Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

DO MOŽNA PAMERGELIAUT (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Iš lauko atajus, gėra karštimo atsigėrt. Kokio kysėlio skystėsnio ar ogienas su korštu vandeniu praplaktos, toj ausys užušyla.

Kampotas praskiestas nelabai šyč tinka – šoltas, duntys bijo, o ir skonis kėp lėtaus vandenio.
Jau unt pavoserį mažais žingsnėliais grįžiams. Dėnalas znaimiai ilgyn aina, saula vėliau sada (laidžias). O ir pardėn nebaraikia alėktra dėgyt – pradžia ryto devynių ir išjungiam, kad saulytas nebaišjuoktumam.
Kė žinai, kad švėsiau bus, tai ir labjau kėltis norias, iš potalo unksčiau išsibikštiji.

Sniegu veidėlį potrini – kėp pasikrikštijus.
Orėlis padabnyn, tai ir kotinas smagiau rėkyt pradėjo.

Morcius užėjo, noria pas panalas. Nu tai kėp jo nelaist? Ar kata, ar žmogus, noria mylat ir mylimas būtėn.

Gol ir ne visom gyvėnimu, ale nors to kartu, kėp jau kom pasisaka – lei mėgina, negi iškada.
Kožnom gyvom doiktui meilas raikia.

Kvėtkėlis unt palungės ir tasai noria augt paloistytas, pačiupinatas, pakolbytas, žėma kad būt iškutinta.
O ir žmogus – kad ir koksai babūt rukica (susraukėlis), vis tiek noria būt pagirtas, paglostytas, pašnėkytas.

Koks ti babuvįs kėtasprundis, prė mylimo bant par gramų apminkštėja, o rėksnys – ar (ir) čiučiut apsitišija.

Dabar tai jau labai madoj Valentino dienų švįst.
Širdalas klijuoja, bukėtų dovanoja, krumplin bučiuoja, už parunkių aina sustvėrį, o unt rytojaus vėl kėp kirvis su okmeniu.

Visas dovanas par tvorų švilpt – ir išmata kėp korštų bulbų.
Mylat raikia kožnų dėn, o ne tik par švintas. Iš burnos ne rupūžės, o grožūs žodžiai turia skrist.
O ir meilas nenuspirksi – kiek nori gali gurklį pūst, jei nepatinki ir gotava.
Gol tom kartu ir markotna, ale ir ne pasaulio pabaiga.

Novatnas doiktas to šviežia meila yra. Įsimylajįs žmogus būni tai kėp (kom tas kėp?) apglušįs, musmirių privolgys, šlapiu maišu trinktas. Užsisvajojįs žiūri vėnan taškan.
Kas ko paklausia, nebasgirdžia – mirksi kėp varla varškėj.

Išsišiepįs kėp blėšina pėrvažiuota, o kas bant kiek pabėcina, tai toj katas pypo – papyksti.
Nebanoriu tokiais nėkais užsijimt. Gražiuojo prisvobis, kuziutį pagaus ir pasbaigs roškažis.
Gol ir gerai sokot, do možna ir pamergeliaut.

Autorės nuotrauka

Reklama
4 Komentarai

4 komentarai

  1. patikslinimai (212.117.7.253)

    2021-02-23 at 19:17

    Kažkodėl komentarai nepatalpinami? Noriu parašyt,kad kupiškėniškai vandens yra undenio,o ne vandenio,o uogienės-zoptas,o ne ogienas.

  2. Petras (78.63.191.35)

    2021-02-21 at 13:01

    Kūrybinius literatūrinius abstrakčius tekstus reikia publikuoti ne žiniasklaidoje, o atskirais kūrinėliais, ypač jei parašyta gražia kupiškėnų tame. Skaitytojas laikraštyje ar portale nori konkretumo. Mane domina kaimų istorijos, nes pats rašau apie senus Lietuvos kaimus. Tačiau parašyti apie N kaimą, kuriame gyvena N žmonės, kad vien išdėstytumei kūrybines mintis tarmiškai, mano nuomone, kažko pritrūksta. Gražus kaimas, puikus žiemos kelias… kažkur po dangumi

  3. Petrui (90.135.127.103)

    2021-02-19 at 13:28

    Tai – kūrybinis tekstas, nereikia sutapatint su autoriumi. Tai tiesiog veikėjo monologas.

  4. Petras (78.63.191.35)

    2021-02-18 at 10:21

    p. Leščinskiene, tai apie kokį kaimą čia parašėte, kur „do možna pamergeliaut? Prisimenu, vieno korespondento labai gražiai aprašytą dvarą, tik korespondentas užmiršo parašyti, kur tas dvaras yra…

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų