Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

ŠVENČIŲ KODO TREJYBĖ

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Ilgokai, kaip kovas užsibuvusios žiemos skrandos kišenės dugne nesurasdamas rakto pavasario vartams atrakinti, rinkausi žodžio kodą mintims apie dviejų pavasario mėnesių sandūroje susiglaudusius svarbiausius pavasario sekmadienius: įžangos į Didžiąją savaitę – Verbų ir Kristaus prisikėlimo šventės – Velykų. Malda, pasninkas ir jautrumo auka – Velykų laukimo take tokia buvo ir tebėra tradicinė gavėnios formulė.

Klastūnas virusas ne tik įsiterpė į žmonių gyvenimus, bet ir sutrikdė Kristaus prisikėlimo šventės ritmą. Ar labai? Ar skaudžiai? Ar tinkamose vietose susidėliojame nepasitenkinimo akcentus?

Pagal savąjį amžių esu išgyvenusi po lygiai metų: ir valdant sovietams ir gimtojoje Nepriklausomoje šalyje. Šilčiausi prisiminimai iš vaikystės, kai iš po antklodės kyšantį nuogą paduką pakutendavo kadagio šakelė ir babytė Paulė ištardavo: „Ne aš plaku, verba plaka.“ Kokia talpi buvo jos, mažamokslės, pajauta, kad įtikindavo, jog ten, virš kaimyno Vaitkūno miškelio, vinguriuojantis dūmelis, tai Velykės lauželio, kuriame ji su kiškučiais drauge dažo kiaušinius ir slapčia juos padės šalia lovos, man miegant. Ir to pasakojimo iliustracija: Velykų rytmetį pabudus aptikti margučiai, visai nepanašūs į babytės dažytuosius, dar labiau sustiprindavo vaikišką vaizduotę.

Jos išmintis manęs, jos pirmosios anūkės, nepaliko vaikystės take užsižaisti su pirmąja sakraline pavasario švente. Vos paauglystės slenkstį peržengusią babytė Didįjį šeštadienį nusivežė į Velyknakčio pamaldas Kupiškio bažnyčioje.

Ta budėjimo naktis, prasidėjusi vos nusileidus saulei ir pasibaigusi nesubrėškus rytmečiui, buvo tikrų tikriausias laukimo jausmas kažko svarbaus, didelio, tarsi plevenančio po bažnyčios aukštais skliautais, nors dar ne visai iki galo gelmingai suvokiamo.

Kai netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo 1993 metais į Uteną iš Jungtinių Amerikos Valstijų Mičigano valstijos su misija tėvonijos žemėje atvyko vienuolės pranciškonės Mišelė ir Dolorita, jiedvi nuoširdžiai džiaugėsi, kad rado tikinčią Lietuvą. Juk tai, kas buvo draudžiama, kurstė žmoguje pasipriešinimo jausmą.

Slapčiomis pakrikštyti vaikai, su patamsėliu nuošalioje bažnytėlėje gauti santuokos sakramentai – visa įvykdavo, rizikuojant prieš žemiškąją valdžią, bet pasikliaujant Dievu, kad Jis užtars pas Jį ateinančius.

O ar šiandien, laukdami Kristaus prisikėlimo rytmečio prisimename 1988 metus, tą istorinę 1988 metų spalio 22 dieną, kai po 38 metų Lietuvos didžioji šventovė – Vilniaus arkikatedra bazilika grąžinta Lietuvos katalikams. Ir baigėsi tikėjimo draudimo vidinė tremtis. Ar per tiek metų išgiedrėjo tikėjimo erdvė? Ar vis labiau turtėdami materialiai, neapvagiame labai sunkiai atsikovoto dvasinio gyvenimo tauraus grožio. Ar turintysis daugiau moka dalytis su sunkiau besiverčiančiu?

Ir visgi prieš šventes vis liūdniau darosi, kad eilės prekybos centruose primena anų sovietinių laikų laukiančiuosius deficito. Anoks Velykų stalas, jei kraštai nelinksta! Nors močiutėlė, išgyvenusi karus ir pokarius, galėtų ir nusistebėti: „Taigi dabar Velykos kasdien, tik kiaušiniai nedažyti.“ Bet šio laiko didieji tokie visagališki, kad gailėjimasis mažiau turinčio, sunkiau gyvenančio – silpnųjų privilegija, nederanti prie šventinio frako.

Bet užtai turi ko veikti visokie šių laikų magai, siūlantys stebuklus prilygstančias teorijas persivalgantiems. Nors vietoj jų toks prieinamas ir nieko nekainuojantis pasninko ritualas su gryno vandens stikline, nuskandinančia alkio kirminą. Bent prieš Didžiąją, ne tik sielos, bet ir kūno apsivalymo šventę.

Tad ar reikia Prisikėlimo šiandienos žmogui, įveikiant dvasios atšalimą? Kad širdis nesuledėtų, kad jausmai neatbuktų? Reikia. Savo asmeninės patirties laimei, galiu pasidžiaugti draugėmis, kurių šeimose vertybių skalė subalansuota, pradmenis gavusi iš savo išmintingų tėvų: visų turtų vienas nepaneši ir į amžinybės kelią susiruošęs neišsineši.

Smagu, kad minčių kraitelėje turiu šiluma dvelkiančių, jaukių pavyzdžių. Dar kviečiasi į pirtį ar vonioj nusimaudyti tokių patogumų neturinčius kaimynus; atgulusiam į slaugos ligoninės patalą suruošia šventinę lauknešą; pamatę ilgai prie prekių stoviniavusią ir beveik nieko nepirkusią senutę, palaukia nueinančios nuo kasos, kad pasidalytų savo šventinius pirkinius; lygiai taip pat tyliai kyštelėja į kišenę kupiūrą daugiavaikei pažįstamai, kad linksmesnės šventės būtų.

Ir visai nebūtina, kad tai matytų dešimtys akių. Užtenka Jo, vienintelio Atpirkėjo, žvilgsnio, kuris skenuoja žmogaus vidų. Jo sielos gelmėje įžvelgęs gerumo šviesą, gaudžiant Prisikėlimo varpams, paliudija svarbiausią tiesą: „Tebūnie palaiminti besidalijantieji.“

 

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų