Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

SAUSIAI PRIEŠ TRIS DEŠIMTMEČIUS

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui

Jau senokai, nuo 1971-ųjų, taigi penkiasdešimt metų, esu „nuotolinis“ kupiškėnas. Tikrai svarbūs man buvo stojamieji į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, to meto nuotykiai, kai su kitais bandančiais stoti į institutą teko gyventi metalinių lovų sausakimšai pristatytoje instituto sporto salėje buvusiuose vienuolyno rūmuose, kurių rūsyje kažkada kalintas Adomas Mickevičius.

Vis dėlto šiuos svarbius gyvenimo įspūdžius užgožia „jaunesni“ trys dešimtmečiai, kurių įvykiuose vienaip ar kitaip teko dalyvauti daugeliui iš mūsų.

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Mitinge sutikau būsimą žmoną

Sausio įvykiai. Netgi ne sausio, o sausių. Ir abu man siejasi su asmeninio gyvenimo įvykiais. Kai 1990 m. sausio 11 dieną raminti beišstojančios iš Tarybų Sąjungos Lietuvos į Vilnių atskrido TSRS galva – Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, Vilniaus Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio mitingas, palaikantis Lietuvos nepriklausomybės siekį. Katedros aikštė dar nebuvo mačiusi tokios žmonių gausybės – netilpę į aikštę, žmonės valandų valandas stovėjo aplinkinėse gatvėse, Gedimino prospekte vos ne iki dabartinės V. Kudirkos aikštės.

Į mitingą iš anksto pakviestas M. Gorbačiovas neatvyko. Jis su prosovietiniais jedinstvininkais padėjo gėlių prie netoli tame pat prospekte buvusio Lenino paminklo, paskui nuvyko į Kuro aparatūros gamyklą, kur vis tiek iš darbininkų lūpų išgirdo, kad darbo žmonės palaiko Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, neapsiribodami neaiškiu „suverenitetu TSRS sudėtyje“.

Lietuvoje paviešėjęs trejetą dienų, apsilankęs ne tik Vilniuje, susitikęs ne vien su oficialiais asmenimis, jau važiuodamas į aerouostą, jis tuometiniam Lietuvos komunistų partijos, jau atsiskyrusios nuo TSKP, sekretoriui A. M. Brazauskui pasakė: „Dabar aš pamačiau, kad jūs esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos žingsnį. Politiškai jūs jau atsiskyrę.“

M. Gorbačiovas su Vilniumi atsisveikino aiškiai suvokęs, kad jo misija Lietuvoje žlugo. Tačiau Michailo Sergejevičiaus galvoje užsimezgė naujas planas.

Taigi, tame mitinge, laukiant generalinio sekretoriaus, deginant žvakeles, dainuojant lietuviškas dainas, sutikau savo būsimąją.

Po metų Sausio 13-osios preliudija

Kitas sausis lygiai po metų žinomas visam pasauliui. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą valstybę, Kremlius dėjo daug pastangų parklupdyti Lietuvą. Deja, Lietuva laikėsi ir stiprėjo, nepaisant Maskvos taikomos ekonominės blokados, jedinstvininkų, M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus pastangų, inspiruojamų iš už storų raudonų sienų, ir tebebuvusios sovietinės kariuomenės su bazėmis, visa technika ir ginkluote, vis dar veikusio KGB (sovietinio valstybės saugumo komiteto). Kremlius negalėjo su tuo susitaikyti. Jautėme, kad bręsta rimti įvykiai.

1991 m. sausio 6 d. Kazimiros Prunskienės vadovaujamai Vyriausybei, nepaisant Lietuvos parlamento priešinimosi, priėmus sprendimą 3,2 karto padidinti maisto produktų kainas, gavusi signalą, sukruto Burokevičiaus Lietuvos komunistų partija „ant platformos“ – LKP (TSKP), ištikima sovietų politikai, jos parankiniai iš prosovietinės rusakalbės organizacijos „Jedinstvo“, suaktyvėjo ir pasipildė sovietų armijos karinės įgulos, divizijos permetamos arčiau Vilniaus.

Sausio 8 d. Aukščiausiosios Tarybos link iš rusakalbių, daugiausia sąjunginio pavaldumo gamyklų, pajuda „raudonosios kolonos“ versti valdžios. Renkasi, per radiją sužinoję apie įvykius, ir nepriklausomybės šalininkai – ginti savo išrinktą valdžią. „Jedinstvos“ vadų vedami agresyvūs vyrai šturmuoja Aukščiausiosios Tarybos rūmų duris, į langus mėto atsineštus akmenis ir varžtus, susigrumia su gynėjais, prasibrauna į pirmą aukštą, čia pasitinkami vandens čiurkšlėmis iš gaisrinio vandentiekio, išgrūdami į lauką, ir susirinkusių ginti nepriklausomybę žmonių pleištas su trispalve priešakyje (tame būryje buvome ir mes su kolegomis) išstumia juos iš rūmų kiemo.

Nuo tada žmonės pasikeisdami nuolat budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar čia Lietuvos Respublikos Seimo rūmai), Vyriausybės rūmų šalia Lukiškių aikštės (dabar čia Užsienio reikalų ministerija). Kadangi mano darbovietė buvo netoliese, su kolegomis dažnai eidavome budėti tai prie vienų, tai prie kitų rūmų.

Sausio 8 d. atsistatydino K. Prunskienės Vyriausybė, tačiau pareigas ėjo dar porą dienų, kol buvo suformuota nauja. Po šių įvykių ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje neramu. į Vilnių atvyko per 100 karinių mašinų ir šarvuočių kolona, į Šiaulių oro uostą per vieną dieną nusileido per 30 TSRS karinių lėktuvų su desantininkais.

Sausio 9 d. jau Vilniaus aerouoste nusileido pirmas desantinis sovietų armijos lėktuvas IL-76 (tokie mano vaikystėje dažnai praskrisdavo virš karinio rezervinio Vėžionių aerodromo, mėtydavo mokomuosius parašiutus, treniruodamiesi taikliai išmesti desantą), atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir grupę aukštų sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“. Prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rinktis jedinstvininkai, sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai. Minia reikalavo įvesti TSRS prezidento valdymą.

Kitoje aikštės pusėje Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“ ir dainavo lietuviškas dainas. Po pietų radijo diktorė pakvietė vilniečius atvykti į Sudervės gatvę – prie Vilniaus televizijos bokšto pastato, apsupto šarvuočių, o netrukus radijas vėl prašė vilniečių pagalbos – kvietė skubiai rinktis prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų Konarskio gatvėje.

Ultimatumas Lietuvai

Sausio 10 d. M. Gorbačiovas (nuo 1990 m. kovo 14 d., įvedus naują titulą – ir TSRS prezidentas, nebe tik generalinis sekretorius) paskelbia Lietuvai ultimatumą: atsisakyti nepriklausomybės, arba bus įvestas jo prezidentinis valdymas. Žvangina ginklais Šiaurės miestelis Vilniuje, po miestą pradeda važinėti šarvuotos karo mašinos. Žmonės prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos budi ir dieną, ir naktį. Pradeda degti laužai – juk žiema, šalta. Lietuvos radijas ir televizija operatyviai pranešinėja naujausią informaciją: sovietų desantas užėmė Spaudos rūmus, žurnalistai priversti palikti net savo daiktus, išvaryti iš pastato.

Puldami Spaudos rūmus, sovietų kariškiai šaudo iš automatų kovinėmis kulkomis, į galvą sunkiai sužeistas vienas gynėjų. Užimti Krašto apsaugos departamento rūmai. Dalis buvusio OMON-o – kovai su organizuotu nusikalstamumu suorganizuoto milicijos būrio – narių, vedami B. Makutinovičiaus, pagrobę ginklus, stojo prieš Lietuvą.

Žmonės iš visos Lietuvos važiuoja budėti prie svarbiausių objektų: Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Centrinio telegrafo (dabar tame pastate „Kempinski“ viešbutis), Tarpmiestinės telefonų stoties, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto. Norėdami žinoti naujausią informaciją, žmonės išpirko visus portatyvinius radijo imtuvus (man pavyko gauti mažą „Imulą“) ir net eidami gatve klausydavosi pranešimų, laikydami „radijukus“ prie ausies, kaip dabar mobiliuosius telefonus, ir išgirdę, kuriam objektui iškilo pavojus, lekia ten. Iš netoli esančių Vilniaus technikos universiteto (VTU), buvusio VISI, pirmųjų rūmų Jono Basanavičiaus gatvėje skubėdavome ir dėstytojai, ir studentai. Dėl sausio įvykių buvo nukelta sesija. Dėstytojai visą parą budėjo dekanatuose prie telefono.

Aš sausio 10 dieną iš ryto buvau prie Aukščiausiosios Tarybos, o nuo pusiaudienio iki vakaro budėjau prie Vyriausybės rūmų. Išvažiuodami panevėžiečiai paliko man trispalvę sudurtu žalios spalvos kotu ir aš, vėliau ją perduodamas jauniems vyrams, paprašiau, kad nueidami neatremtų jos kur į sieną, o įstatytų į stovą prie rūmų paradinių durų. Tą vėliavą dar ne vieną savaitę matydavau plevėsuojančią, važiuodamas į darbą.

Prie Vyriausybės rūmų žmonių nebuvo tiek, kiek prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau Vyriausybei diena buvo ypatinga. Atsistatydinus K. Prunskienei, Aukščiausioji Taryba turėjo patvirtinti naują premjerą. Prieš tai vyko pasitarimas Vyriausybės rūmuose, saugomuose juodais kombinezonais apsirengusių ir tik lazdomis ginkluotų savanorių. Į pasitarimą iš Aukščiausiosios Tarybos pėsčiomis atėjo Vytautas Landsbergis, Kazimira Prunskienė, Algirdas Brazauskas. Pasitarimui pasibaigus, apie 20 val. sužinojome, kad, kaip ir buvo kalbama, premjeru bus Albertas Šimėnas. Jis iš rūmų išėjo labai susikaupęs, susijaudinęs ir, eidamas per minią, tik kilstelėjo ranką. Algirdas Brazauskas kukliai nuslinko pasieniu, o Kazimira Prunskienė iškelta galva žengė į minios vidurį. Tą patį vakarą Aukščiausioji Taryba patvirtino naują premjerą.

Lemtinga naktis Tarpmiestinėje telefonų stotyje

Sausio 12 d. per radiją išgirdęs, kad trūksta žmonių prie televizijos bokšto, nuvažiavau ten. Tačiau pranešimą išgirdau ne aš vienas. Žmonės plaukė kaip upė. Bokštą apjuosė vienas gynėjų žiedas, teritoriją – kitas. Kai kurie, atvažiavę savo automobiliais ir atsivežę portatyvinius televizorius „Šilelis“, pastatė juos ant automobilių stogų, kad matytų ir kiti. Transliuojama iš Aukščiausiosios Tarybos. Šalia jos stovi mobilioji televizijos stotis, įrengta autobuse. Įprastinė jos vieta – Konarskio gatvėje, Radijo korpuso gale šalia V. Pietario gatvės.

Vėlgi iš radijo sužinojau, kad maniškio VTU žmonės saugos tarpmiestinę telefonų stotį Savanorių ir Žemaitės gatvių kampe. Nuvažiavau prie jos. Žmonių nedaug, kolegų ir studentų iš mano Mechanikos fakulteto dar nesimato, mat mūsų budėjimas numatytas tik nuo 23 val. Parvažiavau į namus, užkandau, apsirengiau šilčiau, pasiėmiau lietsargį, nes prasidėjo šlapdriba, ir vėl grįžau prie Tarpmiestinės telefonų stoties. Žmonių prisirinkę nemažai. Čia sutikau buvusius labai gerus kaimynus iš Žirmūnų, Vilniaus kupiškėnus Boleslovą ir Genovaitę Vaitiekūnus, pažįstamus dar iš Kupiškio laikų. Pavakare atvažiavo du autobusai su žmonėmis iš Palangos, vienas iš Šventosios, du iš Kupiškio. Prasidėjo šlapdriba. Kažkas atvežė malkų, kartono, polietileno plėvelės. Surentėme pašiūrę. Temstant per radiją sužinojome, kad civiliškai apsirengę vyrai šturmavo Vyriausybės rūmus, tačiau nesėkmingai. Buvo panašu, kad naktis bus nerami. Grasino Šiaurės miestelis, spaudė Kremlius.

Tarpmiestinė telefonų stotis – už trejeto šimtų metrų nuo Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje, ir per tarp jų esančių namų arką matosi Radijo kiemas. Buvau nuėjęs tenai. Ir prie Radijo, ir prie Televizijos įėjimų daugybė žmonių. Ir čia privažiavo žmonių iš rajonų. Televizijos valgyklos darbuotojos, išėjusios su padėklais, vaišina susirinkusius arbata, sumuštiniais. Prie durų stovi policininkas – etatinis rūmų sargas.

Tarpmiestinės telefonų stoties beveik visa siena stiklinė: langas prie lango vos ne nuo grindų iki lubų, stiklinės durys, prieangis (tambūras). Jame stovėjo spalvotas televizorius, atsuktas į lauką – į susirinkusius gynėjus. Po Maskvos televizijos laidos „Vremia“, kuri buvo visiškai melaginga, viskas pateikta aukštyn kojomis, po pranešimų per radiją, kad iš Šiaurės miestelio, iš OMON-o galima tikėtis puolimo, nes neįvykdėme M. Gorbačiovo ultimatumo reikalavimų, susirinkusius keliasdešimt studentų, daugiausia iš Statybos fakulteto, nes dabar jų budėjimo pamaina, sukvietėme į vidų, suskirstėme prie durų, langų, operacijų salėje su ištisine stikline siena. Iš lauko pusės vairuotojai autobusus privairavo prie pat sienos, kad užtvertų priėjimą prie langų.

Vartai į pastato techninį kiemą jau buvo užbarikaduoti sunkvežimiais. Apie 22 val. per radiją ir televiziją pranešė, kad iš Šiaurės miestelio šarvuočių kolona pajudėjo link miesto, o Lietuvos vadovybei pranešta, kad prasideda manevrai.

Televiziją žiūrėjome ir būdami viduje – sutemus matėme veidrodinį atspindį nuo išorinių stiklinių tambūro durų. Duris buvome taip užrėmę, kad kai atėjo laikas budėti Mechanikos fakulteto studentams, nesinorėjo ardyti barikados. O ir užpuolimo bet kurią minutę tikimybė buvo labai didelė. Todėl mes visi likome viduje, o Mechanikos studentai ir kiti gynėjai stovėjo lauke prie laužų. Maždaug antrą valandą nakties, jau sausio 13-ą, pasigirdo pabūklų šūviai.

Televizijos bokšto pusėje dangų perskrodė stiprių prožektorių šviesos. Šaunioji tarybinė armija, remiama tankų, šturmavo beginklių civilių žmonių apjuostą televizijos bokštą. Per radiją ir televiziją netrukus pranešė, kad yra aukų, sužeistų, link bokšto važiuoja daug greitosios pagalbos automobilių.

Po keleto minučių šūviai pasigirdo visai šalia, prie Televizijos ir radijo pastatų, pasirodė sprogimų, o gal pabūklo šūvių blyksniai, galingų prožektorių spinduliai, pradėjo lakstyti raudonos trasuojančios kulkos. Televizijos diktorė Eglė Bučelytė pranešė, kad televizijos kiemas pilnas šarvuočių, ginkluotų kareivių, kad „imamos“ durys. Šturmas truko neilgai. Pradėjo mirksėti kaukiančių greitųjų švyturėliai. Viduryje sakinio nutilo radijas, E. Bučelytę dar matėme ir girdėjome. Kamera pradėjo rodyti koridoriumi atbėgančius desantininkus (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo speciali šturmo grupė „Alfa“).

Vaizdas dingo, bet Eglės balsą dar girdėjome. Paskui, taipogi viduryje frazės, nutilo, po poros minučių vėl pasigirdo, bet teišgirdome 2–3 nepilnus sakinius – nutilo ir televizija. Tačiau netrukus pasigirdo Danutės Jakubėnaitės balsas iš mobiliosios stoties šalia Aukščiausiosios Tarybos. Nedaug ir ji tesuspėjo pasakyti, nes užėmę bokšto apačią, okupantai atjungė elektros srovę, maitinančią siųstuvus televizijos bokšte.

Nutilus televizijai ir radijui, Tarpmiestinės telefono stoties direktorius paklausė, ar tarp mūsų nėra žmonių, neblogai kalbančių angliškai. Pasisiūlė studentas, ir direktorius nusivedė jį telefono linijomis pranešti pasauliui apie įvykius Lietuvoje. Jie skambino ne į vieną valstybę. Po keliolikos minučių prabilo Kauno radiofonas. Lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai jis siuntė trumpus pranešimus pasauliui, prašė pagalbos, vaistų, tvarsliavos. Lietuva ir pasaulis neliko be informacijos.

Netrukus „svečių“ sulaukėme ir mes. Savanorių prospekte ties Tarpmiestine telefonų stotimi sustojo iš miesto centro pusės atvažiavęs „mokyklinis“ autobusiukas smaila nosimi – iš GAZ sunkvežimio perdarytas GZA-651. Iš jo pabiro, atrodo, kad neuniformuoti vyrukai ir, šaudydami iš automatų trasuojančiomis kulkomis virš galvų, ėmė bėgti į mūsų pusę.

Matyt, mūsų apsauga atrodė įspūdingai: langai per visą sieną užblokuoti autobusais, įėjimas užstotas žmonių sienos, stiklinės durys užbarikaduotos iš vidaus baldais, o už jų matyti daugybė ant laiptų sustojusių vyrų. Užpuolikai (matyt tai buvo B. Makutinovičiaus sėbrai) bandė įsiveržti iš kitos pastato pusės, tačiau, perlipę per vartus užbarikadavusius sunkvežimius, nesurado, į kurias duris laužtis, tad paslampinėję po kelių minučių grįžo į autobusą ir nuvažiavo.

Kas dėjosi kitose svarbiose vietose

Kažkas, atėjęs nuo televizijos pastato, pasakė, kad ten buvo naudojamos dujos, dūmų užtaisai. Nusprendę, kad viduje esančios dujos greitai išvestų iš rikiuotės, dalį studentų išvedėme į lauką. Antrąkart Tarpmiestinės telefonų stoties niekas nebešturmavo. Grįžome prie laužų. Ten aš sutikau savo kaimyną iš Vėžionių – Valdą Gudelį. Pasirodo, jis vieno iš 16 kupiškėnus atvežusių autobusų vairuotojas.

Dalis Kupiškio autobusų žmones nuvežė prie Televizijos bokšto, pora – čia, prie Telefonų stoties, ir dar keli – prie Televizijos ir radijo komiteto. Su Valdu nuėjome pažiūrėti, kaip laikosi kraštiečiai, kas vyko prie Televizijos ir radijo komiteto. Namas priešais Radijo pastatą – tuščiais langais. Vos ne visi stiklai išbyrėję nuo garso bangos ir iš Konarskio, ir iš Pietario gatvių pusių – priešais šį namą, Radijo pastato gale mobiliosios televizijos stoties autobuso vietoje dar tebestovėjo tankas, prieš pusvalandį iš pabūklo šaudęs tuščiais šoviniais būtent į šio namo pusę.

Prie Televizijos ir radijo pastatų stovėjo apie 10 šarvuočių, už jų, prie Radijo korpuso sienos, autobusai, blokavę pastato langus ir duris. Šiapus šarvuočių – sovietų kareiviai, atkišę automatus, o tarp jų ir žmonių minios – Lietuvos policininkai be ginklų. Jautėsi kažkokių dujų kvapas, dujos dar tebekilo nuo vieno šarvuočio su „ausimis“, panašiomis į ruporus.

Kareiviai dar tebemėtė sprogstančius paketus, matyt, garsines granatas. Juodoje „Volgoje“ sėdėjo Policijos akademijos kursantas, aprišta kruvina ranka parėmęs galvą. Netoliese buvęs žalias „Moskvičius“ įsisodino ir nuvežė į ligoninę dar vieną – sužeistą į koją civilį. Įvykiai jau rimo. Buvo po trijų nakties.

Su Valdu grįžome prie savo „objekto“. Čia ramu. Po kokių poros valandų vėl nuėjome prie Radijo pastato. Tuo metu į autobusus, atvežusius žmones iš rajonų ir stovinčius prie Radijo pastato sienos, sulipo sovietų kareiviai ir ėmė iš vidaus automatų buožėmis daužyti langus. LAZ-ų stiklai byrėjo noriai, tačiau su „Ikarusų“ stiklais reikėjo „pakovoti“.

Nukentėjo ir Kupiškio autobusai – vienam LAZ-ui buvo išbildinti beveik visi langai, kitam į galą atsitrenkęs tankas sugadino variklį. Kareiviams beplušant, nuo naujojo Televizijos korpuso pusės atėjo ilgoka kolona, gal 50–70 vyrų – jedinstvininkų raudonais raiščiais ir sulindo į Radijo pastatą – „sargyba“.

Tą naktį Vilniuje nuo sovietų kariškių žuvo 13 žmonių, sužeistų užregistruota 114. Ne visi kreipėsi iš karto, vėliau užregistruotų sužeistųjų padaugėjo iki kelių šimtų.

Po neramios nakties grįždamas į namus, jau po 8 val. ryto, norėjau paskambinti telefonu tėvams ir nuraminti, kad esu gyvas ir sveikas, tačiau tarpmiestinių pokalbių punktas Vilniaus gatvėje (dabar tame pastate – Sveikatos apsaugos ministerija) nedirbo. Teko skambinti iš dekanato, mat namuose telefono neturėjau. Kaime apie nakties įvykius dar nieko nežinojo.

Paskambinau aspirantūros laikų draugui į Novgorodą (dabar jis vėl vadinamas Didžiuoju Novgorodu). Jo neradau, o jo tėvai nepatikėjo, kad taip gali būti, galų gale išsigando, kad už tokį pokalbį, ypač jei man pritars, gali pakliūti į KGB akiratį, ir paprašė daugiau neskambinti.

Pakeliui užsukau prie Aukščiausiosios Tarybos. Žmonių daug, dega laužai, jau yra barikadų, tačiau viskas lyg ir nurimę. Grįžęs nusnūdau. Pažadino keisti garsai. Pasirodo, Fabijoniškių gatve važiuoja karinis automobilis, o iš jo per garsiakalbį sklinda „platformininko“ J. Jermalavičiaus balsas, aiškinantis, kad sukurtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas, kuriam reikia paklusti. Apsirengęs nuvykau prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau prie rūmų pakliūti jau buvo sudėtingiau negu rytą.

Nuo Geležinio vilko gatvės pusės – užtvaros iš sunkiosios statybinės technikos, Gedimino prospektas ir nuo miesto centro, ir nuo Žvėryno pusės užtvertas betoniniais blokais. Praeiti galima tik per arką po paskutiniu Gedimino prospekto namu, per kiemą. Arkoje ant sienos – apspjaudytas ir apšalęs išdaviko B. Makutinovičiaus portretas. Aikštėje prieš rūmus – daug žmonių, dega laužai.

Suspėjau pagriebti dalijamą Lietuvos sąjūdžio Seimo tarybos pasirašytą mašinėle spausdintą kreipimąsi, kviečiantį susitelkti, protestuoti prieš tarybinės armijos veiksmus. Išsaugojau. Kadangi buvo šlapdriba, lapas kiek nukentėjo.

Budėjimai tęsėsi dar ilgai

Orai atšalo. Budėjimai prie laužų visą parą šioje aikštėje tapo nuolatiniai, susirinkdavo daug žmonių, kalbėdavosi, dainuodavo, vėliau ant rūmų sienos pradėjo rodyti kino filmus. Tarp Aukščiausiosios Tarybos ir Respublikinės (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekos rūmų stovėjo budėtojų štabo autobusas, kuriame registruodavosi budėtojų grupelės. Registruodavosi tik grupės vyresnysis – kad kuo mažiau pavardžių liktų nesėkmės atveju. Budėjo ne vien vilniečiai. Žmonės organizuotai atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Kupiškėnai – irgi. Prisimenu, kad sausio 22 dieną kartu su kitais kupiškėnais buvo atvažiavęs ir pas mane nakvojo brolis Zenonas, tada dirbęs „Simegoje“.

Datą prisimenu todėl, kad, išlydėję Zenoną, nuėjome į Santuokų rūmus ir parašėme pareiškimus. Tai antra su sausiais susijusi mano gyvenimo data.

Barikados greitai sustiprėjo, rūmus iš visų pusių apjuosė pamatinių blokų, perdangų ir sieninių plokščių aptvaras, ant pirmo aukšto langų atsirado grotos, ant rūmų stogo – spygliai.

Neries pusėje blokais užtverta stovėjo ir dirbo mobili televizijos stotis, čia pervaryta iš savo nuolatinės vietos prie Televizijos ir radijo komiteto. Prie Aukščiausiosios Tarybos atsirado paminklas žuvusiems tą naktį, altorius ir stulpas, prie kurio žmonės kalė sovietinius karinius, partinius, komjaunimo bilietus, ženklelius, apdovanojimus. Žmonės buvo pilni emocijų, nusiteikę labai ryžtingai, patriotiškai ir tikėjo pergale. Ir ji atėjo.

Praėjo 30 metų. Gaila, net ir šiandien dar ne viskas yra taip, kaip norėjome ar įsivaizdavome, bet 50 metų sovietinis palikimas įspaudė savo pėdsakus, per juos Lietuvoje atsirado daug kolonistų, kolaborantų ir tiesiog prigąsdintų, atsargių žmonių. Prie atkurtos valstybės vairo stoję žmonės dirbo visais įmanomais būdais trukdomi, o ir patirties kurti valstybę nebuvo.

Visko neprisiminčiau, nors šiaip dienoraščio niekada nerašiau, tų dienų ir naktų įvykius esu trumpai pasižymėjęs bloknote.

Vilius BARTULIS,
Vilniaus kupiškėnas
2021 m. sausis

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. 12 (84.15.185.197)

    2021-02-28 at 17:16

    Kažkodėl visi bijo pasakyti kad tuo laiku Dalė Grybauskaites buvo ne Lietuvos, o Burokeviciau grupuoteje ir jo pusėje. Gal aš klystu, bet ar ne tik tuo laiku jinai nesilde ir neatstatinejo savo moteriško kūno Druskininkuose kaip kalbėjo žmonės galimai su Burokeviciau ir Jarmavaviciu kelialapių ir tai nieko nuostabiau juk jinai buvo partskolos docentė ar pavaduotoja ir nėra ko biot ir kalbeti

    • Kupiškėnas (84.15.183.213)

      2021-03-03 at 12:01

      Žinai tikrai „labai daug“.O dabar paskaičiuok klaidas savo komentare.Tik vargu ar išmokai iki tiek skaičiuot…

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų