Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

KAIMAS, KUR ŪKININKAUJA PENKTA DVARAMIŠKĖNŲ KARTA

Dvaramiškis – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas, nutolęs 4 kilometrus į šiaurės rytus nuo Kupiškio. Greta yra Aukštupėnai, Braskuškis, Mirabelis, Pajuodupė, Pyragiai, Plundakai, Vėžionys. Iš šiaurės rytų prieina Mirabelio miškas. 2003 metais Dvaramiškyje buvo dvi sodybos ir 3 gyventojai. Seniūnijos duomenimis, šiandien čia gyvenamąją vietą yra deklaravę 4 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dvaramiškio senasis kelias vingiuoja pro dvi melioraciją atlaikiusias, bet šiandien nykstančias sodybas.

Pirmas įspūdis

Iš Dvaramiškio kaimo matyti Kupiškio bažnyčios bokštai. Atrodo, kad būtum visai šalia miesto. Vis dėlto nuo Aukštupėnų dardant smarkiai išdaužytu žvyrkeliu, tas atstumas pagal važiavimo trukmę realiai kelis kartus padidėja ir sugrąžina į realybę, kad esi atsidūręs savotiškame užkampyje su erzinančiu miesto artumu.

Šiandien Dvaramiškį tarsi įrėmina dvi naujos sodybos – kaimo pradžioje ir kitame jo gale.
Pirmiausia nuvažiavome iki paskutinės sodybos su geltonų plytų namu, kur gyvena Jurkštai, senuoju kaimo keliuku pro du apleistus šio kaimo namus. Vienas dar lyg ir neblogai išsilaikęs, o kitas, atrodo, labiau ilgapirščių ar šiaip vandalų nusiaubtas su išdaužytais verandos langais, apsuptas į raistą panašaus sodo.

Dvaramiškio kaimo jaunimo kryžius.

Pakeliui stabtelėjome prie šio kaimo sakralinių akcentų – kaimo kryžiaus, statyto 1941 metais, Laiminančio Kristaus skulptūros, kurią sukūrė V. Monkevičius jau Atgimimo laikais, cementinio jaunimo kryžiaus.

Keistai atrodė dviejų kaimo keliukų sandūroje, kryžiaus ir Kristaus skulptūros fone pastatytas civilizacijos elementas – atliekų konteineris.

Laiminančio Kristaus skulptūra, pastatyta Atgimimo laikais. Jos autorius V. Monkevičius.

Laikosi įsikabinę į žemę

Pirmiausia su Vytautu Jurkštu pasikalbėjome telefonu. Jis papasakojo, kad jo prosenelis Julius Jurkštas į šį kraštą atsikėlė iš Juodžiūnų apie 1860–1870 metus, kai buvo kertamas dvaro miškas ir čia pradėjo kurtis žmonės. Taigi ir kaimas pavadintas Dvaramiškiu neatsitiktinai.

Prosenelis turėjo 36 hektarus žemės. Vėliau juos padalijo per pusę dviem savo sūnums Kaziui ir Konstantinui. Vytauto senelis buvo Konstantinas. Jis turėjo keturis vaikus – dvi dukteris ir du sūnus. Vienas iš sūnų, Jurgis, buvo Vytauto tėvas. Jis liko ūkininkauti tėviškėje. Viena jo sesuo ištekėjusi gyveno tuometiniame Pandėlio rajone. Ji su visa savo šeima žuvo per apiplėšimą pokario metais. Kita sesuo ir brolis patraukė už vandenyno – į Ameriką ir į Kanadą.

Valerija ir Vytautas Jurkštai prie savo namo Dvaramiškyje.
Autorės nuotraukos

„Mano tėvelis Jurgis buvo vedęs Oną Notkutę, vietinio ūkininko dukrą. Jų sodybas teskyrė apie 300 metrų. Tėvų šeimoje užaugau su seserimi Brone. Ji mirusi.

Dvaramiškyje buvo 33 kiemai. Kaimas ėmė nykti, kai prasidėjo melioracija, sunaikinusi ir senąją mūsų sodybą. Tėvai dėl to buvo priversti išsikelti į Kupiškį. Ten 1970 metais nusipirko namus, kuriuose gyveno iki mirties.

Grįžęs iš privalomos karinės tarnybos ir aš apsigyvenau Kupiškyje. Sukūriau šeimą. Mano žmona Valerija yra kilusi nuo Svėdasų, iš Daujočių kaimo. Užauginome du sūnus ir dukrą.

Dirbau vairuotoju tuometinėje Kupiškio autotransporto įmonėje. Teko krovinius vežti ir tolimais maršrutais. Prieš pradėdamas ūkininkauti buvau taksistas.

Atgimimas, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas suteikė didžiulį impulsą sugrįžti į tėviškę ir dirbti susigrąžintą žemę. Buvau išsaugojęs žemės planus ir kitus tėvų sodybos dokumentus. Ne vienas per melioracijos įkarštį manęs klausė, kam man tie beverčiai dokumentai. Atsakydavau, jei ne man, tai gal mano vaikams jie pravers. Taip ir nutiko. Pateikęs žemės nuosavybės dokumentus 1992 metais nesunkiai susigrąžinau tėvų žemę.

Tuo metu su bendraminčiu Broniumi Lisu pradėjome savo tėviškių atkūrimo darbus. Statyboms abu bendromis jėgomis medieną miške ruošdavome, kartu ją ir parsiveždavome. Netrukus iškilo nauji mūsų trobesiai Dvaramiškyje. Tėviškę atstačiau beveik toje pačioje vietoje, kur ji ir buvo. Namas stovėjo tik tolėliau, už dabartinių ūkinių pastatų.

Sėjau javus, laikėme gyvulių. Buvo toks mišrus ūkis. Suprastėjus sveikatai 2007 metais ūkį perleidau sūnui Raimondui. Jis užsiima tik grūdininkyste. Savo nuosavos žemės plotą sūnus padidino. Dalį žemės nuomoja. Taigi nuo prosenelių laikų esame į tą žemelę įsikabinę ir laikomės“, – konstatavo pašnekovas.

Apie jūrą, mankštą ir hieroglifus

Jis papasakojo, kad nemėgsta sėdėti be darbo. Vasarą daug laiko skiria sodybos žolės pjovimui, daržo darbams, nes ir bulvių dar sodina. Vėliau užsiima malkų tvarkymu. Taip pat per darbymetį pagelbsti ir sūnui.

Pasmalsavus apie pomėgius, Vytautas prisipažino, kad yra užkietėjęs grybautojas. Taip pat mėgsta paprasčiausiai pasivaikščioti gamtoje. Žmona jam irgi mielai palaiko draugiją einant prie marių, ežero ar kokio upelio. Dabar tam gali skirti daugiau laiko. Anksčiau beveik visą laiką pasiglemždavo darbas.
„Mane visą laiką traukė jūra. Dažnai prie jos nuvažiuodavome. Dabar gal treji metai kaip jos nematėme. Jaunystės metais svajojau būti jūreivis. Į jūreivystės mokyklą nebandžiau stoti, nes manęs nebūtų išleidę plaukti į užsienį. Mat turėjau ten giminių. Tokį faktą reikėjo paminėti pildant specialią anketą prieš stojant į tą mokyklą“, – prisiminė Vytautas.

Dvaramiškyje atkurtoje tėviškėje Vytautas Jurkštas ne tik pastatė namą, bet ir įveisė sodą.

Jis dar atskleidė, kad yra ir sporto aistruolis. Mankštą kas rytą daro. Yra gynęs Kupiškio garbę respublikinėse kaimo jaunimo klasikinių imtynių varžybose. Turėjo pirmą imtynininko atskyrį.
Pasak Vytauto, vaikai nelinkę į sportą. Tik ūkininkavimo tradicijas tęsiantis sūnus Raimondas šiek tiek pasportuoja. Kitas sūnus Rolandas su šeima gyvena Norvegijoje. Dukra Jūratė įsikūrusi Panevėžyje.
Jurkštai turi septynis anūkus. Vyresnieji jau baigę aukštuosius mokslus, o jaunesni dar mokiniai. Viena jų anūkė studijavo kinų kalbą ir dėsto šį dalyką kitiems. Kai atvažiuoja, įdomu ir seneliams išgirsti tą egzotišką kalbą, hieroglifais paženklintą.

„Per Kalėdas, Velykas kasmet pas mus prie šventinio stalo susėsdavo po 18 žmonių. Pernai ir šiemet buvo liūdnesnės tos šventės. Koronaviruso pandemija, karantinas pakoregavo ir mūsų šeimos susitikimus. Labai visų esame pasiilgę. Savieji linksmina širdį“, – tokia sentimentalia gaidele baigėme pokalbį su Vytautu.

Pažintis per ekskursiją – visam gyvenimui

Važiuojant iš Aukštupėnų pirmas Dvaramiškyje Lisų vienkiemis. Tad iš Jurkštų patraukėme atgal ir stabtelėjame šiame kieme.

Janina Lisienė prie savo namų Dvaramiškyje.

Čia sutikta Janina Lisienė papasakojo, kad Dvaramiškis jos amžinatilsį vyro Broniaus tėviškė. Į Kupiškio kraštą ji atitekėjusi iš Pasvalio rajono Daglėnų kaimo. Jos pažintis su būsimu vyru išties romantiška.

„Su Broniumi susipažinau per ekskursiją į Vidurinę Aziją. Buvau Pasvalio rajone pirmaujanti melžėja, kaip paskatinimą už gerą darbą kolūkis skyrė tą išvyką. Į mane dėmesį simpatiškas vaikinas kupiškėnas atkreipė paskutinį vakarą, kai grįžtant į Lietuvą traukinio restorane buvo surengta ekskursantų atsisveikinimo šventė. Ten šokant jis mane ir pradėjo kalbinti. Aš nepasakiau, iš kur būsiu. Kai visi vėliau išsiskirstėme po savo vagonus, jis ėjo per visą traukinį manęs ieškodamas. Pamatęs mano draugę visko išklausinėjo. Ji ir pasakė, kur gyvenu.

Po kelių dienų grįžusią iš darbo mama pasitiko ant namų slenksčio ir pranešė, kad atvažiavo kažkoks vyras ir manęs teiraujasi. Iš karto supratau, kas čia per svečias.

Susituokėme 1970 metų rugsėjį. Apsigyvenome Dvaramiškyje pas vyro tėvus Petrą ir Pauliną Lisus. Anytos mergautinė pavardė buvo Butkevičiūtė. Ji į Dvaramiškį atitekėjo iš Puponių. Senovinė uošvių sodyba buvo ne šitoje vietoje, bet tolėliau, kur dabar ariama žemė. Keliukas į ją buvo ties ta vieta, kur kryžius ir Kristaus skulptūra stovi. Šioje sodyboje gyvendami susilaukėme savo pirmagimės dukros Nidos. Taigi ji yra tikra dvaramiškietė. Antroji dukra Vida jau gimė iš čia išsikrausčius, Kupiškyje.
Netrukus beveik visus kaimo gyventojus melioracija iškeldino. Uošviai nusipirko namus Kupiškyje. Vėliau pradėjome su tėvais statytis namus Aukštupėnuose ir ten apsigyvenome. Vyras buvo dujininkas, išvežiodavo suskystintų dujų balionus. Aš dirbau kolūkio vaikų darželyje virėja.

Mintis pasistatyti namus Dvaramiškyje ant savo žemės vyrui kilo apie 1992 metus, kai susigrąžino tėvų turėtus 18 hektarų. Kartą rinkome dirvoje akmenis ir apžvelgęs laukus Bronius pasakė, kad namus būtų geriau pasistatyti ne buvusioje vietoje, bet truputį toliau ant kalvelės. Taip netrukus ir prasidėjo statybos. Vyrui pasisekė, kad ir bendramintis Vytautas Jurkštas tada namus statėsi. Vienas kitam jiedu patalkindavo.

Daug gražių akimirkų patyrėme šioje sodyboje. Čia beržynėlyje prie namų vyko buvusių dvaramiškiečių susitikimas. Suvažiavo tuomet žmonių iš visos Lietuvos. Apnakvindinome ir klėtyje, ir palapinėse. Vėliau taip pat visokių giminės suėjimų, švenčių čia nestigdavo.

Tuomet akordeonu užgrodavau ir aš. Dabar jau grojimą primiršau. Matyt, mano polinkį į muziką bus paveldėjusios ir dukros. Abiejų pirma specialybė – muzikos pedagogika.

Vėliau jos studijavo ir sėmėsi patirties kitose srityse. Nida kurį laiką yra buvusi ir „Kupiškėnų minčių“ laikraščio redaktorė. Pastaruoju metu organizuodavo pasiplaukiojimus laiveliu „Jara“ Kupiškio mariose bei kitokias išvykas. Vida moko muzikos ir šokti tango.

Lisų namas Atgimimo metais pastatytas ant kalvelės, truputį toliau nuo buvusios senosios sodybos.

Vyras mirė prieš dešimt metų. Noriu sodybą parduoti. Nidai, kuri gyvena netoliese Aukštupėnuose savo namuose, per didelė našta man kas vasarą talkinti prižiūrint sodybą, pjaunant žolę. Man irgi geriau bus šalia vyresniosios dukros nuolat būti. Jaunylė Vida gyvena Šveicarijoje, Ženevoje. Anūkės Milda ir Virginija vargu ar čia norėtų apsigyventi. Milda su vyru dirba tolimųjų reisų vairuotoja ir kuriasi Utenoje. Jaunylė Virginija mokosi Vilniuje.

Žemę pardavėme. Prie sodybos pasilikome 1,6 ha sklypą. Yra klėtis, pirtelė, tvenkinys. Anksčiau čia auginau net 50 rūšių rožių“, – pasakojo Janina.

Beržynėlis Lisų sodyboje, kur vykdavo šeimos, giminės ar kaimo žmonių suėjimai.

Apie Lisienės duoną

Prisiminus, kad kupiškėnai gerai žinojo jos keptą naminę duoną, kuri net vadinosi Lisienės duona, Janina sakė, kad ją kepti išmoko iš savo mamos ir anytos. Uošvių ir jos pačios namuose pirktinės duonos nebūdavo.

Augino net specialią rugių rūšį, skirtą duonai kepti. Namuose malūną turėjo įsirengę rugiams sumalti. Vėliau pradėjo duoną kepti ir pardavimui. Janinos kepti naminės duonos kepaliukai pasiekdavo net užsienį. Kartą vienoje šalyje išeiviai iš Lietuvos per atlaidus tos duonos po riekutę visiems lyg šventenybę padalijo paragauti.

Šiuo metu Janina duonos nebekepa. Duonkubilį ir savo žinias perdavė aukštupėnietei Birutei Vaitiekūnienei.

Paklausta, ar Kupiškio krašte jaučiasi sava, Janina pokalbio pabaigoje sakė: „Pasvalio rajone tėviškės jau nebėra. Savieji išmirę. Kupiškio krašte greitai prigijau. Turėjau gerą vyrą. Mane visuomet supo ir supa draugiški kaimynai. Čia užaugo mano dukros ir anūkės. Šį kraštą galiu vadinti savu.“

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio straipsnyje apie Dvaramiškį rašoma, kad iki XIX a. antros pusės kaimo vietoje buvo miškas, priklausęs Kupiškio seniūnijai, vėliau – valstybiniam dvarui. Po 1864 metų pradėjus kirsti mišką, čia ėmė kurtis kolonijos. Nauja gyvenvietė neturėjo iš baudžiavos laikų paveldėtos rėžinės žemėtvarkos, tad iš karto kūrėsi atskiri vienkiemiai, kurie buvo gana nutolę vienas nuo kito ir sudarė savotiškas salas.

Senasis Dvaramiškio kaimo kryžius, statytas 1941 metais.

Pirmą kartą Dvaramiškis paminėtas 1871 metais Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje. Kaimas įtrauktas ir į 1898 metų Kupiškio parapijos vietovių sąrašą. Tuo metu Dvaramiškyje buvo 20 savininkų ir 160 gyventojų. 1903 metais Dvaramiškis vadinamas mažažemių kaimeliu ir jame nurodomas tik 21 gyventojas. Mažažemis Antanas Niekiūnas platino lietuviškas knygas. Ignas Lisas pasižymėjo kaip jaunimo veikėjas. Daug kaimo gyventojų emigravo į Ameriką. 1914 metais Dvaramiškyje buvo 101 gyventojas. 1915 metais einant frontui sudegė 2 ūkiai.

Kaimo žemė buvo išsimėčiusi net 45 vietose. Daug ūkininkų Dvaramiškyje tik dirbo žemę, o gyveno Kupiškyje ir kitur. 1920 metais skirstant į vienkiemius gretimą Pyragių kaimą, pareiškė norą skirstytis ir Dvaramiškio ūkininkai. Tuomet kaime buvo 23 savininkai.

1921–1922 metais matininkai Pranas Kačinskas ir R. Ivaškevičius čia išmatavo 32 sklypus trisdešimčiai savininkų. Didžiausi sklypai buvo J. Zlotkaus (36,89 ha), Senovaičių (33,76 ha), M. Sadauskienės (24,49 ha), Kosto ir Kazio (Juozo sūnų) Jurkštų (po 18,8 ha). Visų kitų – nuo 0,5 iki 8,5 ha. Taip susiformavo I Dvaramiškio kaimas, kuris buvo išsidėstęs dviejuose masyvuose. Mažažemių valdos Karbovčiznoje (arba II Dvaramiškis) liko bendrai valdomas iki 1939 metų.

II Dvaramiškį į vienkiemius išskirstė matininkas Kazimieras Gumbelevičius. Dauguma ūkių buvo nedideli, tik Kireilio siekė 28,38 ha, Kuginių – 20,45, Merkių – 17,645 ha. Išskirstymo projektas patvirtintas 1942 metais. Tais metais kaime iš viso gyveno 122 žmonės.

1944 metais mobilizuoti į Raudonąją armiją fronte žuvo Antanas Bukys ir Juozas Augustauskas. Pokario metais žuvo broliai partizanai Povilas ir Stasys Valmos, partizanai nušovė eigulį Antaną Niekiūną su žmona.

1949 metų gruodžio 12 dieną įsteigtas Dvaramiškio kolūkis, vėliau prijungtas prie „Piliakalnio“ kolūkio. 1959 metais kaime buvo Juozo Vasiliausko, Justinos Kugenienės, Stefos Kireilienės, Aldonos Pranckevičienės, Kazio Juknio, Domicėlės Merkienės, Valės Jurkštienės, Jono Sapiegos, Onos Augustauskienės, Kazio Marcinkevičiaus, Felikso Minkevičiaus, Povilo Zlotkaus, Albino Sabaliausko, Kazio Liso, Broniaus Zlotkaus, Alfonso Senvaičio, Onos Jurkštienės, Jurgio Jurkšto, Antano Breskaus, Jono Notkaus, Petro Liso, Domo Šlapelio, Marijos Dyrienės, Antano Bukio, Emilės Merkienės, Barboros Paliulionienės, Kazio Mackevičiaus, Petro Mackevičiaus ūkiai ir 84 gyventojai.

1974–1979 metais vykstant melioracijai dauguma gyventojų išsikėlė į Kupiškį, Aukštupėnus, Pyragius. Liko dvi sodybos – J. Notkaus (Juodvalkio) ir A. Breskaus (Mackevičiaus). Po 1990 metų vėl įsikūrė, pasistatė naujus namus Bronius Lisas ir Vytautas Jurkštas. 1992 metais buvo 1 ūkis ir 3 gyventojai, 1998 metais – 4 ūkiai ir 8 gyventojai.

1997 metais pastatyta Laiminančio Kristaus skulptūra (aut. V. Monkevičius).

Vietovardžiai: Žirgakalnis, Karosbala, Miškobala, Tamošbala, Jurkštų bala, upeliai Juodupė, Lazdynupis.

Iš Dvaramiškio kilęs dailininkas Vytautas Monkevičius.

V. Mackevičiūtė-Elskienė 2001 metais yra parengusi kraštotyrinį darbą „Dvaramiškis – vienkiemių kaimas“.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Aciu (188.69.208.33)

    2021-05-09 at 21:43

    Ačiū.išsamus įdomus pasakojimas.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų