Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

ŠIAURIAUSIAME RAJONO PAKRAŠTYJE – ŽADEIKIAI

Žadeikiai – Alizavos seniūnijos, Kupreliškio parapijos kaimas. Tai labiausiai į šiaurę nutolusi Kupiškio rajono savivaldybės vietovė. Nuo Kupiškio iki šio kaimo 22 kilometrai, nuo Pandėlio šis kaimas nutolęs 12 kilometrų į vakarus, 7 kilometrus – į šiaurę nuo Alizavos. Iš čia eina keliai į Girsteikius, Čečiškius. Per kaimą teka Pyvesa, pietrytiniu pakraščiu Vainupis. Gretimi kaimai yra Einoriai, Mantvydai, Mirgai, Miegonys.
2011 metų duomenimis, Žadeikiuose gyveno 19 žmonių. Seniūnijos duomenimis, šiandien čia gyvenamąją vietą yra deklaravę 17 žmonių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Į Žadeikius važiavome paskutinę vasario dieną. Laukai jau dvelkė pavasariu. Gausaus sniego kaip nebūta. Tik kur ne kur dar pamiškėse ir ant laukų pavieniai jo lopinėliai priminė žiemą. Nelengva buvo riedėti pažliugusiu ir duobėtu žvyrkeliu, kai kuriose jo atkarpose net 10–20 kilometrų per valandą greičiu.

Su dviem žadeikiečiais per karantiną jau buvome pasikalbėję telefonu. Atvažiavus tik reikėjo surengti žaibišką fotosesiją ir apsidairyti, kaip tas kaimas, kur apsilankyta pirmą kartą, atrodo realiai.

Iš vienkiemio į gyvenvietę

Genovaitė Tubelienė (Vaivadaitė) – tikra žadeikietė. Moteris papasakojo, kad jos tėvų, Antano ir Ksaveros Vaivadų, sodyba buvo vienkiemyje. Ten užaugusi su dešimčia metų jaunesne seserimi Danute. Mama buvo kilusi iš Anglininkų (Biržų r.). Praūžus melioracijai, jų vienkiemio nebeliko. Dabar ten pliki laukai. Netoliese buvo įsikūrę ir Genovaitės seneliai, Kazimieras ir Domicėlė Vaivadai. Su jais kartu gyveno vienišos jos tėvo seserys Alfonsa ir Klementina. Ta sodyba tebėra. Po senelių ir tetų mirties ją buvo įsigiję kiti žmonės. Dabar ten niekas nebegyvena.

Apie save ir kaimą papasakojo žadeikietė Genovaitė Tubelienė (Vaivadaitė).
Autorės nuotraukos

„Pradinė mokykla buvo netoliese, buvusiuose Laucių namuose. Nuo penktos klasės mokslus tęsiau Kupreliškyje. Pėsčiomis tiesiai per laukus iki jos reikėdavo sukarti apie 5 kilometrus. Vėliau jau turėjau dviratį ir su juo numindavau į mokyklą.

Buvusioje Laucių sodyboje kurį laiką veikė Žadeikių pradinė mokykla. Tuomet medinis pastatas dar nebuvo apmūrytas plytomis.

Į Žadeikių gyvenvietę su tėvais ir seserimi persikėlėme 1970 metais. Sesuo dabar gyvena Mantvyduose. Aš daugiau nei trisdešimt metų melžiau kolūkio karves. Dirbta sunkiai, iki išnaktų. Gerai, kad pirma ferma, kur pardėjau dirbti, buvo netoli namų. Dabar tik jos griuvėsiai belikę. Žinoma, jaunystės metais ištaikydavau su draugėmis ir į šokius gretimame Einorių kaime nueiti. Tai buvo bene vienintelė pramoga. Laisvalaikio per tuos darbus beveik ir neturėdavome.

Kai iširo kolūkiai, dar teko padirbėti žemės ūkio bendrovės sandėlyje šešerius metus. Vyras Vilius dirbo Noriūnų MSV, o vėliau kolūkyje mechanizatoriumi. Susilaukėme trijų vaikų – dukros Vitalijos ir dviejų sūnų Ričardo ir Dariaus. Tarp gyvųjų jau nebėra ne tik mano tėvų, bet ir vyro bei sūnaus Ričardo. Dukra gyvena netoliese, Žadeikiuose, o sūnus Darius – Anykščiuose. Turiu šešis anūkus.

Visą laiką gyvenome ūkiškai, laikėme gyvulių. Likusi viena dar kurį laiką laikiau karvę. Kai labai suprastėjo kojos, jos atsisakiau. Tik vasarą įsigyju ir užsiauginu mėsai viščiukų broilerių. Sodas aptvertas. Yra kur juos laikyti. Kitą vasarą, jei sveikata leis, irgi auginsiu“, – pasakojo apie savo šeimą, darbą ir ūkį pašnekovė.

Apie mezgimą, kasdienybę ir kaimynus

Genovaitė garsėja kaip gera mezgėja. Apie šį savo pomėgį ji anksčiau yra papasakojusi ir „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams. Dabar moteris priminė, kad megzti išmokė kaimynė Genutė Valentaitė. Vis eidavusi pas ją su siūlų kamuoliuku. Siūlų prasimanydavo išardžiusi seną mezginį. Pirktinių būdavo sunku gauti. Anksčiau megzdavo šalikus, suknutes. Dabar tokių mezginių niekam nebereikia. Mezga tik kojines ir pirštines. Šiemet užėjus šalčiams kojinių daug kam prireikė. Jas mezga iš avies vilnos, maišytos su šuns vilna, siūlų. Daug kas sako, kad labai šiltos ir sąnariams malonios tokios kojinės. Pirštines mezganti tik iš naujų pirktinių siūlų.

„Gyvenu viena. Jei rankos darbo neturės, blogai bus. Dar ir verpiu, siuvu vilnones antklodes ir pagalves. Avių vilnos nusiperku iš vieno Juodpėnų ūkininko, laikančio avis. Tiems dalykams reikia geros žaliavos.
Be to, mėgstu ir laikraščius paskaityti, ir televizorių pasižiūrėti. Per karantiną iš namų niekur kojos nekeliu. Dukra Alizavoje ar Kupiškyje maisto produktų nuperka. Automobilinė parduotuvė į Žadeikius neatvažiuoja. Be automobilio kaime būtų prapultis. Autobusas užsuka tik vieną kartą per savaitę trečiadieniais. Kai kelias buvo užpustytas, tai ir visai nebeatvažiuodavo. Antra vertus, nebėra ir kam tuo autobusu važinėti. Žadeikiuose yra tik šeši gyvenami namai. Penkiuose belikę po vieną žmogų, o viename gyvena dviese.

Žadeikių kaimo kryžius, pastatytas 1883 metais, nuo pašalinių akių slepiasi po vešlia augmenija.

Jei ne amžinatilsį mokytojos Teresės Vadlugienės rūpinimasis, tai gal nebūtume turėję normalesnio kelio. Ji daug pastangų įdėjo, valdžios duris varstydama, kad mums kelią pataisytų. Pamenu, kaip dėl tų reikalų atvažiavęs į Žadeikius tuometinis rajono meras Leonas Apšega sakė: „Dievo užmirštas kampelis.“ Esame beveik vidurkelyje tarp Kupiškio ir Biržų. Iki Biržų rajono ribos nuo čia apie kilometras“, – pasakojo G. Tubelienė.

Genovaitė sakė, kad niekada nenorėjusi palikti gimtojo kaimo. Čia buvo namai, darbas. Širdžiai mielos Pyvesos pakrantės. Deja, šiandien upė šabakštynais apėjusi. Už beržyno, Varležeryje, uogauta. Ten nemaži mėlynių ir spanguolių plotai. Kas turi sveikatos, ir dabar ten į valias prisiuogauja.
Žadeikiečiai nesijautė labai atskirti nuo pasaulio. Už maždaug trijų kilometrų, gretimame Girsteikių kaime, buvo felčerės punktas, biblioteka, vėliau ten perkelta ir pradinė mokykla. Pieną pristatydavo į Mantvyduose veikusį pieno surinkimo punktą. Jos vaikai mokėsi Alizavos vidurinėje mokykloje. Su Kupreliškiu sieja bažnyčia. Šiandien ten kunigauja Vidmantas Kareckas, kilęs iš Kupiškio.

Kupreliškio kapinėse palaidoti artimieji. Be to, kupreliškiečių šneka panaši į kupiškėnų. Ir pati Genovaitė kalba gražia kupiškėniška tarme.

„Prisimenu visus senuosius žadeikiečius. Artimiausi kaimynai buvo Ona ir Pranas Valentai. Tai jų dukra mane megzti išmokė. Kitoje pusėje gyveno Ona ir Juozas Valeckai. Jų dukra Janina buvo siuvėja, o kita dukra Leonora – felčerė. Visi šie žmonės mirę. Netoliese tebėra Birutės Juknienės (Lauciūtės) sodyba. Sveikatai suprastėjus, ji gyvena Kupiškyje pas dukrą.

T. Vadlugienės sodyba irgi ištuštėjusi, bet ją prižiūri ir nuolat atvažiuoja čia pasibūti jos sūnus iš Vilniaus.

Kas likome Žadeikiuose, tai ir pragyvensime, o kas toliau nutiks šiam kaimui, nežinau. Netikiu, kad kam nors reikės čia mūsų namelių. Nėra aplinkui žmonėms kur įsidarbinti. Ką žmonės veiks? Tik ūkininkai dar pasiūlo vieną kitą darbelį.

Tiesa, Žadeikių vienkiemyje, kur kadaise gyveno Vaivadų (mums ne giminės) šeima, apsigyveno jauno ūkininko Justo Novikevičiaus šeima. Tai gražus ir išskirtinis pavyzdys“, – kalbėjo moteris.

Svarbiausia turėti idėjų

Taigi antras stabtelėjimas ir buvo numatytas naujakurių ūkininkų kieme. Šiaip taip pažliugusiu kaimo keliuku nusigavome iki jų vienkiemio, kur skalijo pora šunų. Sekmadienio popietę namuose radome tik Ligitą Laučkaitę, Justo gyvenimo draugę.
Vyras su judviejų dukrele Lėja buvo išvažiavęs į Alizavą.

Ligita Laučkaitė prisijaukino vienkiemio tylą ir ramybę.

Ligita papasakojo, kad Žadeikiuose gyvena ketveri metai. Čia atvažiavo iš Ramongalių kaimo, kuris yra netoli Vabalninko. Pirmiausia kūrė karvių ūkį ir kurį laiką važinėjo darbuotis iš Ramongalių. Vėliau Kupiškyje nuomojo butą. Į kaimą persikraustė gyventi, kad būtų arčiau savo ūkio.

„Ieškojome, kur galėtume įsikurti. Sužinoję, kad parduodamas šis vienkiemis, nuvažiavome pasižiūrėti. Mums labai ši vieta patiko – didelė sodyba, toliau nuo kelio, su sodu, nemažais ūkiniais pastatais, namu. Nebuvo tik jokio privažiavimo kelio iki jos. Gal trejus metus vargome, per pievą važinėdami, kol pasidarėme keliuką. Žinoma, jį dar reikia gerokai patvarkyti, bet jau susisiekimas mums daug pagerėjo“, – pasakojo Ligita.

Ji pridūrė, kad nežinanti, kas buvo pirmi šios sodybos savininkai. Girdėjusi tik, kad jie keitėsi kelis kartus.

Jaunų ūkininkų šeimos atgaivinto Žadeikių vienkiemio fragmentas.

J. Novikevičius plėtoja pieninių galvijų ūkį. Laiko per 100 karvių. Fermoje darbai mechanizuoti. Ūkio reikalais labiau rūpinasi Justas, Ligita tik jam padeda, kai prireikia. Moteris daugiausia laiko praleidžia su priešmokyklinuke dukrele, triūsia namuose. Ligita floristė. Mėgsta tvarkyti namų aplinką. Nutirpus sniegui, nors kieme dar labai šlapia, vis randa kur su grėbliuku ar šluota pasisukioti. Jau matyti ir keli jos praėjusiais metais pradėti kurti alpinariumai. Be to, turi daržą, šiltnamį. Daržovių sau užsiaugina. Vasarą moteris laikė ir broilerių veislės vištų. Neseniai sodyboje iškastas tvenkinukas. Tikisi, kad jis nutrauks vandenį ir kiemas bus sausesnis. Naujakuriai praretino sodą. Senos obelys jau buvo tuščiaviduriais kamienais. Paliko tik kelias tvirčiausias, kurių obuoliai skaniausi.

Paklausta, kas paskatino miestietišką gyvenimo būdą pakeisti į gyvenimą vienkiemyje, Ligita teigė, kad pirmiausia Justas ir jo brolis Mantas (gyvena netoliese, Mantvyduose) išmainė statybas į žemės ūkį prieš šešerius metus. Viskas vyko pamažu. Šiuo pasikeitimu broliai nenusivylė ir savo šeimas į tą sumanymą įtraukė. Jų tėvai ne ūkininkai. Tik Justo mama kelias karves laikydavo. Namiškiai buvo labai nustebę, net lengvo šoko ištikti, kai jie išsikraustė gyventi į vienkiemį. O dabar mielai atvažiuoja pasibūti.
„Dirbti sau – privalumas. Kaime ramu. Supa graži gamta. Daugiau asmeninės erdvės. Manau, kad mieste per daug šurmulio. Iš pradžių ir man reikėjo laiko prisitaikyti prie vienkiemio tylos ir ramybės. Dabar viskas gerai. Susipažinome su kaimo žmonėmis. Nedaug jų likę. Nesijaučia, kad gyvename užkampyje. Susisiekimas neblogas. Sėdi į automobilį ir nuvažiuoji, kur panorėjęs. Kaime galima gyventi ir pragyventi. Svarbu turėti idėjų“, – buvo įsitikinusi Ligita.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad pietinėje Žadeikių kaimo dalyje šalia kaimo kapinių lauke, vadinamame Pakape, buvo pilkapynas, kuriame iki 1914 metų dar buvo išlikę 3 pilkapiai. Po žemės reformos statant šioje vietoje E. Griciūno sodybos pastatus, pilkapiai beveik sunaikinti. Išliko tik nedideli jų fragmentai.

Viešoji Žadeikių vietelė.

Nuo seno Žadeikiai priklausė Biržų kunigaikštystės Salamiesčio dvarui, Pandėlio parapijai. 1603 metais kaime buvo 14 valakų geros žemės ir 10 dūmų (ūkių). 1673 metais čia buvo 27 dūmai (ūkiai). Nuo 1700 metų Žadeikiai minimi Vabalninko bažnyčios metrikų knygoje: krikštyta Stasio ir Sofijos Kruzionių dukra Barbora. Kaimas smarkiai nukentėjo Šiaurės karo ir Didžiojo maro metu, nes 1724 metais čia tebuvo 7 dūmai (ūkiai).

1784 metais Žadeikiai vadinami Radvilų valda, priklausė Pandėlio parapijai. 1822 metais čia buvo 14 dūmų (ūkių), 69 vyrai ir 55 moterys. 1825 metais Žadeikiai – Salamiesčio grafystės Marisinavos vaitijos kaimas. 1834 metais iš viso buvo 71 revizinis valstietis. 1866 metais – 115 gyventojų.

1869–1918 metais Žadeikiai priklausė Čypėnų valsčiaus Girsteikių seniūnijai. 1911 metais kaimas iš Alfredo Tiškevičiaus pirko 67 dešimtines žemės. 1919–1954 metais kaimas buvo Vabalninko, vėliau Kupreliškio valsčių bei Vabalninko rajono seniūnijos (apylinkės) centras. 1923 metais čia buvo 57 ūkiai, 243 gyventojai. 1929–1933 metais matininkas E. Kopštalis kaimą išskirstė į vienkiemius. Žemė padalyta 77 ūkiams. Vyravo vidutiniai ir smulkūs ūkiai. Didžiausi buvo Jono Trainio (26,95 ha), K. Galvanausko (26,60 ha), Juozo Griciūno (26,51 ha) ūkiai.

1933 metais audra sugriovė kelis kaimo klojimus, nuplėšė kai kurių ūkinių pastatų stogus, iškraipė jų sienas.

1942 metais kaime buvo Petro Galvanausko, Leono Galvanausko, Petro Vaivados I, Kazio Vaivados, Povilo Vaivados, Romo Vaivados, Alfonso Vaivados, Aloyzo Griciūno, Romo Griciūno, Petro Šoblicko, Povilo Trainio, Petro Vištejūno, Prano Vištejūno, Alfonso Zenkausko, Jurgio Šoblicko, Jono Šoblicko, Alfonso Šoblicko, Juozo Dvylio, Kazio Klypos, Balio Klypos, Jono Tauterio, Povilo Davidonio, Juozo Marmoko, Prano Pučėtos, Prano Janiulio, Jono Janiulio, Jono Kaziūno, Petro Vaivados II, Petro Vadlugos, Romo Vadlugos, Vlado Latvėno, Stasio Lauciaus, Jono Šimonio, Jono Valkiūno, Juozo Petronio, Prano Valintėlio, Jono Lukšės, Petro Griciūno, Jono Palilionio, Juozo Valecko, Petro Petronio, Jono Trainio, Antano Vaivados, Alfonso Kaziūno, Povilo Patecko, Romualdo Palilionio, Jokūbo Gabriūno, Elzbietos Latvėnienės, Emilijos Januškevičienės, Juozo Trainio, Romualdo Vadlugos, Veronikos Vaivadaitės, Romo Einorio, Prano Samulionio, Alfonso Vadlugos namų ūkiai. Iš viso 232 gyventojai.

Pokario rezistencinėje kovoje dalyvavo ir žuvo Romas Petronis-Siaubas, Bronius Vaivada, Romas Vaivada (žuvo 1949 metais spalio 10 dieną E. Latvėnienės sodyboje), Leonas Galvanauskas, suimtas Antanas Vaivada. Žadeikiuose žuvo ir partizanas Povilas Prakapavičius iš Čečiškių. Į Sibirą ištremtos Griciūnų (1948, 1949 metais), Petronių (1948–1949 metais), Vadlugų (1950 metais) šeimos, Magdalena Vaivadienė. Veronika Griciūnienė tremtyje mirė. Lageriuose kalinti Leonas ir Petras Galvanauskai, Petras Petronis, Antanas Vaivada.

1949 metais kaime įkurtas Žadeikių kolūkis, prie jo 1950 metais prijungtas Girsteikių kolūkis. 1974 metais Žadeikių kolūkis prijungtas prie Alizavos kolūkio.

1959 metais kaime gyveno 174 žmonės. Veikė felčerių-akušerių punktas, biblioteka (iki 1988, iki 1996 metų Vainiūniškio filialo knygų išdavimo punktas), pradinė mokykla. 1966 metais mokyklą lankė 8 mokiniai. Po to ji uždaryta. 1970 metais buvo 136 gyventojai, 1979 metais – 90, 1989 metais – 42, 2001 metais – 39 gyventojai.

Iš Žadeikių kilę kariškiai Bronius Vaivada (1900–1946) ir Petras Petronis (1887–1950), statybos inžinierius Romualdas Vadlūga.

1937 metais užrašyti šie vietovardžiai: Anglių kalnelis, Ąžuolijos, Beržynas, Juodbala, Pakapė (ariamoji žemė), Grauželiai, Užukalnėlė (kalneliai), Duburas (pieva-bala), Kojbala (durpynas, klampi vieta), Namagalys (bala tarp dirvų), Pameškavertė, Pūkynė, Sausoji balelė (balos), Stanavickas (aikštė), Šunkariai (ganykla, pieva) ir kt.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų