Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

LIETUS IR VĖJAS

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui

Trumpai apie autorių

Jurgis Usinavičius, tikroji pavardė Napalys (kitur Napaleonas) Augulis, gimė Pimpičkų vienkiemyje, Skapiškio valsčiuje, Kupiškio rajone, valstiečių Alfonso Augulio ir Kazimieros Šoblinskaitės šeimoje, 1932 metų kovo 27 dieną. Buvo antras vaikas.

1939–1943 metais lankė Laičių ir Skapiškio pradžios mokyklas. Matė ir gerai prisimena to meto įvykius, daug kur ir pats dalyvavo. 1945 metų rugpjūčio 31 dieną su šeima (motina, senele ir mažuoju broliuku) buvo ištremtas į Komiją. 1947 metais (žiemą) iš tremties pabėgo. Grįžęs į Lietuvą, eidamas pas gimines kiemas iš kiemo, ilgalaikę prieglaudą rado Akmeniuose, netoli Noriūnų, pas tėvo brolį Petrą, slapstėsi ir tik 1950 metais legalizavosi jau Jurgio Usinavičiaus pavarde; dirbo kolūkio kalkyne, plytinėje, lauko brigadoje, vėliau buvo pasiųstas mokytis į vidurinę žemės ūkio mokyklą, tuomet buvusią Verkiuose; deja, po pirmo kurso buvo paimtas į sovietų kariuomenę. Ir kaip autorius rašo, su kruvina žvaigžde kaktoje net trejus metus buvęs uždarytas Kotlino saloje netoli tuometinio Leningrado.

Grįžęs iš kariuomenės 1959 metais užbaigė pradėtus mokslus jau Šiauliuose. Čia su pagyrimu įgijo jaunesniojo agronomo specialybę ir pradėjo žurnalistinio darbo kelią, kuris truko keturiasdešimt metų (iki 2000 m.). Per tuos metus yra parašęs aibes informacijų, straipsnių, apybraižų, keturias brošiūras, o pagaliau ir septynis romanus. Turėjęs įvairių pareigų, ypač žurnale „Mūsų sodai“. Čia dirbdamas baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Per ilgus žurnalistinio darbo metus, kaip jis pats teigia, yra sutikęs daug įvairaus plauko žmonių: ir draugų, ir priešų, bet ir šie davę minčių kūrybai.

(Ištrauka iš rengiamos knygos „Vėjas“)

Jono Paršeliūno nuotrauka

1991 metai
Bokštas – tarsi kryžius
(aukštis – 326 m)

Kelios akimirkos
po bokšto šturmo

Stovime aikštelėje prie televizijos bokšto.
Priešais kalnas.

Pakalnėje apdegęs Rūpintojėlis, ranka veidą parėmęs basas sėdi…

Aikštelėje visiškai šalia – buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Iš šono matau jo veidą, kiek primerktas akis. Jis pakelia galvą ir žiūri į televizijos bokšto viršūnę, o ten tarp pilkų debesų antena, tarsi kryžius aukštai iškeltas. Nežinau, ką prezidentas galvoja. Kas jį veikia: ar bokšto aukštis, ar antena, panaši į kryžių? Jis čia, Lietuvoje, po bokšto šturmo, kovo mėnesį. Ant kalno tvora su užrašais: „Zapretnaja zona!“ Anapus tvoros keli rusų šarvuočiai. Kareiviai sulindę į juos. Ne, ne jie šturmavę bokštą. Jiems gėda… Kiti, ne jie ant merginų važiavę… Niksonas nusilenkia apdegusiam smūtkeliui, sustatytiems kryžiams, mažiems žuvusių portretukams, sėda į automobilį ir su mūsų palyda išvažiuoja.

Pastaba paraštėje:
Po televizijos bokšto šturmo 1991 metais kovo mėnesį tris dienas Lietuvoje lankėsi buvęs JAV 37-asis prezidentas Ričardas Niksonas (Richard Nixon). Jis rėmė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę, vyko į Maskvą, susitiko su tuometiniu TSRS vadovu Michailu Gorbačiovu. Mirė Niksonas 1994 metais, peržengęs 81 metų slenkstį, balandžio 22 dieną.

Prieš tai
Spaudos rūmai.

Atvažiuoja kelios dengtos mašinos. Su užrašais ant galinių bortų „Liudi“. Kareiviai šoka iš kėbulų ir skuba prie pagrindinio įėjimo. Ir mes čia. Pavojus. Mašinos ima signalizuoti. Ir aš maigau savojo „Žigulio“ signalo lankelį. Akumuliatorius senas, greitai išsikrauna. Signalas užkimsta… Spaudos rūmų durys apgultos gynėjų – neleis į vidų, neleis užimti rūmų. Susispietusius kareiviai stumia į šalį. Matau Marytę iš mūsų namo penkto aukšto. Ji narsiai stumdosi su kraštiniais kareiviais, bet jie per jėgą ir nesiveržia. Vaizdas primena suaugusių žaidimą… Sako, kažko dar laukia, gal savo vado, o gal kito pareigūno. Užgirstu: Brazauskas atvažiavo… Brazauskas… Ir tikrai, matau LKP sekretorių Algirdą Brazauską. Jis su sovietų karininkais aikštėje kalbasi… Ir lyg stebuklas: visi kareiviai į mašinas ir tariami „liudi“ išvažiuoja. Gynėjų (mūsų) misija – baigta. Vieni dar stoviniuoja, lyg ko lauktų, kiti išvažiuoja. Vos užvedęs „Žigulius“ grįžtu namo ir aš. Pajuokaujame. Čia kažkas ne taip. Po kurio laiko

Ir vėl „liudi“!
Vėl spaudos rūmai.
Sausio 11-oji.

Dabar jie agresyvūs. Rūmų gynėjus nuo durų svaido ir į vidų veržiasi: koviniais šoviniais virš galvų šaudo, ant gynėjų nuo durų viršaus tinklas krinta, rikošetu atšokusi kulka vaikinui (Lukšiui) veidą sužeidžia, kraujas srūva. Jis bėga toliau nuo pastato… Jam reikia med. pagalbos… Iš rūmų išvaro žurnalistus… Leidę savo daiktus pasiimti. Fotografai lauke buvusius dar fotografuoja. Spaudos rūmai užimti, skirstomės…

Pastaba paraštėje:
Ilgus metus po šio šturmo virš Spaudos rūmų durų dar galėjai matyti kulkų išdaužytas duobutes. Tai buvo lyg ir priminimas, anų dienų paliudijimas, kad šaudė koviniais šoviniais. Dabar ištrupas reklama užklojo. Kodėl?

O čia
prie Šiaurės karinio miestelio.
Pasakoja fotografas Virgilijus Usinavičius.

Mes, trys žurnalistai, aš ir du užsieniečiai, su fotoaparatais einame prie Šiaurės karinio miestelio pagrindinių vartų, girdėjome, gali tanketės, o gal ir tankai pro vartus išvažiuoti. Aš tokias nuotraukas perduodu į Paryžių, mat OMON’ą Rygoje esu fotografavęs. O čia šitie, kad ir ne omonininkai, supykę: „Ko jums reikia?“ Griebia už „kalnierių“ ir pas budintį… Tardo, atima fotoaparatus ir pasako: „Uchodite“! Užsieniečiai rodo darbo pažymėjimus, akreditacijas, aš – vietinis. Aniems atiduoda aparatūrą ir išvaro, o mano paima viską, ką turėjau, bet leidžia išeiti. Kareivį be šautuvo. Sėdžiu ant ilgo suolo gal valandą, gal ilgiau. Be aparatūros niekur neisiu… Karininkas su raudonu raiščiu ant rankos kalbasi telefonu ir žvilgčioja į mane. Padeda ragelį ir pats sau burba: „Na i čiort…“ Paskui vėl kažkas skambina. Kažką pasako. Padeda ragelį, atsistoja, prieina prie manęs, paima už alkūnės ir veda prie durų, atidaro jas ir piktai rėžia: „Uchody, a to zakroju na piat sutok!“
Apie žurnalistų sulaikymą skelbia radijas.

Pastaba paraštėje:
Susirūpinęs „Švyturio“ vyriausiasis redaktorius Juozas Baušys – Virgilijus jų, švyturiečių, fotografas. „Švyturiui“ nuotraukų reikia, o čia… Dar ir aparatūra valdiška.
Ir laukimas, nežinia.

Sausio 12-oji
Šeštadienis.

Profsąjungų rūmuose ką tik baigėsi Lietuvos bitininkų suvažiavimas. Vilniuje lyja. Su bitininku Stasiu Kučinsku leidžiamės nuo Tauro kalno, čia pat Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (Parlamento) pastatas. Aikštė šurmuliuoja, blykčioja šviesos. Daugybė susirinkusių. Kažkas dainuoja, kažkas per garsiakalbį kalba. Tokio neramumo ryte nebuvo. Ant stendo kabinami sovietiniai atributai: penkiakampės žvaigždės, partiniai bilietai, pionierių kaklaraiščiai ir kita. Troleibusu važiuojame į Karoliniškes. Užsukame prie bokšto. Ir čia sujudimas, rodos, „Antis“ koncertuoja. Kas ploja, kas šūkauja. Daug jaunimo. Sakom, į rytą, kai jų nebebus, ateisime. Juk reikia, kad kas visą laiką budėtų…

Pastaba paraštėje:
Linksmas namo grįžta Virgilijus.
Atgavo fotoaparatūrą.
Už… konjaką.

Vidurnaktis
1991 metai, Sausio 13-oji.
Televizoriaus ekrane Eglė Bučelytė.

Ji kviečia visus prie Televizijos bokšto, prie radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje. Lauke daug karinės technikos, kareivių esą… Pradėję šaudyti… Jos balsas dreba. Po kelių minučių visiškai nusigandusi, skubotai sako: „Jau… jau koridoriumi eina, jau…“ Ir staiga transliacija nutrūksta… Sumirga televizoriaus ekranas. Lauke pasigirsta mašinų, o gal tankų gaudesys. Lyg ir sužaibuoja… Šaudo… Dreba langų stiklai.

Virgilijus tikrina fotoaparatą, uždeda blykstę ir pro duris. Aš, užsivilkęs puspaltį, paskui jį ir abu į kalną. Laiptai statūs, pilni žmonių, ir visi skubame į kalną. Lyg bokštas degtų…
Kelios moterys priešais priešais mus: dujas leidžia!..
Aš per kalną, Virgilijus dešiniau. Išsiskiriame.

Matau Sudervės (dabar Sausio 13-sios) gatvę, apačioje sankryžą, pilną technikos.
Kairiau stovėjęs tankas iš po vikšrų paleidžia kamuolius pilkų dūmų.

Viskas dingsta… Koks sutapimas – šalia atsiranda mūsų šeimos draugai Genutė ir Vytautas Pankos…
Genutė meldžiasi, Vytautas į apačią žiūri ir tyli, aplinkui šaukia: „Okupantai, lauk… Lietuva…“ Aš burnoju (nesakysiu, kaip). Genutė supyksta: „Pasimelstum, o ne šitaip…“

Pastaba paraštėje:
Dabar toje vietoje, kur mes stovėjome, nuo apačios į viršų paverstas guli didelis metalinis kryžius. Prie jo nutiestas takas, Sausio tryliktąją ir prie jo uždegamos žvakės, ant kryžiaus uždedamas žalias vainikas. Ir mes tylos minutę pastovime.

…Ir…
Kažkas sušunka: „Aure, tankai!“

Atsigręžiu, tikrai – iš kitos pusės bokšto nuo karvelinės (balandinės) keliese važiuoja, girdisi šūviai, blykčioja prožektoriai. Ir mes, visas pulkas čia buvusių, bėgame prie bokšto, kariamės per dvimetrinę tvorą ir prie bokšto, žiedu aplink jį. Kažkas kanatu (gal virve) nusileidžia į minią, kažkas kažką šaukia, prie manęs tvirtas vyras „laikykimės“ pasako. Kai šitaip susispiečiame, tai vienur, tai kitur pasigirsta: „Lietuva… Lietuva…“ Kitur: „Būk, laisva…“ Mes pritariame: „Okupantai… okupantai…“ Prožektoriai užpila akis, girdime – tankas atbarška. Artyn, artyn… Sustoja visiškai netoli ir pasuka patrankos vamzdį po išsikišimu. Vyras, buvęs šalia, ragina: „Išsižiokit… Visi išsižiokit…“ Aš viską žinau. Kai frontas ėjo, mums, vaikams, tėvas liepė išsižiojus būti, kad bombai sprogus, ausų būgneliai nesutrūkinėtų. Dabar… Dabar čia… Ir ilgai laukti nereikėjo, blykstelėjo ugnis ir šūvis toks stiprus, net aukštyn pakėlė. Ant galvų pabiro stori stiklai. Stoviu ir nežinau, kur esu, pro šalį kareiviai su atkištais automatais eina, ant automatų platūs peiliai uždėti žvilga. Per kūną šiurpuliai pereina… Pasilenkiu, lendu pro einančius. Jie manęs neliečia. Toliau nuo bokšto tvora guli (ją tankai išvartė). Lyg per kilimą namuose pereinu ją. Žuvusį ar sužeistą į pakalnę nuneša. Vieną, kitą… Ir aš nusileidžiu nuo kalno. Klausiu medikų, ar fotografo nematė? „Ne, ne – sako. – Netrukdyk, matai, kas dedasi…“ Viską, aišku, matau. Greitosios kelios, vienos išvažiuoja, kitos apsigręžia. Sukelia atneštus nuo kalno, gyvus ar jau mirusius – nežinosi. Paskui lyg viskas nurimsta. Po kalną važinėja karinė mašina ir per garsiakalbį ragina skirstytis, eiti namo, nes Aukščiausioji Taryba esanti užimta. Tai nacionalinio gelbėjimo komiteto pranešimas.

Pastaba paraštėje:
Vėliau išaiškinta, kad tai platformininko Juozo Jermalavičiaus balsas. Tai jis ragina visus skirstytis.
Ir mašina važinėja palei namus.

…Čia pat penkiaaukštis namas. Antrame aukšte kampinis balkonas. Jame keli vyrai. Vienas iš jų šūkauja: „Vot, tak im i nado!“ Sutinku rašytoją Arvydą Valionį, pasisveikiname, pro mus prabėga „Jedinstvo“ grupė, sako valandą į šturmą pavėlavusi. Mes einame Kosmonautų prospekto (dabar Laisvės) link, netoli aprašytos sankryžos būrelis užsilikusių gynėjų būriuojasi. Jie klausosi radijo. Ir žinia: kalba Kaunas. Praneša, kad Parlamentas neužimtas, nes apgultas gynėjų. Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis skambinąs į Maskvą Gorbačiovui, o šis užsimiegojęs ir nieko nežinąs.

O Kauno

radijas iš Sitkūnų pranešinėja žinias į Lenkiją, Latviją, Suomiją, o netrukus ir į visą pasaulį. Lietuvoje, Vilniuje, prie užimto televizijos bokšto, esą daug žuvusių, sužeistų. Tą patį kartoja anglų, vokiečių kalbomis. Atsisveikinęs su Arvydu tokią žinią nešuosi namo. Einu pro kareivius kalne, bet jie manęs nesulaiko, tik vienur, kitur vis dar pašaudo, kartais lyg žarijos pasipila šviečiančios kulkos, dangų raižo prožektorių šviesos. Laiptais nusileidžiu prie savojo namo, mašina su garsiakalbiu jau ir čia su tuo pačiu pranešimu.

Prie manęs pripuola Irena (žmona), apibara: „Kur dingai, manėm… (ką manė – aišku). Mašinos raktelius nešiojies. Atbėgęs Virgis neturi su kuo į Eltą nuvažiuoti, kaimynai nė vienas neveža, bijo, o jis mirtį fotografavęs, reikią į užsienį perduoti… Gerai, kad atsirado vaikinas, tai jis ir išvežė.“

Paraštėje:
Prašytume tą vaikiną atsiliepti.
Padėkosime.

…Kitos dienos ankstų rytą kartu su Pankom skubame prie Parlamento. Ten statomos barikados, nešamos armatūros, gatvėse ties aikšte guldomi blokai, ant vieno juodomis raidėmis užrašoma LIETUVOS ŠIRDIS. Iš Seimo rūsio į Neries pusę, sako, kasamas tunelis ir maišai su žeme dedami pastato languose. Visur minios žmonių. Buvę ant Parlamento pastato praneša, kad nuo Karinio šiaurės miestelio važiuoja tankai. Sunerimstame. Negi dieną ir čia per žmones važiuos?.. Negi?.. Kai pasaulis žino, kas Vilniuje dedasi. Sužinome ir tai, kad Virgilijui drauge su Eltos darbuotojais dar naktį pasisekė į Londoną perduoti baisiąją nuotrauką „Po tanko vikšrais žmonės“. Per Maskvą. Galėję ryšį nutraukti, bet to operatoriai nedarę. Juk tam mažiausiai penkiolikos minučių ryšio reikėjo. Tą pačią dieną nuotrauką atspausdino ir ką tik pradėjęs eiti „Respublikos“ laikraštis. Dar ir autorių nurodė (vėliau ir kiti leidiniai).

Ir pastaba paraštėje:
Ta nuotrauka to meto televizijos bokšto muziejaus darbuotojai išklojo visą sieną, o stende šalia vieno užsienio leidinio parašė: ši nuotrauka apkeliavo visą pasaulį, tik fotografą pamiršo… Vėliau, pertvarkant muziejų šiuolaikiškai – nuo sienos ir ją pašalino. Atseit, paseno. Tai gal paseno ir gynėjai, tada jauni žuvę? Pagelto ir „Respublikos“ laikraštis, tuo metu pirmasis tą nuotrauką pirmame viršelyje išspausdinęs, ir autorių nurodė (supraskime: tuo metu…). Ir mes dabar jau pasenę. Nuo tų dienų trisdešimt metų praėjo. Tuo metu gimę – jau valdžioje sėdi ir sprendžia, kokia turėtų būti Lietuva, kokias vėliavas ir kur kelti, kokias raides į pasus mažmečiams rašyti, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė. Tam teismų reikia.
Ir mes nešaukiame: „Gėda!“
Tad nors mes patys, tada gynę bokštą, nors mintimis pabūkime prie bokšto žuvusiųjų

Laidotuvėse.

Sporto rūmai.
Neries krantinė.

Upė neša ižą. Dideli ledo rutuliai sukasi, vienas su kitu trinasi ir plaukia į vakarus. Mes einame krantine tylėdami. Einame į Sporto rūmus, į… laidotuves. Niekaip negaliu suvokti, kokios jos, kiek žuvusių. Kalbėjo visaip. Kad visų, kiek žuvo, nerado, kad kai kuriuos išsivežė rajonai, kad… kad… Eilė prasideda čia, prie stadiono (jau buvusio), ir vis daugiau ir daugiau renkasi norinčių su žuvusiais atsisveikinti. Sako, į vidų neleidžia: dar šarvoja. Visų veiduose liūdesys. Visokios mintys į galvą lenda. Tik ką patirtas bokšto šturmas akyse. Aštrių peilių spindesys akyse, parako prisigėręs puspaltis. Šalta – kito neturiu. Mintyse Pskovo žudikai, vis dar girdžiu: „Okupantai… Okupantai…“

…Pagaliau po truputėlį pradedame judėti rūmų link. Nusprendžiame, kad į vidų pateksime negreitai, tikriausiai po trijų valandų. Bet ne į koncertą, ne į varžybas, o į baisias laidotuves einame. Akyse upė ižą neša, o gal karstą, ir ne vieną. Šaltis nupurto, Irena paima už rankos… Aišku, ji laiminga. Mes drauge, mes dar esame ir einame prie tų, kurių tarp mūsų niekada nebebus. Kai žengi į kalną – pavargsti, prisėdi, o čia lyguma, netgi pakalnėlė, tai kodėl ji taip sunki, protu nesuvokiama.

…Temsta.
Miestas užkuria žiburius.

Mes jau didžiausių Vilniuje rūmų pašalėje. Tarp savų, tarp lietuvių. Tokių tylių, susikaupusių, o gal ir sušalusių, bet ištvermingų, tarsi ką tik nuo bokšto atėjusių. Gyvų…

…Durys…

Dar keli žingsniai ir… akyse: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni… karstų dangčiai palei sieną sustatyti. Visi kaip vienas… Ne, ne… aštuntojo spalva lyg ir melsva, lyg ir šviesesnė. Gal mano akyse mėlynuoja. Spusteliu Irenai ranką, kairiau kitos durys ir didelė lenkta į viršų salė. Suolų eilės. Jos tuščios. Niekas nesėda… Slenkame palei sieną į kitą salės galą, kur pakyla, kur artistai turėtų dainuoti, o čia žuvusieji karstuose vienas šalia kito guli. Keli broliai ir… sesutė krašte. Vieni persižegnoja, kiti nusilenkia jiems, gulintiems. Paskutinį kartą šitaip… Ir duok Dieve, kad taip niekada nebebūtų.

Deja…
1991 metai, liepos 31-oji
Ir vėl kruvinos nuotraukos, darytos Medininkuose.
Ir vėl laidotuvės Antakalnio kapinėse.
Septyni kapai šalia vienas kito prie Sausio 13-osios aukų.
Net septyni mūsų pasienio pareigūnai suguldyti…
Užtai Lietuva gyva!

Ir upė gyva. Ji lyg niekur nieko į vakarus kaip nešusi ižą neša.
Gyvenimas nesustoja!

…Lietuvoje dvi prokuratūros: senoji ir naujoji. Naujoji prašo paliudyti, kas ką ir apie ką gali. Irena (Usinavičienė) neša pluoštą Virgilijaus nuotraukų, priima, o ji dar ir kvito paprašo, kad gavo. Nusijuokia… Kitą kartą… Tai ir laukia kito karto… Rašome paliudijimus, ką matėme, ką patyrėme kalne tą naktį prie televizijos bokšto. To prašo Vilniaus universiteto žinių bazė „Faktai“ anketai.
Objektas – televizijos bokštas. Išleidžia knygą. Bet populiariai parašytos knygos „Kruvinasis Sausis“ vis dar nėra. Faktai dar nesusiguli… Gynėjai į kalnelį išvažiuoja. Pas anuos…

Ir…

Komentaras

Grįžtu kelias dienas atgal. Net ir dabar nesuvokiu, kodėl tada taip buvo? Mintyse vėl esu prie bokšto pagrindinio įėjimo. Kalbėjo, po Spaudos rūmų gali ir bokštą užimti. Nueinu anapus kalno į apačią, keturios moterėlės prie įėjimo į bokštą budi. Aš – penktas. Jau šis tas. Gal dar kas nors ateis… Viena moterėlė turi termosą arbatos, kita dvi tris bandeles. Viena pripila kaušelį ir sako: „Gal šalta – išgerkit.“ Kita duoda bandelę. Padėkoju. Toliau už sienos pareigūnas lenktoje kėdėje sėdi. Gal jis ir ginklą turi. Į teritoriją be leidimo nepateksi, o ir reikalo nėra. Sudervės gatve guminiais ratais atvažiuoja šarvuotis. Keli kareiviai jame. Jie žiūri į mus ir šypsosi, mes į juos. O jeigu sustotų, atkištų automatus ir eitų artyn, ką mes darytume? Neleistume į vidų, į tunelį, kuris veda į bokštą… Netikite, netikėkite. Moterėlės tikriausiai jiems kelią pastotų, arbatos pasiūlytų… O aš? Ką aš daryčiau? Jų gal dešimt, ne – aštuoni. Bet jie nesustoja, palengvėle nuvažiuoja. Paskui juos dar vieni pravažiuoja. Mat, sako, tikrina, kiek čia gynėjų esą… Kokių ginklų ir kiek tankų reikėsią bokštui užimti?

Ne humoras…
Tiesa.

…O ten, ant kalno, aplink bokštą „viliukas“ važinėja. Keli kariškiai brėžinį-planą daro, kaip bokštą turėsią šturmuoti (tą planą galima pamatyti bokšto muziejuje). Juk jį saugo keturios močiutės (aš penktas). Braižo ir tarpusavyje kalba: pro čia (ten, kur karvelinė) turėsią atvažiuoti, sakysim, keturiais tankais ir mažiausiai penkiomis tanketėmis-šarvuočiais, o iš anos pusės (Sudervės gatvėje) turėsią būti du tankai ir trys tanketės. Be Šiaurės karinio miestelio karių, dar reikėsią divizijos Pskovo smogikų. Aišku, dar prisidėsią vietiniai iš „Jedinstvo“…

Taigi, jūs, trys ar keturios močiutės, – laikykitės.
Į pagalbą atskubėsiu ir aš.
Vengriją jau senokai (1956 m.) pamokė…
Čekoslovakiją užėmė (1968 m.)…
Gruziją kastuvėliais apskaldė (1989 m.)…
Lenkijai irgi kliuvo su Valensa priešakyje…
Tai ko Lietuva prastesnė (1991 m.)?
Šturmuosią sausio 13-ąją iš šeštadienio į sekmadienį.

Tai ne humoreskos fragmentas, tai šventa teisybė. Juk pasauliui reikią parodyti, kokia galinga esanti Tarybų Sąjunga. Rodos, tris ar keturis milijonus karių turinti… Tada mes ją vadinome TSRS, kaip savo šalį. Ir turėjome ja didžiuotis – gardica! Tai štai kaip yra ir kaip buvo. Ir stoviu Antakalnio kapinėse prie žuvusiųjų kapų, prie dailininko Stanislovo Kuzmos jiems, bokšto gynėjams, sukurtos „Pietos“, ir nežinau, ką žuvusiems sakyti…

Rašytojas Jurgis USINAVIČIUS,
televizijos bokšto gynėjas
2021 metai

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų