Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

SKAITYMAS KARTU – PROGA PATIRTI NUOTYKIUS SU VISA ŠEIMA

Vaikams rašanti Jolita Zykutė jau išleido dvi savo knygas.
Rašytojos nuotrauka – Aistės Jankevičiūtės

Redakciją pasiekė Vokietijoje, Hamburge, gyvenančios rašytojos Jolitos Zykutės laiškas. Vaikams knygas rašanti mama, žurnalistė nuoširdžiai džiaugiasi Alizavos pagrindinės mokyklos iniciatyva, siekiant skatinti pradinių klasių mokinius skaityti, diegiant meilę spausdintam žodžiui.

Laiško autorės paprašėme papasakoti ne tik apie kūrybą, bet ir kaip paraginti vaikus kuo dažniau imti į rankas knygą.

Jurga BANIONIENĖ

„Vedžiau nuotolinį susitikimą internetu Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos pradinukų grupei, jį suorganizavo mokyklos bibliotekininkė Danutė Miknevičienė. Noriu labai pagirti Danutę už entuziastingą skaitymo meilę, kurią ji perdavinėja vaikams“, – savo laiške rašo J. Zykutė.

Mažiesiems alizaviečiams ji pristatė knygą „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo ir kas iš to išėjo“, pasakojančią smagią nuotykių istoriją, kartu priverčiančią pamąstyti apie pavydą.

„Nors visuomenėje egzistuoja įsitikinimas, kad pavydėti yra blogai, visus kviečiu pažvelgti į išvirkščią pavydo pusę, kuri tikrai gali duoti naudos. Tarkime, prisipažinimas „pavydžiu tam, kas turi daug draugų“ kalba apie norą turėti daug draugų, džiaugsmą bendrauti. Ar galima pykti, barti tokį pavyduolį? Blogį skleidžia ne pavydas, o tai, ką su juo darome. Apie tai kalbėjome ir su vaikais. Taip pat treniravome smegenis tikrindami, ar galėtume būti detektyvais ir specialiaisiais agentais. Labai sumanūs vaikai auga Jūsų krašte“, – džiaugiasi laiško autorė.

Ji mielai sutiko atsakyti ir į mūsų pateiktus klausimus.

Šioje knygoje kalbate apie pavydą. Tai nemalonus jausmas. Ar reikia ir kaip su juo kovoti vaikams?

Mėgstu, kad knygos būtų ir smagios (tada vaikams įdomu skaityti), ir naudingos, todėl tyčia rašydama įpinu aktualią vaikams temą. Ar pastebėjote, kad pavydas – dalykas, kuriuo niekas nesigiria ir apskritai apie jį vengia kalbėti. Netgi įžymybės per interviu gali atvirai kalbėti apie liūdesį, nerimą ar net depresiją, bet kad kažko pavydi, tyli.

Psichologų tyrimai sako, jog pavydas yra toks stiprus socialinis tabu, kad žmonės neprisipažįsta jo turintis net per anonimines apklausas. Bet pavydas tikrai egzistuoja ir, užuot kankinusis jį dangstant, verčiau elgtis konstruktyviai. Skaitydama psichologinę literatūrą radau siūlymą, kad reikia pamatyti kitą pavydo pusę, kas už jo slypi. Tai padės suprasti, kaip patenkinti šį poreikį, kur judėti.

Pavyzdžiui, daugelis tėvų pyksta, kad jų atžalos pavyduliauja vienas kitam dėmesio. Jeigu pažiūrėsime giliau, tai už „vaikas pavydi broliui ar seseriai mamos“ stovi jo noras leisti daugiau laiko su mama, artumo poreikis.

Ar galima barti vaiką, kad jis nori būti kartu? Ne pavydas blogas, o mūsų elgesys su juo.

Aktyviai kviečiu pastebėjus pavydą pažiūrėti, kokį trūkumą jis slepia, tada pamatysime ir kryptį, kur link eidami tapsime laimingi.

Debiutas. Pirmos knygos pristatymas Knygų mugėje. Jolita Zykutė su sūnimi Joriu.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Kaip gimė ši Jūsų knyga? Kas paskatino ją parašyti? Esate ne vienos, dviejų knygų autorė?

Viskas prasidėjo nuo pirmos knygos „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, kurioje herojė pakviečiama dalyvauti pasaulio grožio konkurse ir dėl to taip pameta galvą, kad susipyksta su geriausiu draugu, bet galiausiai susivokia, kas jai iš tiesų svarbu. Savo knygą vadinau pretekstu su vaiku pasikalbėti, kas yra grožis ir kiek jis svarbus.

Nereikia stereotipinio pasakymo „grožis nesvarbu, svarbu laimė“, nes tokiu pasakymu nuvertiname grožį.

Grožis – svarbus, bet jo pervertinimas pavojingas. Dar pavojingi socialiniai rėmai, kas yra gražu – koks svoris, kokio ilgio plaukai ir pan. Tai žaloja vaikus daug labiau nei galime įsivaizduoti ir baisiausia, kai darželinukės jau sako, kad turi laikytis dietos. Tėvų atsakomybė – kalbėti apie tai, tačiau jeigu patys tėvai įkliuvę į šiuos stereotipinius vertinimus, tai perims ir vaikai.

Pirmoje knygoje karalaitės rūmuose buvo daug saldumynų, kurie dingo pasirodžius kalytėms Fi ir Fifi. Kai perskaičiau knygą tuomet šešiamečiui savo sūnui, jis paklausė: „O kur dingo saldumynai?“ Nustebino, kad tas dalykas įstrigo labiausiai, todėl rašydama antrą istoriją apie karalaitę pabandžiau atsakyti į šį klausimą.

Jūs pati esate mama, gyvenate Vokietijoje. Ar šios šalies vaikai daug skaito?

2018 m. apklausos duomenys rodo, kad apie 20 proc. 6–13 metų vaikų skaito labai noriai, 44 proc. – noriai.

Skirtingose Vokietijos dalyse skirtinga ir tvarka, bet, pavyzdžiui, Hamburge yra specialus knygų skaitymą skatinantis fondas, iš kurio bibliotekoje ar pas pediatrą visi 3 metų sulaukę vaikai gauna krepšelį su keliomis knygomis dovanų, nes nustatyta, kad daugelis tėvų vaikams neskaito, namuose neturi knygų ar jų turi mažai.

Kiekvienoje mokykloje skaitymas skatinamas savaip. Mano sūnaus mokykloje pradinukai gauna „skaitymo pasus“ – kaskart vaikui paskaičius 10 minučių, tėvai pasirašo ir surinkęs penkis parašus, gauni medinį karoliuką, iš kurio kiekvienas daro kirminuką lenktyniaudamas, kieno ilgiausias.

Egzistuoja speciali nemokama telefono programėlė, kur įvedi perskaitytą knygą ir atsakinėji į klausimus pagal jos turinį, taip patikrinama, ar gerai supratai tekstą. Dedama tikrai daug pastangų, kad vaikai skaitytų, tačiau žiūrėdama į Lietuvos bibliotekų darbą, galiu jas irgi tik pagirti.

Tarp savo „Facebook“ draugų sąmoningai prisirinkau daug bibliotekų, ypač iš nedidelių miestų, nes kaskart stebėdama, kas ten vyksta, jaučiu džiugesį ir pozityvumo antplūdį.

Per knygos pristatymą alizaviečiams nuoširdžiai gėrėjausi, kiek šilumos ir meilės knygoms D. Miknevičienė perteikia savo skaitytojų būreliui.

Ne fondų skirtas finansavimas lemia, kad vaikai susidomėtų knygomis, gyvas pavyzdys, emocinis ryšys yra svarbiausia.

Kokiais būdais paskatinti vaikus skaityti?

Siūlyčiau į skaitymą pažvelgti ne kaip į veiklą, kur vaiką reikia užkrėsti meile knygai, atvesti jį ir palikti vieną su knyga, taip tikintis, kad jis skaitys ir viskas bus puiku. Propaguoju skaitymą kartu: skaitykite knygas net skaityti mokančiam vaikui. Taip patiriame bendrus išgyvenimus, jeigu ne tik paskaitysime, bet ir pasikalbėsime apie knygą, stiprinsime ryšius šeimoje.

Hamburge turiu draugę Lidiją, kuri skaito balsu knygas apie Harį Poterį dviem savo sūnums (8 ir 10 metų vaikams).

Jei šie vaikai dar prieš porą metų buvo „neskaitukai“, tai dabar mamos dėka vis labiau ir labiau draugauja su knygomis, noriai eina į biblioteką. Šeimoje egzistuoja tradicija – visi pasidaro arbatos, susėda kartu ir skaito. Tai ritualas, kurio galima pavydėti, bet kas trukdo tai įdiegti kiekvieno mūsų namuose?

Jeigu vaikas pajus, kad skaityti buvo gera, skaitys ir toliau.

Kodėl vaikai negalėtų skaityti seneliams? Ne todėl, kad jų silpnos akys, o todėl, kad knyga gali sujungti, duoti peno mintims ir pokalbiams.

Dabar, kai tiek suvaržymų dėl karantino, knygos galėtų būti puikus išsigelbėjimas pabėgti į kitus pasaulius. Skaitydamas vienas žmogus lieka su savimi ir knyga, o jei skaitytume kartu, tuos nuotykius patirtų visa šeima.

Dar vienas svarbus patarimas skatinant vaikus skaityti – leisti jiems rinktis patiems norimą literatūrą. Daugelis nuvertina komiksus, bet tai puikus dalykas pradedančiam skaitytojui. Ir dar – aš nemanau, kad neįdomias knygas reikia skaityti iki galo.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų