Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DŪBLIŠKIUOSE – DŪLANTI MEMORIALINĖ SODYBA IR VIENAS NAUJAKURYS

Dūbliškiai – kaimas Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje, 5 kilometrai į pietryčius nuo Palėvenės, 9 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio. Kaimynystėje yra Rudilių, Akmenių, Vidugirių kaimai.

Iš rytų prie kaimo prieina Vidugirių miškas, pietiniu pakraščiu teka Rudilis. 2001 metais kaime buvo viena sodyba ir penki gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, Dūbliškiuose gyvenamąją vietą buvo deklaravę du žmonės, bet sudegus sodybai jie persikėlė kitur.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Netikėti susitikimai ir prisiminimai

Tokia seniūnijos informacija nieko gero nežadėjo. Atrodė, kad apie Dūbliškius nepavyks pasišnekėti nė su vienu žmogumi. Melioracija kaimą beveik sulygino su žeme prieš daugiau nei penkiasdešimt metų. Visgi pradėjus klausinėti, paaiškėjo daug netikėtų dalykų, net ir tai, kad prieš dvidešimt metų esu kalbinusi buvusį to kaimo gyventoją Joną Pėžą, kurio namuose, jau Rudilių vienkiemyje, tada gyveno penkios jo giminės kartos, tarp jų ir buvusi mano kolegė, J. Pėžos proanūkė, Ingrida Nagrockienė. Jos atsiųsta mano teksto, rašyto „Kupiškėnų mintyse“ 2000 metais, nuotrauka priminė tą istoriją.

Ingrida Nagrockienė su dukra Migle prie keliuko į buvusią Dūbliškių mokyklą, kur kadaise gyveno su tėvais ir proseneliu.

Taip sutapo, kad Ingrida su dukra Migle vieną kovo sekmadienį buvo atvykusios į Kupiškį ir grįždamos į namus Subačiuje sutiko palydėti iki prosenelių kaimo. Tad beliko sekti jos vairuojamam automobiliui iš paskos.

Pirmiausia stabtelėjome Rudiliuose prie žalsvo medinio namuko. Pasak Ingridos, šis namas, statytas prosenelio, stovėjo buvusioje jo sodyboje Dūbliškių kaime. Kai dėl melioracijos reikėjo iš ten išsikelti, prosenelis tą namą perkėlė į Rudilius ir pardavė kitiems žmonėms, o pats su močiute įsikūrė Rudilių vienkiemyje, buvusioje Dūbliškių pradinėje mokykloje. Tas vienkiemis yra netoli Dūbliškių kaimo ribos.

Buvęs Jono Pėžos namas perkeltas į Rudilius iš Dūbliškių ir parduotas kitiems žmonėms.
Autorės nuotraukos

Dūbliškietis Jonas Pėža artimųjų atmintyje išliko kaip nagingas ir turintis humoro jausmą žmogus.
E. Stakės nuotrauka iš asmeninio Ingridos Nagrockienės albumo

„Prosenelis buvo nagingas meistras, Kupiškyje namus pastatė jaunylei dukrai Nijolei ir sūnui Petrui Deimantui. Sūnus vėliau į Panevėžį persikėlė gyventi. Dukra Monika, mano baba, ištekėjusi apsigyveno vyro Vytauto Butkevičiaus sodyboje Rudiliuose. Senelis sakė, kad jai namų nepastatęs, tai priims į savuosius anūkės Vidos, jos dukros, mano mamos, šeimą gyventi. Kai pasiligojo senelio žmona (jis tapęs našliu buvo vedęs antrą kartą), tai mes ten ir persikėlėme, kad jam padėtume.

Su sese Simona čia ir augome. Proproanūkė Miglė irgi tuose namuose praleido pirmus savo gyvenimo metus.

Prosenelis man buvo didžiulis autoritetas. Jį vadindavau seneliu. Žinau, kad jis buvo veterinaras. Labai mėgo stebėti per televizorių transliuojamas bušido varžybas. Turėjo humoro jausmą, mokėjo pajuokauti. Su juo eidavome į tvenkinį žvejoti karosiukų“, – pasakojo Ingrida.

Anot jos, dabar tik likę gražūs prisiminimai. Prosenelis mirė sulaukęs daugiau nei devyniasdešimt metų. Tarp gyvųjų nebėra ir babos Monikos, ir mamos Vidos.

Toliau važiavome žvyrkeliu jau per Dūbliškius iki tos vietos, kur buvusią J. Pėžos sodybą turėjo žymėti išlikęs ąžuolas. Deja, to medžio neberadome. Tik plyną dirbamos žemės lauką.

Ingrida patarė apie Dūbliškių kaimą pakalbinti jos babos seserį Nijolę Bubulienę, dabar gyvenančią Ožkiniuose.

Naujakurystė ir užmarštis

Atsisveikinusi su Ingrida toliau važiavau link buvusios, kaip vietiniai sakė, Pavlovų sodybos. Internete buvau mačiusi skelbimą, kad ši sodyba parduodama. Tą dieną man pasisekė. Ten radau kieme besisukiojantį naują jos šeimininką Liną Kecorių iš Kupiškio.

Kupiškėnas Linas Kecorius – naujas Dūbliškių sodybos savininkas.

Vyras papasakojo, kad dirba Vokietijoje statybininku. Sodybos ieškojo, kad turėtų kur sugrįžti ramiai pailsėti nuo didžiulio gyvenimo tempo, begalės darbų.

„Smagu kaime, ramu. Antai eglėje genys įsitaisęs. Pradėjau tvarkyti aplinką. Kertu krūmus, reikės apgenėti obelis. Bus daug darbo, kol visą sodybą sutvarkysiu.

Pastatams reikia didžiulio remonto. Prie sodybos yra 40 arų žemės sklypas. Ketinu visą sodybą apsodinti medžiais nuo vėjo.

Dūbliškių naujakurio laukia dideli sodybos tvarkymo darbai.

Gal kada su draugais išeis lauke šašlykų išsikepti. Visgi neramu, ar pradėjus ūkininkams tręšti mėšlu aplinkines žemes, netvyros čia ištisai baisi smarvė.

Bus ir elektros prijungimo problemų. Prieš keletą metų vagys čia nuo stulpų pavogė elektros laidus. Ankstesni savininkai neprisibeldė nei į Savivaldybę, nei pas elektrikus, kad elektros tiekimas būtų atstatytas“, – naujakurystės rūpesčius vardijo pašnekovas.

Praeities klodai

Buvęs Laužikų namas, kur gimė būsimasis pedagogas, defektologijos pradininkas Lietuvoje Jonas Laužikas.

Iš vienintelės gaivinamos Dūbliškių sodybos pasukau atgal ir stabtelėjau prie buvusių Laužikų namų, kur gimė ir augo būsimasis profesorius, defektologas Jonas Laužikas. Aplinka po žiemos atrodė vargingai – einant kojos pynėsi už sudžiūvusios žolės kuokštų. Vėjyje siūbavo sausos šimtamečių medžių šakos.
Pats raudonų plytų namelis atrodė neblogai. Langai užkalti. Ant sienos kabo memorialinė lenta, skirta profesoriui atminti. Pritvirtintas ir paveldo ženklas, kad ši vieta saugoma valstybės.

Informacinėje lentelėje surašyti buvę šios sodybos šeimininkai.

Taip pat yra ir daugiau pastatyta lentelių su informacija, kas čia ir kada gyveno, kaip pažangiai ūkininkavo. Sodyboje matyti ir išlikę ūkinių statinių pamatų bei sienų fragmentai. Visgi bendras šios vietos vaizdas kėlė liūdesį ir gailestį, kad tokia vieta taip atmestinai tvarkoma.

Prie išlikusio Laužikų sodybos pastato informacinė lentelė byloja, kad mūrinis namas pradėtas statyti Aleksandro Laužiko apie 1900 metus iš rankiniu būdu degtų plytų. Sodyboje buvo trys klėtys, tvartas, jauja linams, arkliais sukamas linų smulkinimo ratas. Elektrą tiekė vėjo jėgainė (malūnėlis). Buvo didelis sodas, du tvenkiniai. Prieškario metais čia lankėsi Vydūnas, Balys Sruoga, Kazys Binkis.

Buvusio Kazimiero Jėčiaus ūkinio pastato griuvėsiai.

Šalia Laužikų buvęs Jėčių ūkis prieškario metais buvo labai pažangus ir garsus. Apie tai parašyta kitoje informacinėje lentelėje. 1930 metais ten plytėjo rankiniu būdu drenuojamos žemės, augintos juodsidabrės lapės, šapiro veislės avys. Iš karvės būdavo primelžiama 4000 litrų pieno.

1932 metais Kazimieras Jėčius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo medaliu už pasiekimus ūkininkavimo srityje.

Iš kadaise labai gražaus kaimo, garsėjusio žemdirbystės pasiekimais, šviečiamąja veikla, dabar likęs tik apsamanojęs paminklinis akmuo, su ten įrėžtu Dūbliškių kaimo pavadinimu.

Akmuo priešais Laužikų ir Jėčių sodybvietę su pritvirtinta lentele, kurioje įrašyta, kad čia buvo Dūbliškių kaimas.

Kaimas dukros akimis

Su N. Bubuliene (Pėžaite) kalbėjomės telefonu. Moteris sakė jau senokai buvusi gimtinėje. Kai buvo gyva sesuo Monika, tai jos aplankyti važiuodavusi per Migonis, pro Dūbliškius į Rudilius.

„Tušti laukai ten. Nieko nebeliko. Tebestovi Pavlovo apie 1990 metus, kai buvo galima susigrąžinti savo žemę, statyti namai. Toje vietoje seniau jo žmonos senelių Prokofjevų kiemas buvo. Su šių namų šeimininke mano mama gerai sutarė.

Mano tėvelis Jonas Pėža kilęs nuo Paulionkos. Mama Anelė Begonytė vietinė. Ji turėjo du brolius Juozą ir Joną bei dvi seseris Oną ir Emiliją.

Mano prosenelis iš mamos pusės buvo kilęs iš Vilniaus krašto. Dirbo tijūnu. Vedė jauną, labai gražią vietinių lenkų dukterį baudžiauninkę šešiolikos metų. Baudžiavos laikais ji tekėjo už 46 metų vyro, norėdama išvengti tais laikais brutalaus elgesio su baudžiauninkais, kad jos nemuštų. Netrukus po 1863 metų sukilimo panaikinta baudžiava, bet prosenelė su buvusiu tijūnu, savo vyru, turėjo toliau gyventi. Jiedu susilaukė keturių vaikų. Viena jų dukra atitekėjo lyg ir į Migonis. Vėliau ir kiti šeimos nariai persikėlė į šį kraštą. Kokia buvo jų pavardė, neatsimenu. Mano bobutė, jų dukra, ištekėjo už dūbliškiečio Begonio“, – apie savo giminės ištakas pasakojo Nijolė.

Jos mama kolūkio laikais triūsė laukininkystės brigadoje, o tėvelis trisdešimt šešerius metus dirbo veterinaru. Dar jis priklausė ir kolūkio gaisrininkų brigadai. Pamenanti, kad jie turėjo rankinę pompą vandeniui iš šulinio pumpuoti.

Jų namuose vykdavo gegužinės pamaldos (mojavos). Joms pasibaigus prasidėdavo gegužinė. Čia pasišokti suplūsdavo jaunimas ir iš aplinkinių kaimų. Kartais net apie šešiasdešimt žmonių susirinkdavo.

„Mano tėvelis grodavo lūpine armonikėle, o brolis Deimantas – akordeonu. Kaimynas Albinas Vainauskas atsinešdavo armoniką ir būgnus. Jis ateidavo su žmona Zina ir trimis vaikais Petru, Stasiu ir Genute. Būgnus mušdavo mano mama ir sesė Monika, o kartais ir Vainausko žmona. Kiemą ir kambarį sutemus apšviesdavo dvidešimto numerio žibalinė lempa, pakabinta palubėje.

„Šokiai tęsdavosi iki saulėtekio. Mama svečius pradėdavo raginti išsiskirstyti, nes jai jau greitai karvės melžti reikės eiti.

Mums, vaikams, tos linksmybės nusibosdavo, norėdavome miego. Pradėjusius zirzti suguldydavo mane ir Vainauskiukus į vieną lovą miegoti.

Visos linksmybės mūsų kieme baigėsi, kai apie 1966–1967 metus dėl melioracijos buvome priversti iš Dūbliškių išsikelti į Rudilių vienkiemį, buvusią pradinę mokyklą, kurioje ir man teko mokytis. Tada aš lankiau septintą klasę Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje.

Šį vienkiemį tėvai nusipirko iš Samienės, kuri išvyko gyventi į Vilnių pas dukterį. Ji buvo Jėčiuvienės sesuo. Kokia buvo jų mergautinė pavardė, nepamenu“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, gimtosios sodybos vietoje liko tuomet tik ąžuolas, stovėjęs šalia nugriautos pirtelės. Perkūnas buvo kelis kartus trenkęs į jo viršūnę.

Nijolė prisiminė ir buvusius kaimynus. Visiškai netoli nuo jų buvo Butkevičių kiemas. Povilas Butkevičius kurį laiką kalėjo už ryšius su partizanais. Jo brolis Kazimieras grįžo iš karo kontūzytas. Dar vienas brolis Juozas su žmona žuvo per pokario sumaištį. Jos sesuo Monika buvo ištekėjusi už Povilo sūnaus Vytauto.

Savo išskirtine jėga kaime garsėjo Juodiškis. Vietiniai jam Stalino pravardę buvo davę. Šis žmogus kumščiu galėjo į lentą sukalti vinį.

„Nebėra senųjų kaimo gyventojų tarp gyvųjų. Beveik išmirę visi ir jų vaikai. Mano mamytė ir tėvelis, sesuo, dauguma kitų artimųjų palaidoti Kupiškio kapinėse. Tik brolio kapas Panevėžio rajone. Mama mėgo lankytis Kupiškio bažnyčioje. Mums su savo parapijos bažnyčia Palėvenėje buvo sunkus susisiekimas. Nebent tik arkliuku. Į Kupiškį galėdavome nukakti traukiniu arba autobusu.

Likau iš savo namiškių viena. Šiuo metu gyvenu Ožkiniuose. Dvi dukros įsikūrusios Anglijoje. Vienas sūnus gyvena prie Kupiškio, kitas – Virbališkiuose“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.

Prosenelio istorijos

Nijolės giminėje gyvi jos tėvo pasakojimai apie visokias jo ir kitų jaunų samdinių išdaigas jam bernaujant gal nuo šešiolikos metų Laužikų ūkyje. Laužikai buvo labai turtingi. Turėjo dvi dukteris. Vėliau ūkyje šeimininkavo jų žentas Matulionis. Kolūkis į tuos namus buvo įleidęs gyventi kelias šeimas.
Šalia Laužikų, arčiau prie kelio, buvo irgi stambaus ūkininko Kazimiero Jėčiaus sodyba.

„Tėvelis yra pasakojęs, kad kartą jis su kitu samdiniu namo kaminą uždengė stiklo lakštu. Pakūrus krosnį visi dūmai ėmė plūsti į vidų. Ponia išsigandusi lakstė nesuprasdama, dėl ko taip nutiko.

Kitą kartą bernai sugalvojo kelis maišus prikimšti šiaudų ir padaryti žmogaus iškamšą. Ją pastatė prie klėties durų, kur miegodavo samdinės merginos. Laužiko uošvis buvo beveik aklas senelis. Pamatęs, kad kažkoks samdinys ne darbus dirba, o trainiojasi prie klėties durų, jam šėrė botagu. Ta iškamša nuvirto. Senelis baisiai išsigando ir pasileido bėgti link namų šaukdamas, kad žmogų užmušė“, – prisiminė tėvo istorijas pašnekovė.

Nijolės tėvo prisiminimuose ponia Laužikienė išliko kaip rūstoka moteris. Jų ūkyje vištos buvo kažkur aukštai tvarte įsitaisiusios dėti kiaušinius. Ponia prašydavo samdinio, kad šis užliptų kopėtėlėmis jų surinkti. Kartą nušokęs nuo tų kopėtėlių su kiaušiniais jis netyčia užmynė apačioje jo laukusios ponios ilgo sijono palanką. Poniai žengus žingsnį, tas sijonas ėmė ir nusmuko ant kulnų.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijos“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko straipsnyje rašoma, kad Dūbliškių kaimas susiformavo Valakų reformos laikais XVI a. ir vadintas Meldinais. Minimas nuo 1581 metų, kai priklausė Kupiškio seniūnijai.

1603 metais kaime buvo 7 valakai ir 5 dūmai (ūkiai).

1642 metais kaimas jau vadintas nauju pavadinimu. Nuo 1681 metų Dūbliškių gyventojai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Po 1710 metų maro kaimas ištuštėjo. Minimas tik vienas Jono Karazijos dūmas. Aplinkui buvo dykynė.

1811 metais Dūbliškiuose valaką dirbo Juozas ir Silvestras Jakubkos. Iš Jakubkų prieš 1820 metus žemę nupirko Jėčius. Tada čia buvo 4 dūmai (ūkiai), 51 gyventojas. Minimi net 3 Dūbliškių užusieniai.
Panaikinus Kupiškio seniūniją kaimas atiteko Kupiškio valstybiniam dvarui. 1844 metais buvo 46 gyventojai. Iki 1915 metų Dūbliškiai priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiui.

Spaudos draudimo metais Dūbliškiuose ir aplinkiniuose kaimuose dirbo net keletas daraktorių: Antanas Pajuodis, Juozas Ramonas, Juozas Gabrėnas, Lauryninkas.

1911–1913 metais visi trys užusieniai išskirstyti į vienkiemius.

I ir III užusienį išskirstė matininkas Petras Oleškevičius (1911), o II J. Smuglevičius su Fominu (1912).
I Dūbliškiuose liko Povilo Laužiko ir Petro Jėčiaus ūkiai.

II Dūbliškiai išdalyti 7 savininkams: Anelės Butkevičiūtės-Dauderienės įpėdiniams, Dominyko Butkevičiaus įpėdiniams, Ignotui Zulonui, Dominykui Zulonui, Petrui Zulonui, Jonui Zulonui, Aleksandrui Milašauskui.

III Dūbliškiai padalyti 4 savininkams: Jonui Jankauskui, Juozui Begoniui, Juozui Kimbrevičiui, Akulinai Jupatovai. Didžiausi buvo P. Laužiko (32,82 deš.), P. Jėčiaus (32,75 deš.), J. Jankausko (30,5 deš.) ūkiai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaime veikė „Jaunimo ratelis“, kaizerinės okupacijos metais – Aukštaičių pažangaus jaunimo organizacijos (APJO) skyrius (Kazys Jėčius, J. Bironas ir kt.).

1915 metų kovo 29 dieną Dūbliškiuose surengta pirmoji APJO konferencija. Rengti jaunimo vakarai su vaidinimais, vyko jaunimo švietimo kursai (vadovas B. Dūda, iki 30 klausytojų), kurie buvo stipriausi Kupiškio krašte. 1915 metais gruodžio 31 dieną Jėčiaus sodyboje suvaidintas „Šarūnas“.

1919–1946 metais Dūbliškiai priklausė Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiui. 1923 metais buvo 19 sodybų ir 116 gyventojų.

1936 metais – 21 ūkis ir 125 gyventojai. 1942 metais – 33 ūkiai ir šeimos: Juozo Butkevičiaus, Povilo Butkevičiaus, Albino Vyšniausko, Antano Bagdono, Povilo Bagdono, Kazio Vanago, Jono Navicko, Petro Navicko, Kazio Jėčiaus, Juozo Matulionio, Jono Dauderio, Jono Birono, Jono Bartulio, Onos Jankauskienės, Mortos Zulonienės, Jono Jakšio, Jono Petrulio, Prano Juodiškio, Igno Zulono, Igno Žuravliovo, Aleksandros Petronienės, Radijono Prokofjevo, Juliaus Prokofjevo, Jono Pėžos, Jono Begonio, Mortos Kubiliūtės, Jono Smalioko, Povilo Keršulio, Jono Šeštoko, Onos Begonytės, Kazio Stuko. Iš viso 138 gyventojai.

Pokario metais į Sibirą ištremta Ona Jankauskienė, Dauderiai. 1949 metais kaime žuvo partizanas Juozas Vosylius-Dainius iš Bitaičio.

Anot vietinių gyventojų pasakojimų, kaimas anksčiau vadintas Ąžuolyne.

Kiti vietovardžiai: Gyvatyna, Kumša (balos), Plytničia, Pimpyna (pievos), Skiauteris, Rudilis (upeliai), Trečialieknis (krūmai), Skiauteriškis (sodyba), Šatiliškio miškas, Jėčiaus miškelis, Laužiko lieknelis.
Iš Dūbliškių kilęs profesorius defektologas Jonas Laužikas (1903–1980), prancūzų kalbos specialistė, docentė Elena Laužikaitė-Juškienė, fizikai Arvydas Matulionis ir Vida Matulionytė-Jucienė.

 

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų