Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

IŠ TIESIOGINIŲ PATYRIMŲ: MOKINIAI

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Skaitant gausius interneto komentatorių tekstus, vis dažniau ir jau netrumpą laiką ima atrodyti, kad tie straipsnių autoriai gyvena neįdomiai. Jiems trūksta tikrų įvykių, to, ką šio rašinio antrašte įvardiju „tiesioginiais patyrimais“, tikrais ir gyvais faktais.

Suprantama, pandemijos salygomis tų tiesioginių patirčių kasdien išgyvename ne tiek daug, tikrai daug mažiau nei iki koronaviruso atsiradimo. Šis komentaras ir jo tęsiniai bus skirti pasakoti apie tai, su kuo šių eilučių autoriui teko susidurti tiesiogiai, ne iš tekstų, filmų ar kitų medijų siūlomų šaltinių.

Praėjo beveik vieneri metai, kai mano namų duris kartą per savaitę praveria du gimnazijos mokiniai, kuriuos privačiai, kaip korepetitorius, mokau lietuvių kalbos ir literatūros. Abu jie iki mūsų bendro darbo pradžios nebuvo dvejetukininkai. Mokiniui, kurį toliau vadinsiu jaunesniuoju, sekėsi tikrai prasčiau nei paskutinėje mokyklos klasėje besimokančiam jo kolegai. Aišku, abu jie svajoja apie geresnius pažymius, kuriuos parašytų jų mokytojos gimnazijoje. Reikia nemažai stengtis, kad taip įvyktų.

Maždaug po kelių mėnesių nuo korepetitoriaus darbo pradžios supratau, kad mano jaunesnysis mokinys galbūt turi sutrikimų dėl autizmo. Spėlioti apie tai privertė jo elgesys: kai jam aiškinu gramatikos taisyklę, jis užsižiūri į kokį nors aplinkos daiktą ir niekaip nereaguoja į mano žodžius. Prieš pusmetį jis pats ėmė apie save manyti, jog turi elgesio sutrikimų.

Prisiminiau bičiulės, kuriai teko viešėti Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinėse mokyklose, pasakojimus apie ten standartizuojamą mokinių elgesį: jei elgiesi kitaip nei reikalauja masė, taisyklė ir reikalavimas, esi tiesiog pripažįstamas nenormaliu. Perkėlęs draugės pasakojimą į savąjį kambarį, kuriame pamokas ruošia jaunesnysis mokinys, dėkoju Lietuvos švietimo sistemai, dar neišradusiai statistinio mūsų šalies mokinio elgsenos ir nesuformulavusiai griežtų regulų, sakančių, koks turi būti jaunuolis. O tie mokinio užsižiūrėjimai jam gal ir trukdo perimti žinias, formuotis būtinus įgūdžius, tačiau, kaip rodo mano asmeninė patirtis, bendraujant su panašiais į šį mokinį suaugusiais žmonėmis, tikrai byloja apie gilios savirefleksijos polinkius, kurie vėliau gali vesti prie humanitarinių mokslų studijų universitete.

Mano vyresnysis mokinys abiturientas yra daug labiau linkęs bendrauti. Vienintelė jo mokymosi problema buvo gimnazijoje keliami menki reikalavimai, orientuoti į vidutinybę ir neleidžiantys skleistis asmenybei. Užteko abiturientą vertinti kaip studentą ir dirbti taip, lyg jis jau būtų baigęs gimnaziją, ir pažymiai netrukus tapo dešimtukais. Mokytoja, kuri mokykloje reikalauja ne minimumo, bet ir ne maksimumo, tiesiog atkerta savo mokinių kelius į drąsią ateitį. Nepalieka nuojauta, kad, jei didesni reikalavimai būtų keliami daugumai ar visiems, pastarieji ir pasitemptų iki to aukštesnio lygmens.

Mano vyresnysis mokinys per praėjusius metus ir šių metų pirmus mėnesius pirmą kartą suprato, kad lietuvių literatūra yra labai įdomi, kupina atradimo galimybių ir malonių netikėtumų.

Su nuostaba veide jis klausė, kodėl mokykloje nekalbama apie tai, ką per privačias pamokas kalbėjau aš, – universiteto studijų pirmų kursų turinį. Taigi, nemanykime, kad mokiniai yra kvailesni už suaugusiuosius, todėl jiems reikia tik kruopščiai pritaikyto turinio.

Klausimas, kurį man pateikė jaunesnysis mokinys: kaip mokytoja gali kreipti dėmesį į kiekvieną mokinį, kai iš viso kas savaitę moko po penkis šimtus mokinių? Sutrikau ir ilgai, net užjausdamas mokytoją, galvojau ir, pats būdamas viešėjęs Suomijoje, supratau paprastą išvadą: ateities mokymas bus, kiek įmanoma, labiau individualizuotas. Kai visuomenei bus svarbus ne tik kiekvienas verslo klientas, bet ir kiekvienas mokinys, gali paaiškėti, kad niekam negabių vaikų tiesiog beveik nebūna. Visi ginčai ir peštynės dėl lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programų tokioje šviesoje netenka svarbos ir prasmės.

Alternatyva dabarčiai, kuri daug ko, net ir mano mokinių, netenkina, slypi požiūryje, kad mokinys neturi būti švietimo sistemos „produktas“. Aštuoniolikos sulaukę žmonės naujoje, beveik individualioje mokykloje galėtų labai skirtis vienas nuo kito, priklausomai nuo savo gabumų, interesų ir ateities planų.

Nuo ateities nereikia saugoti nei savęs (tai sakau sau, kaip mokytojui, ir kitiems kolegoms pedagogams), nei vaikų – drąsos gyventi kalba byloja ir daugelio mūsų tėvų, senelių ir kitų artimųjų gyvenimo istorijos.

Mokykimės, pirmiausia, iš jų, galinčių savaisiais pasakojimais nukelti į tuos laikus, kai mokyklų klasėse sėdėdavo nedaug mokinių, ar net į dvarų kultūros klestėjimo laiką, kai kiekvienas vaikas turėdavo savo mokytoją. Belieka pasiekti, kad mūsų dienomis toks mokymas būtų prieinamas kiekvienam mokiniui. Tik tada vaikai progimnazijose ir gimnazijose bus ne vien teisių ir pareigų turėtojai, o ugdomos asmenybės.

Linkėjimas paprastai nepaprastas: kuo mažiau techninio požiūrio į žmones ir kuo daugiau įvairiakryptės pagarbos, tiesiogiai, nepriklausomai nuo ministerijos valdininkų, lemiančios mokytojo profesijos prestižą.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų