Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ZARASŲ KRAŠTO ĮDOMYBĖS

Svetur apsilankius

Nuostabūs praėjusio savaitgalio orai kvieste kvietė keliauti po pavasario Lietuvą. Šį kartą nuspręsta nerti į Zarasų kraštą. Pasigrožėta Antalieptės mariomis, Zaraso ežero panorama, pasivaikščiota Salako pažintiniu taku, taip pat iš arti apžiūrėta įspūdinga akmeninė šio miestelio Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia ir aplankytas garsusis Stelmužės ąžuolas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kur šimto salų marios, nebetoli ir Salakas

Į kelionę su kompanija važiavome per Uteną, mat taip arčiau galima pasiekti pirmą kelionės tašką – sustojome pasibūti Antalieptės marių pakrantėje. Tai antras pagal dydį Lietuvoje tvenkinys po Kauno marių. Antalieptės marių plotas yra apie 2 tūkstančius hektarų, o ilgis – apie šešiolika kilometrų. Šios marios dar kitaip vadinamos šimto salų mariomis.

Kodėl? Kaip rašoma ten stovinčiame informaciniame stende, prieš daugiau nei šešiasdešimt metų pastačius hidroelektrinę ir ties Jūžinto ežeru užtvenkus Šventąją, jos lygis pakilo iki 7 metrų ir net 26 ežerus suliejo į vieną telkinį. Po vandeniu pasiliko miškai, laukai, sodybvietės, o tų vietų aukščiausios kalvos tapo salomis, kurių čia daugiau negu penkiasdešimt, į kelias jų galima nuvažiuoti ir automobiliu.
Beje, Antalieptės marios laikomos ir įstabiausiu Gražutės regioninio parko akcentu.

Vaizdas į Luodžio ežerą iš apžvalgos bokštelio.

Visai netoliese, už kelių minučių kelio, privažiavome ir jaukų Salako miestelį. Čia pat yra ir šio regioninio parko lankytojų centras, o miestelio pakraštyje, Luodžio ežero pakrantėje, prasideda istorinį Salako miestelį reprezentuojantis pažintinis takas. Keliaujant aliuvinio miško pakrante apžvalgos bokštelio link, galima pajusti tikrą čiulbantį ir kvepiantį pavasarį su purienų žiedais, paukščių balsų įvairove ir sprogstančiais pumpurais – tiesiog širdis dainuoja. O užlipus į medinį bokštelį galima iš aukštai bent dalelę to grožio pamatyti.

Pažintinis takas, vedantis per aliuvinį mišką. Šis miškas garsus paukščių čiulbesių įvairove.

Dažnam turbūt kilo klausimas, kas tas aliuvinis miškas. Tai vandens telkinio (šiuo atveju Luodžio ežero) užliejamas miškas. Tokio miško dirvožemis derlingas, jame gausu maisto medžiagų, įvairių bestuburių, todėl ši aplinka palanki gyventi įvairiausiems sparnuočiams. Tad visa aplinka čia ir čiulba ulba pačiomis įvairiausiomis paukščių giesmėmis.

Įspūdingoji 72 metrų XX amžiaus pradžioje statyta Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia – aukščiausia akmeninė bažnyčia Lietuvoje.

Šio XX a. pradžioje statyto neoromantinio stiliaus, neogotikos bruožų turinčio statinio sienų storis yra daugiau nei pusantro metro ir savo monumentalumu atrodo labai didingai.

Bažnyčios durys buvo atviros, tad buvo galima drąsiai pašmirinėti ir po bažnyčios vidų, pavarvinti seilę į įspūdingus langų vitražus. Juos prieš gerą trisdešimtmetį sukūrė Vytautas Švarlys. Vitražuose vaizduojami ne tik šventieji, bet ir žinomi žmonės, pavyzdžiui, vyskupas Kazimieras Paltarokas. Dar viena svarbi interjero detalė – dailininko Antano Pūslio tapytos freskos.

Nauja ir labai sena

Apžiūrėję šią išskirtinę bažnyčią, nurūkome į Zarasų miestą. Ten mus pasitiko miesto šūkis didelėmis raidėmis „Nerk į Zarasus“. O nerti galima nors ir iš karto – miesto pašonėje stūkso didžiulis Zaraso ežeras.

Jo panorama geriausiai atsiveria iš netoliese stovinčio apžvalgos rato.

Tai prieš dešimtmetį atsiradęs analogo Lietuvoje neturintis architektūros statinys, kurį suprojektavo architektas Šarūnas Kiaunė. Tik aukščio baimę turintiems ten geriau nelipti, o tuo labiau žemyn nežiūrėti – apžvalgos ratas yra dvidešimties metrų aukštyje.

Pasivaikščiojimas apžvalgos ratu Zarasuose.

Pasivaikščioję apžvalgos ratu, vingiuotais keliais keleliais važiavome Latvijos pasienio link, kur stovi didysis Stelmužės ąžuolas, pats seniausias Lietuvos medis ir vienas seniausių ąžuolų Europoje (šio gamtos paminklo amžius apie pusantro tūkstančio metų).

Seniausias Lietuvos medis – amžių amžius menantis Stelmužės ąžuolas.

Jei šis senolis galėtų prabilti, tikrai nemažai pasakytų. Čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočiai ir kalavijuočiai, švedų kariaunos. Pro čia žengė ir Hitlerio kariuomenė. O drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad šiame ąžuole slėptasi net Napoleono karių.

Šis ąžuolas galiūnas apipintas pačiais įvairiausiais pasakojimais ir legendomis. Viena jų – kad pro šio medžio drevę galima nusileisti į požemio pasaulį.

Amžių amžius menantį ąžuolą iš paskutiniųjų bandoma išsaugoti. Deja, ilgaamžis neišvengiamai artėja prie baigties. Antai prieš keletą savaičių lūžo viena iš ąžuolo šakų. Pradėta svarstyti ir apie daugiau papildomų atramų kitoms šakoms.

Aišku tik viena – šis suvargęs, visko matęs ąžuolas vis vien atrodo įspūdingai, nors ir paramstytas, aplopytas, bet užtat su nemaria dvasia.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Lietuvių kl. (78.63.173.20)

    2021-05-06 at 16:06

    …su kompanija…per …

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų