turiu neįgalumą, bet galiu vairuoti automobilį. Kaime būtų prapultis be jo. Į Griauželiškius neužsuka jokia automobilinė parduotuvė. Čia niekada nekursuodavo ir maršrutiniai autobusai“, – pasakojo vyras.

Krosnelė vandeniui šildyti yra Rimanto Barono tėvo aludario palikimas.
Autorės nuotraukos

Atvykusi į Griauželiškius Rimantą nufotografavau kieme. Jis parodė ir vandens šildymo katilą, tėvo, aludario, palikimą. Tuo metu sulaukė ir kaimynės skambučio su prašymu iš miesto duonos parvežti, jei kartais ten važiuotų. Prieš atsisveikinant Rimantas pasakė, kad į kaimą yra atvažiavęs G. Žekonis, kad su juo verta pasikalbėti, nes domisi savo kaimo istorija.

Sugrįžo antrą kartą

Rimanto nurodyta kryptimi pavažiavę apie 500 metrų pamatėme šalia viena kitos dvi sodybas ir keliuką į jas su rodykle, kad čia privačios valdos.

Bronius Pauliukas prie paties padarytų sūpuoklių savo kieme Griauželiškiuose.

Pirmiausia pataikėme pas Bronių Pauliuką, geltonai dažyto namo savininką. Vyras papasakojo, kad čia buvusi Mykolo Barono sodyba. Jis turėjo du sūnus Gediminą (miręs) ir Valentiną, kuris dabar gyvena Panevėžyje. Šią sodybą iš Baronų nusipirko maždaug prieš devyniolika metų.

„Čia atsivežęs ir motiną nukaršinau. Esu kilęs iš Rokiškio krašto. Anksčiau irgi esu gyvenęs Kupiškio rajone, Biriečių kaime. Prieš tai buvau įsikūręs Panevėžyje. Persikelti į Biriečius paskatino mano sesuo. Ji buvo baigusi tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą ir, atrodo, kad paskyrimą dirbti šiame krašte buvo gavusi. Ji su vyru tebegyvena Kupiškyje.

Vietoje vartų Broniaus Pauliuko kieme abipus keliuko pastatyti grėbyklės ratai.

Vėliau su šeima išsikėliau į Žemaitiją. Ten ūkininkavome. Mano žmona buvo kilusi iš to krašto, iš Akmenės rajono. Žmonai žuvus sugrįžau į Kupiškio rajoną. Čia nesijaučiu vienišas. Aplanko sesuo. Jos vyras mėgėjas žuvauti. Tai neseniai žuvies atvežė. Turiu du sūnus. Vienas jau septyniolika metų gyvena Anglijoje. Su juo bendrauju per internetą. Kitas sūnus įsikūręs Kuršėnuose, bet dirba Suomijoje. Kai būna Lietuvoje, tai ir manęs aplankyti neužmiršta. Antai neseniai padėjo permontuoti traktoriuko padangą. Yra ir du anūkai. Jie taip pat lankėsi pas mane Griauželiškiuose. Čia ramu gyventi. Supa graži gamta. Jei sveikata leistų, tai dar dirbčiau, o dabar tik vasarą nušienauju hektarą pievos prie namų. Anksčiau laikiau ir karvę, ir veislinių kiaulių. Dabar yra tik šuniukas ir katinėlis. Džiaugiuosi, kad turiu ir galiu vairuoti automobilį. Šiais laikais kaime automobilis tarsi duonos sinonimas. Tik juo parduotuvę gali pasiekti nesunkiai“, – tokia aktualija baigėme pokalbį su Broniumi.

Autentiškos Jonušių, Žekonių sodybos Griauželiškiuose fragmentas.

Gražus gyvenimo vėrinys

Toliau patraukėme į Žekonių kiemą, kur išlikusi autentiška senovinė kaimo gryčia ir matyti sodybos atnaujinimo ženklų. Išties šio krašto anūkas, dabartinis sodybos šeimininkas Gintaras, buvo malonus ir daug žinantis apie savo giminę bei kaimą pašnekovas. Deja, į ilgą pokalbį negalėjome leistis, be to, ir mūsų tikslas – ne smulkiai išdėstyti kaimo praeitį, bet labiau pasižvalgyti, kaip šiandien kaime žmonės gyvena, koks šių dienų kaimas. Vis dėlto į pašnekovo giminės istoriją teko stipriai atsiremti, kad galėtume viską susieti su dabartimi.

Gintaras Žekonis puoselėja savo senelių sodybą Griauželiškiuose.

Kazimieras Jonušys ir Julijona Jonušienė (Kriaučiukaitė) 1961 metais.

„Mano proprosenelis Kazimieras Zlotkus kilęs iš Puponių. 1857 metais vedė Anastasiją Ridikaitę iš Uldukių. Apie 1863 metus šeima persikėlė į Pajuodupę. Kalbama, kad ten jis prižiūrėjo dvaro šunis. Apie 1867 metus Kazimieras gavo 10,223 dešimtines (11,139 ha) žemės Smilgių kaimui priklausančiose pievose. Čia buvo įkurta iki šiol išlikusi Griauželiškių sodyba. Jis su žmona susilaukė dukros Veronikos, mano prosenelės. Ji 1886 metais ištekėjo už Andriaus Jonušio, kuris atėjo čia gyventi. Vyresnioji jų duktė Petronėlė išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten ištekėjo už Justino Buroko iš Kerelių. Šeima į Lietuvą sugrįžo 1921 metais.

Kazimieras Jonušys Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Petronėlės brolis Kazimieras Jonušys, mano senelis, 1913–1920 metais svečiavosi pas seserį Amerikoje. Ten dirbo visokius darbus, kad galėtų užsidirbti ir pakelti ūkį Griauželiškiuose. Grįžęs į Lietuvą jis 1924 metais vedė Juliją Kriaučiukaitę iš Paberžių. Jiems 1928 metais gimė dukra Julė, būsima mano mama.

Ji baigė žemės ūkio akademiją ir Maskvos Timiriazevo akademiją. Ištekėjo 1959 metais už Tautvilio Povilo Žekonio iš Puponių, būsimo mano tėvo. Šeima gyveno Šiauliuose. Vėliau nuo 1967 metų – Panevėžyje. Dirbo „Ekrano“ gamykloje ekonomiste. 1984 metais išėjo į pensiją, 1993 metais mirė.

Andrius Jonušys ir Veronika Jonušienė (Zlotkutė).

Tautvilis Povilas Žekonis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Vėliau neakivaizdinį laivų statybos institutą Maskvoje. Dirbo Klaipėdos laivų remonto įmonėje, Šiaulių precizinių staklių gamykloje, „Ekrane“ vyr. mechaniko pavaduotoju. Į pensiją išėjo 1987 metais. Gyvena Panevėžyje.

Tėvo gimtoji sodyba buvo prieš pat Puponis atvažiuojant nuo Šalnakundžių II (kryžius stovi buvusių Šalnakundžių II vietoje).

Dabar tik griuvėsiai ten likę. Nepavyko jos išsaugoti. Tad noriu nors senelių iš mamos pusės tėviškės Griauželiškiuose neapleisti. Po truputį ją remontuoju. Labai sunku tik šiais laikais rasti darbininkų, kurie padėtų tai padaryti. Čia yra Zlotkų, Jonušių ir Žekonių giminės šaknys. Didžioji mano gyvenimo dalis prabėgo Panevėžyje. Esu dirbęs vadovaujamą darbą autotransporto įmonėje, vėliau ir tolimųjų reisų vairuotojo patirties teko pasisemti. Panevėžyje sukūriau šeimą. Su žmona Danguole susilaukėme dukros ir sūnaus. Jau ir anūkę vieną turime.

Julė Jonušytė (Žekonienė).
Nuotraukos iš asmeninio Gintaro Žekonio albumo

Vaikai, kai buvo mažesni, mielai važiuodavo į Griauželiškius. Vėliau tas noras prapuolė. Kuriasi atskirai. Dukra ištekėjusi, turi savo namus. Sūnus gyvena Olandijoje. Vasarą žada sugrįžti į Lietuvą. Senelių sodybą puoselėju savo malonumui. Prieš dešimt metų pasistačiau pavėsinę. Daug ten visokių švenčių, suėjimų su giminaičiais ir draugais būta. Pastaruoju metu gyvenimas aprimęs. Karantinas irgi tai pakoregavo.

Bet kasmet su žmona čia vasarojame. Kai žmona išeis į pensiją, dažniau planuojame pabūti. Tik pastaruoju metu sunku prikalbinti, kad tėtis kartu su mumis važiuotų. Jam bus 96-eri. Norėčiau, kad vasarą jis čia pasibūtų. Turime įsirengę visus buitinius patogumus“, – papasakojo apie savo šeimos genealogiją ir ateities planus Gintaras.

Kur iškelta trispalvė

Paskutinę Griauželiškiuose aplankėme Graičiūnų sodybą. Iš toli buvo matyti baltomis lentelėmis apkaltas namas ir kieme plevėsuojanti trispalvė.

Su čia dabar gyvenančia Laima Graičiūniene iš anksto buvome pasikalbėjusios telefonu. Moteris papasakojo, kad Griauželiškiai jos vyro Mindaugo tėviškė. Jiedu susipažino dirbdami ir gyvendami Panevėžyje. Kai vyro tėvai nebebuvo pajėgūs dirbti ūkelio, ji atvažiavo kartu su jais gyventi. Vyras dar kurį laiką iki pensijos liko darbuotis Panevėžyje. Abu įsikūrę Griauželiškiuose norėjo ūkininkauti. Buvo pradėję ir techniką pirkti. Tik sušlubavo Mindaugo sveikata. Išėjęs į pensiją jis dar pagyveno apie penkiolika metų, bet užsiimti ūkininkavimu nelabai tegalėjo. Po vyro mirties Laima liko gyventi kaime.
„Mano uošviai buvo Steponas ir Barbora Graičiūnai. Steponas turėjo keturis brolius Joną, Vytautą, Algirdą, Kazimierą ir seserį Marijoną. Du uošvio broliai Vytautas ir Algirdas žuvo miške, buvo rezistencinės kovos dalyviai, partizanai. Brolis Jonas tapo žinomu poetu.

Mano vyro seneliai Graičiūnai dar prieš karą buvo išvežti į Sibirą ir ten mirė. Buvusi jų sodyba Griauželiškiuose sudegusi.

Laima Graičiūnienė Grauželiškiuose prie savo namo.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka

Stepono šeima po karo irgi buvo ištremta į Irkutsko sritį. Ten jiems gimė antra dukra. Šeimoje užaugo trys vaikai Mindaugas, Bronė ir Verutė. Bronė gyvena Utenoje, o Verutė – prie Šepetos, Aleksandrijoje. Ji sėkmingai ūkininkauja tėvų žemėje.

Dirbau Panevėžyje telekome. Augau šiame mieste nuo dešimties metų, ten turiu butą, bet kaime man labiau patinka gyventi. Nemėgstu miesto šurmulio. Gal dėl to, kad ir mano šaknys kaime, Dusetose. Kai tėvai buvo įkalinti Intos lageryje, mane ir brolį vyriausioji sesuo pasiėmė pas save į Panevėžį ir užaugome abu ten. Saviškių nė vieno nebeturiu tarp gyvųjų.

Mano sūnus iš pirmos santuokos miręs. Padėjau Mindaugui užauginti jo du sūnus. Vienas gyvena Panevėžyje, o kitas – Anglijoje. Karantinas jam trukdo sugrįžti į Lietuvą. Su šiuo vyro sūnumi labiausiai palaikau ryšius. Jam artimas kaimas. Čia kaskart mielai atvažiuoja. Gal dėl to, kad vaikystėje daug laiko yra praleidęs su seneliais.

Graičiūnų sodyboje Griauželiškiuose iškelta trispalvė.

Bendrauju ir su vyro seserimis. Su uteniške pasikalbame telefonu, o su Verute matomės dažniau, nes ji arčiausiai gyvena. Aš nevairuoju automobilio. Tai Verutė mane paveža, kur prireikia, atveža produktų iš parduotuvės. Nepatogu man ją trukdyti, nes turi užtektinai savo darbų ir rūpesčių. Kartais tais reikalais ir į kaimynus kreipiuosi“, – pasakojo apie save ir vyro artimuosius Laima.

Ji nusifotografuoti prisėdo ant vyro sumeistrauto suoliuko, šalia taip pat jo daryto originalaus krėslo.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio parengtame straipsnyje rašoma, kad seniausia šio kaimo praeitis nėra aiški.

Neabejotina, kad ši vietovė priklausė Pienionių karališkajai seniūnijai.

Nežinia, koks likimas šiai vietovei teko XVIII a., bet 1765 metais Pienionių seniūnijos inventoriuje šalia Paberžių kaimo paminėta Puodžialaukio dykynė greičiausiai ir žymėjo buvusį Puodžių kaimą. Išeitų, kad nelikus gyventojų, ši vietovė užaugo mišku. Žmonės čia apsigyveno greičiausiai tik XIX a. pradžioje.
1830 metų Kupiškio bažnyčios vizitacijos dokumente Griauželiškiai minimi kaip užusienis, kuriame buvo 1 dūmas (ūkis) ir 9 gyventojai.

1843 metais liustracijos metu, atsižvelgiant į atstumą, Griauželiškiai atskirti nuo Pienionių valstybinio dvaro ir prijungti prie Kupiškio valstybinio dvaro. Griauželiškių buvo du užusieniai – I, vadintas Plytine, ir II. 1869–1915 metais Griauželiškiai priklausė Kupiškio valsčiaus Vladimiro seniūnijai. 1869 metais I Griauželiškiuose buvo 48 dešimtinės, o II Griauželiškiuose – 90,8 dešimtinės žemės. 1903 metais I Griauželiškiuose buvo 36 gyventojai, o II Griauželiškiuose – 33 gyventojai.

1911 metais matininkas Petras Oleškevičius abu užusienius išskirstė į vienkiemius. Daugiausia žemės teko broliams Povilui Baronui (31,54 deš.) ir Juozui Baronui (18,93 deš.).

1923 metais abiejuose kaimeliuose buvo 15 ūkių ir 76 gyventojai. 1939 metais – 15 ūkių ir 54 gyventojai.
1941 metais į Sibirą ištremta Vytauto Graičiūno šeima.

1942 metais Griauželiškiuose buvo 16 namų ūkių: Petro Barono, Danieliaus Barono, Mykolo Barono, Jono Ragausko, Stepono Graičiūno, Vytauto Graičiūno, Domo Vaitonio, Juozo Minkevičiaus, Povilo Brazausko, Onos Apšegienės, Marės Ribokienės, Baltraus Indilo, Genės Sankauskienės, Petro Zlotkaus, Kazio Jonušio, Algirdo Graičiūno. Iš viso 58 gyventojai. Pokario metais aktyviai veikė iš Grauželiškių kilę partizanai Vytautas-Daktaras ir Algirdas-Konduktorius Graičiūnai, Pranas Zlotkus-Zlotkininkas-Kilogramas.

Griauželiškiuose prabėgo poeto Jono Graičiūno vaikystė.

1959 metais kaime buvo Povilo Paberžio, Kazio Graičiūno, Juozo Minkevičiaus, Petro Minkevičiaus, Jono Navicko, Petro Bekevičiaus, Jono Ragausko, Baltraus Indilo, Genės Sankauskienės, Emilijos Zlotkuvienės, Kazio Jonušio, Mykolo Barono, Danieliaus Barono, Petro Barono, Stepono Graičiūno ūkiai, 59 gyventojai. 1998 metais kaime buvo 78 ūkiai ir 12 gyventojų.

1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Cigelnia (dirbamoji žemė), Račiupis (upelis), Beržynėlis (miškelis).

 

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų