Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: SOCIALINĖ MIRTIS IR ATGIMIMAS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Anądien, trečiam karantino mėnesiui slenkant, po ilgo sėdėjimo namuose darbo reikalais susiruošiau į kelionę iš Jonavos į Kauną.

Įspūdis buvo pritrenkiantis. Kadangi automobilio nevairuoju, naudojausi visuomeninio transporto paslaugomis. Kai iš minėto miestelio stoties autobusas pajudėjo link kelio į Kauną, jaučiausi taip, lyg sėdėčiau transatlantiniame lėktuve ir skrisčiau į Niujorką – tebegyvi prisiminimai iš patirtos kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas prieš devynerius metus yra nemenka paguoda pandemijos ir asmenų judėjimo apribojimų laikais.

Kai tada, prieš pusantro mėnesio, atvykau į Kauną, išlipus iš transporto priemonės, rodėsi, lyg būčiau patekęs į užsienio šalį: tiek viskas primiršta ir atrodė nauja.

Tos pačios dienos vakarą grįžęs namo, į Jonavą, ėmiau svarstyti, kodėl žmonėms yra tokios svarbios kelionės ir galimybė keisti erdvę. Ne, nepasirodė įdomūs socialinių tinklų paskyrose įvairių žmonių publikuojami įrašai, kuriuose neretai sakoma, atseit, žmogus turi kur kas didesnių poreikių nei keliauti. Dar vėliau supratau štai ką: bent retsykiais keisti erdvę mums būtina ne todėl, kad nusifotografuotume prie jūros ar istorinio paminklo, o dėl to, kad suprastume, jog konkreti vieta, kurioje esame beveik kasdien, yra ne vienintelė galima ir įmanoma – visada esama alternatyvų, pasirinkimų ir šių veiksmų rezultatų. Gyventi socialinį gyvenimą nustojame tada, kai liaujamės rinkęsi ir sprendę vieną ar kitą savo gyvenimo klausimą.

Taigi, ką mes patiriame, kai negalime keisti vietovės, kurioje esame? Pasakyti, kad prarandame ryšius su artimais žmonėmis, socialinius įgūdžius, dar buvo įmanoma per pirmą pandemijos bangą. Man regis, dabar jau tikslinga ir tikslu yra prabilti apie dalies visuomenės žmonių socialinę mirtį – būseną, kai tavimi niekas nesidomi ir kai tau vis mažiau svarbu, kaip gyvena kiti. Kai kurie žmonės šį savo jausmą patiria tada, kai emigruoja arba grįžta gyventi iš užsienio atgal į tėvynę, – bendravimo kontaktai minimalūs, interesai susitraukę ir nestiprūs.

Neišvengiamai nemažai žmonių po pandemijos galutinės pabaigos iš socialinės mirties vis dėlto nubus ir gyvens toliau. Senoliai ir šiaip vienišieji, tikėtina, gali ir likti atskirti ir atsiskyrę. Kai po minėtos būsenos, primenančios mirtį, ateis naujas gyvenimas, teks spręsti esminius klausimus, kurių svarbiausia ašis bus pokalbiai. Nebūtinai su medikais ir jokiu būdu ne telefonu. Tada reikės prisiminti, jog kažkada prieš metus ar dar seniau būta tikrovės, kur žmonės susitikdavo prie kavos puodelio ar važiuodavo į teatro spektaklio premjerą. Tačiau svarbiausias prisiminimas ir aktualija bus tai, kad socialinė tikrovė vėl galės įkvėpti gyvybę mūsų kasdienybei.

Filosofo Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ beveik prieš du dešimtmečius kalbėjęs mąstytojas Arvydas Šliogeris sakė, kad televizoriaus ekrane kas vakarą pasirodantys Sūrskis ir Mauzeris jam yra pamėklės, beveik pasityčiojimas iš gyvų žmonių.

Dabar žmonės kolektyviai beveik prievartiniu būdu įstumti į televizinių, internetinių, socialinių tinklų pamėklių pasaulį – jame nėra pareigos, atsakomybės, įsipareigojimo ir kilnumo. Jame – kas keturias savaites, per Mėnulio pilnatį, kartojasi bukas pyktis, nebaudžiamumas, rusiškos valužės formos ir niekšybė, reiškianti, jog socialinę realybę esame apleidę, todėl galime krėsti, ką tik norime.

Iš pandeminės socialinės mirties neišvaduos nei mygtukų paspaudimai, nei emocijos, nei apsigyvenimas ekrane. Kiekvienam, besiriejančiam socialiniuose tinkluose ir interneto portalų straipsnių komentaruose, siūlyčiau paprastas išeitis: atėjo pavasaris – gal pagaminkite savo rankomis inkilėlių paukščiams arba pasodinkite gėlių savo kiemuose, o jei vengiate fizinės veiklos, gal pabandykite parašyti apsakymą, eilėraštį ar tiesiog pradėkite rašyti savo dienoraštį, nes tik tokiu būdu išliksite proto ir mandagumo, plačiau suprantamos kultūros ir žmogiškumo pusėje. Nubudus iš socialinės mirties, tai gali būti netikėtai labai reikalinga, nors ir, atrodytų, nepraktiška. Tai bus tikrai stipresnis jūsų pareiškimas pasauliui, nei varganas įrašas socialiniame tinkle ar po straipsniu interneto portale.

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų