Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

UŽUBALIUOSE GYVA SENELIŲ IR PROSENELIŲ DVASIA

Užubalių vienkiemis.

Užubaliai – vienkiemis Alizavos seniūnijoje, pustrečio kilometro į šiaurę nuo Alizavos. Ribojasi su Gliaudeliais, Uogbale.

2011 metų duomenimis, čia buvo 5 gyventojai. Šiandien senovės dvasią išsaugojusioje sodyboje nuolat gyvena vienas žmogus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gimtinės vieta, kaimynai ir skauduliai

Sužinoję, kad Užubaliai ne kaimas, o viso labo tik vienkiemis, manėme, kad ilgos istorijos apie šią vietovę ir joje gyvenusius žmones papasakoti nepavyks. Vis dėlto apsirikome. Paaiškėjo, kad čia įsikūrusi mums gerai žinoma Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė, renginių organizatorė Danutė Miknevičienė (Palilionytė), kad čia yra jos tėvų ir senelių gyventa. Svarbiausia, kad moteris domisi savo giminės istorija, etnografija ir galėjo daug papasakoti.

Danutė sakė, kad gal tik ketvirtoje klasėje mokydamasi suprato, kad jų namai yra kitokio pavadinimo kaime. Kad jis vadinasi Užubaliais. Ir labai tuo didžiuodavosi. Iki tol maniusi, kad gyvena Gliaudeliuose.

Danutei Miknevičienei (Palilionytei) gera gyventi vienkiemyje, kuriame ji gimė ir užaugo.

„Du, po kilometrą ilgumo, keliai iki pagrindinio vieškelio. Prie dešinio kelio – Antano ir Valerijos Paškauskų kiemas (du vaikai), Liongino ir Stefanijos Naulių (viena dukra), Albino ir Genovaitės Muntvydų kiemas (šeši vaikai). Jau prie pat vieškelio – Valerijos ir Petro Janulių namai (vaikai keturi). Prie kairiojo kelio – Vytauto ir Vincentos Muntvydų kiemas (du vaikai), Vytauto ir Janinos Aleknų namai (vaikai du), Medelinskų kiemas (trys vaikai), Antano ir Elzbietos Žukauskų namai (viena dukra). Per tų kelių vidurį – medžiais apsodintas Užubalių vienkiemis. Tai Stasio ir Janinos Palilionių kiemas (vaikai du – mudu su broliu).

Dar viena Užubalių kaimo gyventoja – Panda.

Paskaičiuokite, kiek kaime buvo vaikų. Tiesa, tie abipus abiejų kelių išsidėstę kiemai – tai Gliaudelių kaimas. Betgi jis čia pat, vos už kelių dešimčių metrų. Buvo smagu!

Dešiniojo kelio kiemų vaikai ėjo į Alizavos vidurinę mokyklą. Kairiojo – į Girsteikių pradinę. Mane su broliu Petru iš Užubalių vienkiemio išleido į Girsteikių pradinę mokyklą, todėl ir mūsų vaikystės draugai buvo kairiojo kelio kiemų vaikai.

Atsigręžus į miško pusę, vakarų pusėje, už ne visai kilometro – Juozo ir Emilijos Laurinavičių namai (net 9 vaikai!), bet tai jau Uogbalės kaimas. Šiaurinėje pusėje – Vlado ir Stefanijos Palilionių namai (vaikai keturi, mūsų pusbroliai) – tai jau Girsteikių kaimas.

Užubalių vienkiemyje troba, pastatyta senelio Stasio Palilionio savo žmonai.
Vilės Leščinskienės nuotraukos

Užubalių vienkiemis iš visų keturių pusių buvo apsodintas plačiašakėmis liepomis, aukštomis guobomis, gražiais ąžuolais. Šiaurinės pusės gražiuosius medžius su šaknimis išvertė apie 1964–1965 metus.

Senelio Stasio Palilionio laidotuvės. 1958 metai. Namas tais metais buvo toks.
Nuotraukos iš asmeninio Danutės Miknevičienės albumo

Prisimenu didelį vikšrinį traktorių (stalinecą), daug kieme žmonių, didelį sujudimą ir verkiančią mamą: „Šitokie medžiai!..“ Tuometinis Alizavos kolūkio pirmininkas Valunta (vardo nežinau) didino kolūkio laukus. Nesvarbu, kad tie medžiai buvo vos už 100 metrų nuo namo. Pietinės ir vakarinės pusės medžius sunaikino 1979 metais vykdoma laukų melioracija. Jau mokiausi Gruzdžiuose. Prisimenu, kai grįžusi pavasario atostogų, pamačiau žydinčias obelis, gulinčias ant žemės su išverstomis didžiulėmis šaknimis. Kraupus vaizdas draskė širdį…

Rytinę medžių juostą pavyko išsaugoti. Ji tebėra iki šiol“, – prisiminė kaimynus ir labiausiai širdį draskiusius tėviškės vaizdus pašnekovė.

Apie Užubalių vienkiemio žmones

Užubalių vienkiemio pastatus pastatė Danutės senelis Stasys Palilionis. Amerikoje užsidirbęs pinigų, nusipirkęs miško ir tą mišką pavertęs dirbama žeme. Kitų atmintyje jis išliko kaip darbštus, labai griežtas ir reiklus ne tik sau, bet ir samdiniams. Mišką kirsdavo iki pat sutemų. Kai nebesimatydavo, prisirišdavo prie kojos liktarną (nešiojamą žibalinę lempą) ir dirbdavo dar labai ilgai.

Senelis Stasys Palilionis. Portretas nupieštas jo sūnaus Stasio.

„Senelis, vedęs Pranę Janulytę, susilaukė keturių vaikų: dukters Vlados (1917 m.), sūnų Vlado ir Stasio (1923 m.) ir jaunylės Onos (nė vieno jau nebėra tarp gyvųjų).

Žmona jauna susirgo plaučių liga. Gyvenamasis namas ir tvartas buvo po vienu stogu. Vyras pastatė net naują trobą, kad žmonai būtų geresnės gyvenimo sąlygos. Mažiau drėgmės, grynesnis oras. Deja, tai nepagelbėjo. Moteris mirė palikusi mažus vaikus. Mano tėveliui buvo tik treji metukai.

Našlys Stasys Palilionis vedė Juliją Pilkauskaitę. Ši moteris savo vaikų neturėjo, bet buvo gera našlaičiams. Labai juos mylėjo, visus užaugino, į žmones išleido.“

„Vyriausią Vladą, devyniolikmetę gražuolę, išsivežė Bronislavas Pekorius į Kurklių kaimą prie Apasčios upės (Biržų r.). Aukšta, liekna Vlada turėjo labai gražius ir ilgus plaukus. Kai paleisdavo kasą, plaukai siekdavo kojų kulnus. Būsimo vyro brolis Mykolas Pekorius, pažinojęs senąjį Stasį Palilionį, atvežė piršti savo brolį, aukštą gražų vyrą, septyniolika metų už Vladą vyresnį. „Kurgi nevažiuosi, kai su tokiais gražiais arkliais atvažiavo“, – vėliau pasakodavo teta Vlada Pekorienė. Su vyru Bronislavu ji nugyveno gražų gyvenimą, užaugino 3 vaikus: sūnų Vladą ir dukras Liudą ir Aldoną. Vlada niekur nesimokiusi buvo puiki audėja, mezgėja ir siuvėja. Buvo prisiuvusi daugybę dailių suknelių savo dukroms.

Vladas Palilionis nusižiūrėjęs kaimynę, gyvenusią už puskilometrio pamiškėje, Stefą Žukauskaitę, vedė ir išėjo į Žukauskų kiemą. Užaugino keturis sūnus: Rimantą, Alfonsą, Vidą ir Antaną. Dėdė Vladas labai gražiai dainuodavo, grodavo bandonija. Statydavo namus ir skersdavo kiaules.

Jaunylė Ona mokėsi Vabalninko MTS traktorininke. Ten susipažino su Algiu Tarvydu. Sukūrę šeimą, jauni traktorininkai iš kolūkio gavo namą Gyvakarų kaime. „Pradėjom nuo šaukšto“, – sakydavo teta Ona. Be galo drąsi, sumani, organizuota moteris. Moteris – mechanizatorė! Prisimenu, kaip ne vieną kartą, žiemą atvažiavusi su vikšriniu traktoriumi, suorganizuodavo talką ir iš šalia augančio miško pritempdavo daug virtuolių medžių malkoms.

Ona grojo armonika, audė ir mezgė. Turėjo mezgimo mašiną ir audimo stakles. Užaugino jiedu dukterį Reginą, patys pasistatė namus Martinonių kaime (Rokiškio r.).

Mano tėvelis, Stasys Palilionis, įsitraukęs į pasipriešinimo tarybiniam režimui kovotojų draugiją, buvo kažkieno apskųstas, 1949 metų rugpjūčio 26 dieną suimtas ir ištremtas į Mordovijos ATSR dvidešimt penkeriems metams. Įdarbintas jis buvo Vorkutos anglių kasykloje, 29 šachtoje. Dirbo kombainininko padėjėju. 1955 metų birželio 4 dieną reguliavo kombaino peilius, o tuo metu, neperspėjęs ir neapžiūrėjęs darbo vietos, kombainininkas Pusvaškis įjungė kombainą. Peiliai supjaustė dešinę ranką, kuri paskui buvo iki peties amputuota. Stasys Palilionis, pripažintas 3 grupės invalidu, netekusiu 75 proc. darbingumo (90 proc. profesinio darbingumo), 1956 m. rugpjūčio 17 dieną grįžo iš tremties į Lietuvą“, – apie savo gimines ir tėvą pasakojo Danutė.

Janina Palilionienė ir Stasys Palilionis vestuvių dieną. 1959 metų lapkritis.

Iš artimųjų pasakojimų ji žinanti, kad sugrįžusio iš tremties sūnaus jo tėvas, Stasys Palilionis, nepriėmė į savo namus. Jaunuolis apsigyveno pas seserį Vladą, Kurklių kaime. Buvo darbštus ir nagingas. Susikonstravo skiedrų drožimo arkliu traukiamą mašiną. Važinėdavo po kiemus, žmonėms iš medžio droždamas skiedras (lenteles), kuriomis tada dengdavo namų stogus, apkaldavo namų sienas. Droždamas tas skiedras susipažino ir su būsima žmona, jos mama, Janina Kalendraite, gyvenusia kitapus Apasčios upės kranto, Vėliškėnų kaime. Vedė ją 1959 metų lapkritį.

„Mirus tėvui, parsivežė žmoną į tėviškę, į Užubalių vienkiemį. „Mano vestuvės buvo liūdnos, – pasakodavo mama. – Neseniai buvo miręs tėvas, tai negalėjome nei dainuoti, nei šokti.“
1960 metų gegužę gimėme mes (aš ir brolis Petras) – dvynukai. Sunku buvo mamai mus auginti. „Vos vieną užmigdydavau, kitas pradėdavo verkti ir vėl tą prikeldavo“, – pasakodavo mama. Labai padėjo tėvo pamotė Julija. „Ji man buvo labai gera“, – sakydavo mama. Į pagalbą dažnai pėsčiomis iš Vėliškėnų (apie 12 kilometrų) ateidavo ir mamos mama Paulina Kalendrienė. Senatvėje ir visam laikui apsistojusi čia gyventi.

Mus mažus augino dvi babos: žalioji (Julija) ir rudoji (Paulina). Žalioji, kad nešiodavo žalios spalvos švarkelį, o rudoji – rudos spalvos. Žaliąją babą labai mylėjome, nes ji niekada mūsų nebardavo. Rudoji buvo griežta, ne sykį buvome gavę su šlapiu skuduru per nosį.

Kolūkio valdyba nedarė jokių nuolaidų Palilionių šeimai, nors ši augino dvynukus. Uždėdavo didžiules normas auginti pašarinių runkelių, kuriuos reikėdavo bent tris kartus ravėti, vėliau nurauti, nupjauti ir išvežti.

Mano tėvelis buvo galvotas ir verslus. Įsigijo dvi vilnų karšimo mašinas, įrengė jas kitame gryčios gale. Prisimenu, kaip motoriukas stovėdavo pašalėje, palangėje. Jį užvesdavo ir mama, nesant tėvui namuose, kedendavo ant mašinų velenų vilnas ir jas karšdavo. Namuose nuolat buvo svetimų žmonių, dažniausiai moterų. Paskui tas mašinas tėvas perkėlė į ūkinį pastatą, čia įrengė karšyklą. Atrodo, kad buvo jau trys ar net keturios mašinos. Po kiek laiko šias mašinas kolūkio pirmininkas Valunta įsakė išvežti iš kiemo. Jos buvo perkeltos į Alizavos kolūkio mechanines dirbtuves. Tėvelis turėdavo kasdien eiti su jomis dirbti.Atlyginimas buvo toks prastas, kad mama pasakė: „Tu tik batus plėši, o naujiems neuždirbi.“ Tėvelis metė tą darbą. Ir nuo to laiko triūsdavo tik namuose.

Janina Palilionienė su savo ir Stefos Palilionienės vaikais prie namo, kurio sienos dengtos vyro Stasio Palilionio drožtomis skiedromis.

„Iš kažkur užsisakė rankinį dalgį (kairiarankiams), nusidrožęs kitokią rankeną, ją pritaisė, prie peties dalgį prisitvirtindavo kelnių diržu ir pjaudavo žolę. Šienaudavo ištisas vasaras. Atsikels anksti, ir kol pusryčius išverda, jo jau bent keli pradalgiai išrėžti. Ir vartydavo šieną, ir grėbdavo, ir į žaginius kraudavo. Į daržinę veždavo pasiskolinę arklį iš kaimyno Antano Žukausko, o vėliau ir savo įsitaisė. Ir arė, ir akėjo, ir daržus vagojo vienarankis, turėdamas tik kairę ranką. Kai mama pradėjo dirbti kolūkyje melžėja, sumeistravo jai vežimą ant dviejų ratų („bėda“ jį pavadino).

Tėtis buvo ir geras sodininkas. Iš miško atsineštas laukines obelaites pasodindavo, paskiepydavo. Labai derlingas sodas buvo. Obuolius tėtis net į tuometinį Leningradą (Sankt Peterburgą) veždavo, nusisamdęs kolūkio mašiną. Dvi savaites ten juos pardavinėdavo. Mama sakydavo: „Dėkok tėvui už sodą.“
Jis garsėjo ir kaip piešėjas. Iš mažos nuotraukytės, naudodamas didinimo stiklą ir milimetrinį popierių, piešė žmonių portretus. Žmonės pas jį užsisakydavo tokį piešinį, mokėdavo pinigus. Aliejiniais dažais ant staltiesių (klijonkų) kopijuodavo patriotinius paveikslus: kunigaikštį Vytautą, kunigaikštį Kęstutį, jo žmoną Birutę ir kt.

Išlikęs dokumentas, liudijantis baisų tremties nutikimą, po kurio Stasys Paliulionis neteko rankos.

Kad gautų invalidumo pašalpą, turėjo važiuoti pas valdininkus net į pačią Maskvą. Vėliau kiekvieną metų ketvirtį privalėdavo siųsti apylinkės LDT pirmininko patvirtintas pažymas į Mordoviją, ir tik tada iš ten atsiųsdavo po 33 rublius 33 kapeikas per mėnesį.

Tėvelis buvo Lietuvos patriotas. Laukė jos nepriklausomybės atkūrimo. Deja, tam nebuvo lemta išsipildyti. Mirė 1989 metų rugpjūtį, nesulaukęs ir reabilitacijos. 1990 metų lapkričio 16 dieną gavome pažymėjimą, pasirašytą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Artūro Paulausko, kad Palilionis Stasys, Stasio buvo neteisėtai represuotas, buvo laisvės atėmime Mordovijos ATSR, yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir atstatomos jo teisės“, – apie savo babas ir neeilinių gabumų tėvą pasakojo pašnekovė.

Apie duonos kepimą

Danutė užaugo valgydama tik namuose keptą duoną. Duoną kepdavo baba Paulina, vėliau mama. Matydama, kaip jos tą duoną kepa, ir pati išmokusi, net keletą metų kepdavusi. Duonkubilis, ližė ir kačerga tebėra namuose ir šiandien.

Duonkubilis, ližė ir kačerga tebestovi senųjų Palilionių namų kamaroje.

Pasak Danutės, duonkubilis buvo padarytas iš ąžuolinių šulelių, suveržtų geležiniais lankais, dugnas – irgi ąžuolinis. Kad raugas būtų geresnis! Šitame duonkubilyje iš raugo, rugienių miltų ir drungno vandenio (dar druskos ir kmynų reikia įberti) užmaišydavo duoną. Apdengdavo storu audeklu ir pastatydavo šiltai arti krosnies. Po pusdienio vis pasižiūrėdavo, paragaudavo, ar jau kalba duonytė. Ir vėl apklotą statydavo atgal visai parai, kol tešla imdavo kilti.

Duonai kepti jos mama karščiausiomis (ąžuolinėmis ir beržinėmis) malkomis iškūrendavo duonkepę krosnį. Kai jos vidiniai šonai pabaldavo, reiškė, kad jau gerai išsikūreno. Tada, pasiėmusi kačergą, mama į priekaktį iškasdavo žarijas. Per lapinę šluotą pildama vandenį jas užgesindavo. Šlapia lapine šluota švariai iššluodavo krosnies vidų. Prie jos pastatydavo nedidelį suoliuką ir ant jo guldydavo ližę. Kad prie ližės nepriliptų tešla, pabarstydavo ją rugieniais miltais, jei turėdavo, užklodavo ližę ajerų lapais.

Mama atsiraitodavo rankoves, sušlapindavo rankas vandenyje, peržegnodavo duonkubilį ir pradėdavo kumščiuoti tešlą. Smarkiai ir ilgai minkydavo, vis po truputį įberdama miltų. Kai tešla jau būdavo gerai išminkyta, dar kartą suvilgiusi rankas vandenyje, mama atgnybdavo tinkamą dydį tešlos, užkrėsdavo ją ant ližės ir pradėdavo glostyti būsimą duonos kepalą. Paskui su skiausčiu delnu viršuje įspausdavo kryžių, o šonuose padarydavo gilias penkias įbraukas (tiek namuose buvo žmonių).

Šitaip paruoštą kepalą pašaudavo į duonkepę. Kepdavo po šešis kepalus. Duona iškepdavo per 3 valandas, kas valandą vis pasižiūrint, su kačerga pastumdant, kad visi šonai vienodai keptų.

Iš duonkepės krosnies duonos kepalus ištraukdavo su kačerga. Tada kiekvieną kepalą nuprausdavo, suvilgiusi rankas vandenyje. Kad pluta būtų minkštesnė!

O duonkubilį kaskart švariai su šaukštu išgramdydavo ir padarydavo mažytį pagranduką – raugą kitam duonos kepimui. Jį apdengdavo švaria drobele, o duonkubilį išnešdavo šaltojon kamaron iki kito karto.
Danutė apgailestavo, kad senoji duonkepė suskilo, užmūryta ir tokios duonos kaip vaikystėje nebegalinti iškepti.

Girnos

Senosios girnos.

Danutės namuose, kamaroje, tebestovi senos girnos. Tik šiandien jomis nebemalama. Vis dėlto tos girnos pašnekovei ne tik etnografinis eksponatas. Jos tėtis alų darydavo. Tomis girnomis salyklą maldavo. Sukti girnas ir jai teko.

„Grūdų malimas rankinėmis girnomis buvo sunkus ir nuobodus darbas. Reikėdavo primalti rugių duonai, kviečių blynams, avižų arkliui, miežių kiaulėms. Prisimalti stengdavosi iš pat ankstyvo ryto, kad nesusitrukdytų kiti namų ruošos darbai. Kvietinius miltus ir salyklą alui maldavo net po du kartus. „Malu malu viena, / Pasižiūriu – diena. / Suku girnas tunkiai, / Kad byrėtų smulkiai…“ – niūniuodavo moterys, rankomis sukdamos girnas ir šitaip maldamos miltus.

Girnos buvo įtaisytos kamaroje-maltuvėje. Girnas iš akmenų nukaldavo vietiniai girnų kalimo meistrai. Iš jų ūkininkai ir pirkdavosi girnas.

Rankomis sukamomis girnomis mūsų namuose malė labai ilgai. Dar ir man teko malti. Ateidavo kaimynė Elzbieta Žukauskienė ir atsinešdavo maišelį sudžiovinto salyklo. Kol jos su babyte pasišnekėdavo, aš ir sumaldavau.

Tėvelis pasakojo, kaip girnas galąsdavo. Kai imdavo prastai malti, tada nuimdavo viršutinį akmenį ir išdaužydavo visą jo apačios plotą su specialiu kirstuku. Taip pat išdaužydavo ir apatinio akmens viršų. Šitaip pagaląstos girnos vėl maldavo smulkiai.

Tėvelis sakydavo, kad maldami su rankinėmis girnomis žmonės gaudavo sveikiausius miltus. Mat sumalus su girnomis palieka visos grūdo dalys, būna rupūs miltai, neatsivalo luobelė, kuri labai reikalinga sveikai žarnyno veiklai“, – prisiminė Danutė.

Mylimoje sodyboje

Stasio Palilionio reabilitacijos pažymėjimas.

Danutė iš gimtinės buvo išvykusi tik trumpam, kai mokėsi tuometiniame Gruzdžių žemės ūkio technikume veterinarijos. Vėliau specialybės žinias gilino studijuodama neakivaizdžiai Veterinarijos akademijoje.

Baigusi mokslus ji visą laiką dirbo savo krašte. Buvo net kolūkio pirmininko pavaduotoja politiniam-masiniam darbui. Mat turėjo ir tebeturi įvairiausių renginių organizatorės, sumanytojos gyslelę. Ši karjera baigėsi, kai norėjo išvykti į kruizą po Viduržemio jūrą. Sovietiniais metais į Vakarus nepatikimų žmonių neišleisdavo. Visų biografijas patikrindavo saugumiečiai. Paaiškėjus, kad jos tėvas buvo politinis kalinys tremtinys, Danutė pakliuvo į tokių žmonių tarpą. Vėliau ji tapo Alizavos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininke. Tai apylinkei tada buvo priskirtas Salamiestis ir Palėvenėlė. Alizavos kolūkiui pradėjus pirmininkauti Zigmantui Aleksandravičiui, buvo įkurtas jaunimo klubas. Danutei čia atsivėrė nauji veiklos horizontai. Ji vadovavo tam klubui, rengdavo visokius teminius vakarus, jaunimo šokius. Suvažiuodavo į Alizavą pasilinksminti jaunimo ir iš aplinkinių rajonų. Per vieną tų renginių susipažino ir su būsimu savo vyru Romu Miknevičiumi. Jis atvažiuodavo pasisvečiuoti čia iš Suginčių (Molėtų r.) pas seserį, kuri dirbo Alizavoje pagal paskyrimą.

Netrukus jiedu susituokė. Vyras įsidarbino elektriku. Gimus pirmagimei Vilei baigėsi ir Danutės veikla tame jaunimo klube. Vėliau šeima susilaukė dar vienos dukros, Dalės. Danutės vyras mirė jaunas, dar nesulaukęs nė 40 metų. Viena dukra tuo metu mokėsi aštuntoje klasėje, o kita – trečioje. Našle likusiai moteriai vaikus auginti padėjo jos mama.

Nuo 1999 metų Danutė pradėjo dirbti Alizavos mokyklos bibliotekininke, užklasinių renginių organizatore. Tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute įgijo ir pedagogės kvalifikaciją.

„Save atradau mokykloje. Čia dirbu ilgiausiai. Pastaruoju metu mano bibliotekininkės etatas labai apkarpytas, bet gelbsti projektinė veikla, būreliai. Svarbiausia mėgstamas užsiėmimas. Be to, esu laiminga, kad melioracija nenušlavė tėviškės, kad tada tėtis apsisprendė iš savo vienkiemio niekur nekelti kojos. Man čia labai gera.

Laikau dvi karves. Jas melžiant geriausios mintys į galvą ateina, o ūkio darbai – puiki mankšta. Jei jau visiškai kokių nors vyriškų darbų neįstengiu padaryti, prašau žentų pagalbos. Dukros su šeimomis įsikūrusios atskirai. Vilė gyvena Palėvenėlėje, o Dalė – Šaukliškiuose. Džiaugiuosi dviem anūkais Vyteniu ir Joriu. Brolis gyvena Girsteikiuose“, – pasakojo Danutė.

Ji pridūrė, kad aplink Užubalius seniau balos buvo. Taip sakydavo žmonės. Matyt, ir kaimo pavadinimas iš to fakto kilęs. Balute ir dabar vadinamas netoli jos sodybos augantis miškelis. Ten su dukromis ji vasarą uogauja.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaip Gliaudelių kaimo užusienis Užubalių vienkiemis minimas 1870 metais. Nuo 1869 iki 1915 metų jis priklausė Čypėnų valsčiaus Girsteikių seniūnijai. 1903 metais Užubaliuose buvo 9 gyventojai.

1919–1947 vienkiemis priklausė Vabalninko valsčiaus Alizavos seniūnijai (apylinkei).
1923 metais čia buvo vienas ūkis ir 7 gyventojai.

1947–1950 metais priklausė Kupreliškio valsčiui, 1950–1959 metais – Vabalninko rajonui.

1959 metais Užubaliuose buvo Stasio Palilionio ūkis, trys gyventojai. Priklausė „Pergalės“, vėliau Alizavos kolūkiams.

1970 metais buvo 4, 1979 metais – 4, 1989 metais – 4, 2001 metais – 6 gyventojai.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2021-03-08 at 09:56

    Kupiškio rajone yra dveji Ažubaliai netoli Puožo ir dveji Užubaliai ( prie Alizavos ir Antašavos).

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų