Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MARIJAI GIMBUTIENEI – 100: SENŲJŲ CIVILIZACIJŲ AKTUALIZAVIMO PROBLEMOS

Tautos atmintis

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Šiemet minimas archeomitologės, senųjų indoeuropiečių civilizacijų, Europos kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės 100 metų jubiliejus.
Ko šiandien galime mokytis iš garsiosios lietuvių mokslininkės, nuosekliu darbu pelniusios pasaulinį akademinį pripažinimą?
Pirmiausia, požiūrio į istoriją, žvilgsnio novatoriškumo ir tradicijos dermės.

Dabartiniais laikais, kai gyvename informacinių karų bei konfliktų beveik kasdienėje tikrovėje, M. Gimbutienė primena seną ir dar svarbią istorijos mokslo tiesą – be praeities suvokimo ir įvykių, reiškinių aiškinimo, darbartyje liekame akli, lyg ką tik gimę kačiukai.

M. Gimbutienė ne garsiais pareiškimais, o pagrįstais tyrimais užėmė svarbią poziciją, gindama istorijos monumentalumą, nes netyrinėjo marginalinių, paraštinių, mažiau svarbių reiškinių, o įsitvirtino ir pasiliko prie pamatinės, monumentalios istorinės problemos, kuri susieja visas iš indoeuropiečių protėvių per kelis tūkstantmečius susiformavusias tautas.

Drąsu būtų tvirtai teigti, bet tikrai galima daryti prielaidą, kad dabartinio pasaulio globalumas, civilizacinė bendrystė galėtų remtis bendra kilme iš senųjų indoeuropiečių protėvių ir vėlesnių Europos kultūrų.

Istorija lietuvių kilmės mokslininkei dar įmanoma tik tada, kai reiškia praeities, dabarties ir galimos ateities vienovę.

Tada ir germanai, ir romanai, ir baltai, ir daugelis kitų indoeuropietiškos kilmės kultūrų yra įtraukiamos į laiko tėkmę kaip tikėjimo žmonijos raidos procesu ir jo struktūriškumu senieji liudijimai, pasiekę ir M. Gimbutienės, ir vėlesnių jos darbų tęsėjų akis ir rankas.

Archeomitologė, civilizacijų ir kultūrų istorikė savo darbais neigė XX a. antros pusės Vakarų istorijos moksle įsigalėjusią nuostatą, kad vieninga istorija yra kritikuotina ideologinė klišė.

Mokslininkės surasti archeologiniai daiktai, gilinimasis į lingvistikos ir etnologijos šaltinius suteikė jai galimybių aiškinti ne išsiskaidžiusias istorijas, o nuoseklų Vakarų civilizacijos kitimą laiko tėkmėje.
Tai darydama, M. Gimbutienė vadovavosi metodiniu istorijos pažinimu, gerokai plėsdama pačias tyrimų metodologijų ribas – tikėdama mokslo objektyvumu ir racionalumu, ji, nors ir įvedė į modernybės archeologijos lauką interpretacijos veiksmą, vis dėlto nepasidavė postmoderniai pagundai į istorijos mokslo apyvartą paleisti skirtingo patikimumo teiginius, kuriuos neretas jos kolega XX amžiaus pabaigoje artino prie žodžio meno – literatūros.

M. Gimbutienė buvo mokslininkė, dirbusi dėl Didžiojo istorijos pasakojimo gryninimo ir aiškinimo. Jai mažai rūpėjo mūsų laikais istorikų ir jų skaitytojų labai mėgstami mažieji pasakojimai, nes mokslininkė gyveno tada, kai mokslas dar nebuvo tiek suartėjęs su vartojimu, verslu ir politika.
Daugelio M. Gimbutienės tyrimų objektas yra esminis indoeuropiečių genezės klausimas, apimantis plačią gausą duomenų ir archeologinių radinių, kuriems apibendrinti moksle vienam tyrinėtojui paprastai prireikia viso gyvenimo kelio.

Lietuvių archeomitologės, istorikės tyrimai pagrįsti ir ta pozicija, kad istorija yra logiškai dėsninga, procesai joje yra paaiškinami priežastingumo ryšiu.

Bepigu šiandienos istorikams, dėmesį telkiantiems į nesenos praeities laikus, tvirtinti, kad istorijoje dominuoja atsitiktinumai, pertrūkiai ir aikštingumas.

M. Gimbutienės tyrimų problematika, suprantama, siekia tą praeitį, apie kurią gyvi žmonės negali papasakoti jokių atsiminimų, – tenka kliautis per archeologinius kasinėjimus aptinkamomis daiktų ir griaučių liekanomis ir verbalinėje kalboje, papročiuose, lyg laiko kapsulėje, išlikusiais senovės pėdsakais. Kai nieko gyvo pakalbinti neįmanoma, teigti, kad indoeuropiečių civilizacija radosi savaime, be priežasties, būtų niekuo nepagrįsta.

M. Gimbutienės mokslinių tyrimų palikimas atveria stebėtiną perspektyvą, bylojančią, kad istorijos tyrimai vis dar gali pasakyti apie praeitį patikimų išvadų, ir patvirtinančią teiginį, jog istoriko etika ir išmintis tebėra svarbi ir netgi pamatinė, nes, nieko nežinodami apie pačią giliausią savo praeitį, tiesiog diskredituotume vėlesnės istorijos tyrimus.

Pagaliau, M. Gimbutienės darbai paliudija, kad indoeuropiečiai turi mokslu pagrindžiamą savąją pradžią.

Šiuo atžvilgiu, lietuvių archeomitologės tyrimai ribojasi su klasikiniais religijos mokslais ir šiuolaikinės kvantinės fizikos tyrimų laimėjimais.

M. Gimbutienė ir moksliniai tyrimai, kuriems ji paskyrė savo gyvenimą, išlieka svarbūs ir veikiantys profesionalių istorikų ir visų besidominčiųjų dabartinį mąstymą.

Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų